ĮSPŪDŽIAI IŠ KELIONĖS Į SANKT-PETERBURGĄ, 1999 BALANDIS

Veikėjai: Albertas ir Aistė
Laikas: 1999 Balandžio 1 -- 6 d.
Tikslas: Sankt-Peterburg, RUS
Atstumai:

Maršrutas: Vilnius - Molėtai - Utena - Daugavpils - Rēzekne - Karsava - Ostrov - Pskov - St.-Peterburg ir atgal.

Taigi, trečiadienį kovo 31-ą, sugrįžę iš klubo susikrovėm daiktus, išsiruošėm, dar išsiketėm pinigus, ir 22:45 buvom ant trasos, Santariškėse.

Atsistojom apšviestoj vietoj tiesiai už išsukimo iš žiedo. Prastovėję gal dvi valandas, nusprendėm, kad tai bloga pozicija, ir paėjom toliau. Pasirodo, už kelių šimtų metrų buvo (neskaitant to, kad ten įsiliejo dar vienas kelias), visai gera pozicija, o kaip vėliau sužinojom, tai ir buvo kanoninė starto vieta Molėtų kryptimi.

Kai mes ten atsidūrėme, trafikas jau visai dingo, važiavo gal viena mašina per 15 minučių, ir tai dauguma netoli. Pradėjo darytis šalta. Ir prie miego lenkė. Kai 1:40 nakties sustojo vyrukas, važiavęs iki Molėtų, mes neabejodami sutikome.

Vairuotojas mus palaikė kokiais nors valdžios atstovais, todėl ir sustojo. Aistė jį ilgai įtikinėjo mus paimti. Sakė, autostopininkų šiaip neima. Apturėjom įdomų pokalbį apie šiuolaikinį stopą ir nepastebėjom, kaip atsidūrėm šalia Molėtų.

Aistė sako: "Gerai, sušilom šiek tiek." Vairuotojas jai: "Nieko, greit vėl sušalsite." Oi, kaip jis buvo teisus... Per 40 minučių nesulaukę nei vienos mašinos mūsų kryptimi ir tik kokias 7 priešinga, nusprendėm geriau pamiegoti. Buvo šalta.

Lauke išsitiesėm kilimėlius, miegmaišius ir sulindom vidun. Iš pradžių pasidarė šilčiau, bet greit vis vien sustyrom. Prieš penkias nusprendėm, kad užteks šalt ir atsikėlėm. Jau švito. Pradėjo važinėti mašinos. Po kiek laiko vieną iš jų susitranzavom, ir nauja diena prasidėjo.

Dviem mašinom pusė aštuonių buvom Zarasuose, ir pradėjom topinti link sienos. Atėję nieko gero neradom. Tuščia, ramu. Eilė iš priešingos pusės. Bandėm retas mašinas stopinti neutralioj zonoj. Vis viena važiavo tik pilnos... Paskui nuėjom prie Latvijos muitinės. Apsistojom viduj. Privažiavo dvi fūros. Pakalbėjom su vairuotojais. Vieni, latviai, važiavo kažkur netoli, namo Vėlykų švęst, o į kitą, kurios vairuotojas buvo lietuvis, pasieniečiai ``įrašė'' savo draugus -- du kaimiečius su kirviais -- kaip tik prieš tai, kaip mes kreipėmės į vairuotoją. Šūdas. O šitas vairuotojas važiavo toli...

Sėdim, mašinų nėra. Čia privažioja prie muitinės vyšninis naujas E klasės Mersedesas latviškais numeriais... Išlipa iš jo toks vyrukas labai trumpa šukuosena. Iš tolo atrodė kaip visiškas forsa. Kai privažiavo prie pačios mutinės, pasiprašėm. Sako: "Eee... Da ladno, zalezaite, no pobystreje." Įlipom. Tada jau buvo po vienuolikos.

Mersas -- jėga. "Charošaja mašyna", sakom. "Da laaadno, glavnoje što jedet." Mūsų vairuotojas pasirodė esąs tikras naujas latvis. Malasi su bizniu po visą Rytų Europą (vot pojedu v Moskvu, ottuda samoliotom v Kijev, tam menia budet ždat' voditel'), žaidžia beachball'ą, buvo net į Ameriką nuvažiavęs žaist. Jis šiaip važiavo į Maskvą iš Vilniaus, bet kažkodėl nusprendė, kad per Rezeknę ir Ludzą arčiau nei per Minską.

Iki Rezeknės (115km) nulėkėm per vieną valandą, bet po to teko topinti iš miesto link kryžkelės. Mes supratom, kad vėluojam. Pskovo ligoninėj lankymo laikas tik iki 19:00, o dar dviejų valandų laiko skirtumas...

Susistopinom mašiną porai kilų iki kryžkelės. Atsistojom savo kely. Pozicija lyg ir nieko. Matomės gerai. Saulė tik į akis spigina. Mašinų važiuoja. Pasirodo, beveik vien lokalios. Fūros iš viso nei vienos nepravažiavo. Sustojo kažkokie du vaikinai. Sako, naglai išsišiepę, paveš iki sienos už 2 rublius (30 ct) nuo kiekvieno. Atsisakėm. Gal veltui. Priėjo kažkokia vietinė panelė su dviem pilvotais polietileniniais maišais, atsistojo 10 žingsnių prieš mus. Laimei, per 10 minučių susistopino mašiną ir išvažiavo. Jai, ko gero, irgi reikėjo į artimą kaimą. Kybojom apie pusantros valandos. Saulė šviečia tiesiai į akis, dar pasireiškia nemiegota naktis... Leipstam. Per tas pusantros valandos pravažiavo tik viena mašina rusiškais numeriais. Dėja, prikrauta daiktų iki kaklelio.

Sustojo krovininis Ford Transit. Prieky jau sėdi du vyrai. Sako, gali paimti iki Karsavos, tik krovininiam skyriuj. OK. Ten buvo fanierinės grindys ir viena dėžė nuo alaus. Kažkaip dviese ant jos atsisėdom ir prasnaudėm besibaladojančiam tranzite tą pusvalandį.

Išlipom snakryžoj prie Karsavos. Po 15:15 Vilniaus laiku. Mums lieka 1:45 iki lankymo valandų pabaigos Pskove ligoninėj. Dar valandą ir 20 min. marinavomės vietoje. Per 5 min privažiuoja viena mašina, bet nusuka arba į kairę arba į dešinę. Mūsų kryptimi pravažiavo viena fūra. Benzovežis. Iš nedaugelio mūsų kryptimi važiavusių mašinų pusė jų nusukdavo kilometro bėgyje -- kiemai šalia kelio. Pirešinga kryptimi pravažiavo kelios fūros. Saulė vis dar šviečia į akis. Bet jau silpniau. Kojos nelaiko, atsisėdam ant betoninio laiptelio. Geriau. Privažiopjant mašinai atsikeliu, pažiūriu, kaip nusuka į šoną. Paskui kažkaip sustoja mašina. Su dviem pasieniečiais!

Po dešimties minučių praeinam Latvių pasų kontrolę ir pradedam žygiuoti vieno kilometro neutralia zona. Mus tuo tarpu aplenkia viena mašina, rusiškais numeriais. Kai ateinam iki punkto, ji jau išvažiavus. Prie primojo rusų punkto sutinkam du vyriškius su Scorpio su latviškais numeriais. Jie važiuoja į Pskovą. Ir neprieš mus priimti. Tik, sako, teks palaukt, nes jų greit nepraleis. Nors jie ir nesiveža nieko. Palaukiam, užkandam.

Po valandos ir aštuonių minučių nuo to momento, kaip mus išleido prie Latvijos posto, įsėdam į mašiną ir pradedam važiuoti Rusija. :) Kaimo peizažas labai aiškai skiriasi nuo latviško ar lietuviško. Net sunku pasakyti kuo. Medinės trobos, cerkvės ant kalnelių, užtvindyti namai daubose. Prieš dešimt Rusijos laiku atsiduriam Pskove, bet jau per vėlu lįst į ligoninę, net budinčios neprisibelstume. Išeinam į trasą. Judėjimo daug, bet stopui sąlygos ne per geros. Galiausiai po kokio pusvalandžio susitranzuojam kažkokią jauną moteriškę. Pasirodo, latvė. Didesnę kelio pusę klausom kasetės, kaip kažkoks rusų healeris pasakoja, kokios nelaimės būna nuo kiekvienos iš čakrų. Jis siūlo ligas gydyti mintyse įvykdant kerštą ir tokiu būdu atsikratant nuoskaudų. Sako, jis gydo vėžį. Mums tokia koncepcija ne itin patiko, ir antrą kelio dalį patarinėjam ir ginčijamės. Mes mūsų vairuotojai padarėm įspūdį.

Išlipus iš mašinos, mus pirma užkalbina GAIai, patikrina dokumentus, pamėto bajerių. Nueinam tranzuot. Nespėja privažiuot pirma mašina, prie mūsų prisitato simpatiškas vyrukas, paklausia, kur važiuojam ir pasiūlo kavos.

Pasirodo, du jauni baltarusai biznieriai atvažiavo gelbėt savo sugedusio MAZ'o. Baigia su vairuotoju taisyt, ir, sako, po dviejų valandų važiuos į Piterį. Sako, mus paims, jei neišvažiuosim ankščiau. Pavaišina sumuštiniais, kava iš termoso. Gera. Pasišildom prie laužiuko, linksmai plepam. Vurykai pasirodė esą protingi ir šmaikštūs.

Ant bajerio bandau stabdyt. Stoja 100% mašinų. Žiūri išpūstom akim. Gajai jau išvažiavę, o čia pat postas, tai visi ir stoja, palaikę mane pareigūnu. Bet paimti negali arba nenori. Bet kad ir išvažiuot nesinori. "Zdrasvuite, do Pitera možete podvezti?" -- "Nea, ja na Novgorod jedu... A... chego vy takije žoltyje?.." -- "Avtostopščiki my!" -- "Aaaa..."

Praėjus dviem valandom, antrą valandą Maskvos laiku, pradedam važiuot. Ilgai velkamės paskui MAZ'ą, nes reikia patikrint, ar viskas gerai. Po šimto kilų nusprendžia, kad viskas OK, ir atsiplėšiam. Bet tada mus jau netoli Piterio pagauna tirštas rūkas, ir važiuojam lėtai.

Visą kelią įdomiai kalbėjomės. Pirma kalbėjom apie baltarusų ``mėgiamą'' prezidentą, apie padėtį Baltarusijoj, apie tai, kaip ten valdžiai įstatymai negalioja. Mūsų draugai politiškai stipriai motyvuoti, skaito pogrindinius opozicinius laikraščius. Ta tema jiems tikrai nebuvo pati maloniausia... Aistė sugalvoja paradyti pranešimą apie konstitucijos ir demokratijos pažeidimus Baltarusijoje. Antrą kelio dalį pradedam pasakot anekdotus. Juokingus, paskui visus, paskui nešvankius... Taip ir privažiuojam Piterį. Mūsų draugai pasinešę ant Nabokovo, parodo, kur yra jo vila (dačia), kurios apylinkėse vyksta daugelio jo kūrinių veiksmas.

Kai atvažiuojam į Piterį, jau pradeda švisti. Prie įvažiavimo mus, aišku, sustabdo mentai, patikrina viską ką įmanoma -- net mobiliako licenziją. Mūsų vairuotojai mus praveža per visą Nevskij prospektą, pamatom didesnę dalį Piterio gražių vietų magiškoj žydroj ryto prieblandoj, užpildytoj geltonais miesto žibintais. Fantastika.

Mus atveža iki pat laiptinės, ir tada jau spėja visai prašvisti. Apsikečiam adresais ir email'ais. Laikas -- pusė septynių Maskvos laiku.

Gaila, lapelį su tų vaikinų koordinatėmis palikom Piteryje... Tikimės, kad jis dar kaip nors atsiras... :(

Taigi, ateinam, mus Ania visai atsitiktinai pastebi pro langą, pašaukia, įsileidžia į vidų, pagirdo arbata, mes nusiprausiam ir išvirstam iki keturių valandų.

Penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį būnam Piteryje, vykdom „kultūrinę programą”', pamatom du koncertus -- vieną popso, o kitą -- ne. Piteryje susitinkam su tokias personažais, kaip su Darsh'u su žmona Tania, Andy Gerasimovu, bei susipažįstam su garsiuoju Filu Leontjevu. O dar pamatom tokį fantaskitšką dalyką, kaip statomas Pertro I fregatas „Štandart”'.

Kelionė atgal.
Pirmadienis, Balandžio 5 d.

Reikia anksti keltis. Aha, kaip gi ne -- atsikėlėm nedaug prieš devynias. Susitvarkom, atsisveikinam su šeimininkais, ir pusė veinuokikos (Maskvos laku) būnam kelyje. Susitranzuojam seniuką, kuris mus išveža iš miesto, paeinam pėstute ir surandam gerą poziciją.

Taip gana greit susigaunam Gazelę iki Pskovo. Galėtume važiuot ir toliau, bet turim reikalų -- Svetai reikia atiduoti vaistus ir linkėjimus nuo mūsų klubo. Mūsų vairuotojas -- kokių trisdešimties metų simpatiškas komunikabilus vyriškis, dirba žūklės inspektorium pasienio mieste Sebeže. Temų pokalbiui netrūksta -- apie mašinas, pinigus, gyvenimą, gamtą, keliones... Tikra atvira rusiška siela. Papasakoja, kaip ten Sebeže gyvena, kad niekas jų gatvėj neturi rusiško televizoriaus, kad visi pas juos arba pasieniečiai, arba medžiotojai, arba žuvininkai. Išgirstam apie tai, iš kur pinigai gaunami. Kontrabanda, brakonieriai, neišmuitintos mašinos ir panašūs dalykai. Papasakoja, kaip su žmona vasarą daro išvykas į girias porai savaičių, kurios bekraštės, kaip taiga. Dar mūsų vairuotojas -- gimininga siela, aistringas keliautojas, apkeliavęs jaunystėje pusę Europos mašina, o dar buvęs per fuksą Nepale, o dar svečiavęsis nemažai Kanadoj ir JAV. Papasakojo, pasidalino įspūdžiais. Sustojom kavinukėj Lugoj, pavaišino kava ir sumuštiniu. Žodžiu, kelionė iki Pskovo neprailgo.

Pskove apsisukti mums užėmė lygiai dvi valandas. Nuvažiavom į ligoninę, ten kaip tik baigėsi ramybės valanda. Pakalbėjom su Sveta. Ją, atrodo, labiau už visa kita pradžiugino maišelis graikiškų riešutų, kuriuos mes jai palikom.

Miestas bandrai sudarė nykų įspūdį. Kažkokios duobėtos gatvės, neįdomūs beveidžiai pastatai, betoniniai industriniai rajonai... Labai jau provincialūs žmonės. Tiesa, kai pamatėm Pskovo kremlių, tas įspūdis kaipmat pasiketė. Pilki bokštai ir tvirtovės sienos, o viduje -- fantastiško grožio baltas pastatas su auksiniais kupolais. Gaila, neturėjom laiko prieit pažiūrėt iš arčiau.

Čia galima paminėti, kad Vidmantas Kuprevičius į VAK'o konferenciją apie šį kremlių rašė taip:

Pskovo kremliuje, apie kuri susižavėjęs raše Albertas, yra palaidotas lietuvis kunigaikštis Daumantas, ten vedęs, vadovavęs ir miręs. Beje, pravoslavų paskelbtas palaimintuojų ar net šventuoju.

Išsigavę ant trasos, greitai susitranzavom mašiną. Ją vairavo pravoslavų šventikas. Prieš pajudėdamas, jis persižegnojo. Gaila, į priekinę vietą atsisėdo vyriškis, įsiprašęs, kai mums sustojo mašina. Dėl to kalbėt buvo gana nepatogu, ir iš pradžių ir nekalbėjom. Paskui mūsų vairuotojas mus užkalbino, paklausė, kur ir iš kur, na ir pokalbis prasidėjo. Aišku, pagrinde apie Dievo sąvoką ir religiją. Mūsų vairuotojas dirbo tame vienuolyne, kuriame yra palaidotas Puškinas.

Prie Ostrovo, kur nusukama nuo M20, nebuvo jokių kelio ženklų, taigi susistabdėm pravažiuojančią mašiną paklaust, kur mums reikia, ir mus pavežė iki Ostrovo. Perėję miestą, atsistojom už pervažos, kur rekomendavo Nemenčinė. Pozicija ten tikrai gera. Bet mašinų buvo labai negausu, fūros vėl važiavo tik priešinga kryptimi, o mūsų kryptimi -- viena, o gal nei vienos. Retos mašinos irgi nereiškė noro mums stoti -- lokalios arba iki kaklelio prigrūstos. Mirus vieta.

Po kokios valandos, kai tai jau pradėjo veikti ant nervų, vienas vairuotojas sustojo ir pasiūlė pavežt kelis kilometrus iki fūrų stovėjimo aikštelės. Su vairuotoju kalbėjus Aistė nusprendė, kad tai yra gerai, ir mes išvažiavom. Aš to nebūčiau daręs.

Fūrų aikštelė (ten buvo dyzelnė kolonėlė) buvo tuščia. Per pusvalandį joje mes praleidom gal dvi lengvąsias mašinas ir vieną fūrą. Tada į aikštelę įsuko dvi fūros. Viena buvo mūsų kryptimi, bet vairotojas nenorėjo mūsų imti, o kitas važiavo į Piterį.

Iššliaužėm į trasą, ir jau sutęmus susitranzavom du latvius Mersedese. Jie pasiūlė pavežti iki GAI posto Vyšgorodoke. Sutikom. Vis kažkoks progresas. Latviai važiavo iš Piterio, jie ten nuvažiavo į KISS koncertą, bet koncertas neįvyko, dėl to, kad NATO bombino serbus, o rusai pastaruosius palaikė. Vairuotojo draugas buvo stipriai išgėręs ir gėrė dar. Ir mums siūlė. Mes mandagiai atsisakinėjom. Tas girtas čiūvas buvo tikras baikeris. Su kožana liemene, su barzda, viskas kaip reikia. Ir dar mocą namie turi. Bet jie važiavo tik iki Vyšgorodoko.

Vyšgorodoke prie GAI posto buvo tylu, ramu, ir tamsu. Retos mašinos, kaip jūs galite atspėti, visos nusukdavo į šalis. Po kokios valandos visgi susitranzavom mašiną su dvien jaunuoliais. Atidaro duris, klausia: "MČS?" Kai sutiko pavežti iki sienos paklausiau, kas tas MČS. Sakė, "Ministerstvo Črezvyčainych Situacij". Bajeristai.

Vėl pėsčiom perėjom sieną, tik šįkart rusai mūsų kuprines praleido per rentgeną. Aistė labai pergyveno, nes užniršo kuprinėj dvi kasetes, nusipirktas Piteryje. Laimei, namie išaiškėjo, kad įrašai sveiki gyvi, nors muitininkė ir sakė, kad tas jų rentgenas ištrina magnetinius įrašus.

Už prie sienos buvo ir lietuviška fūra, bet mes žioplai nepakalbėjom su vairuoroju, taip kad susitranzavom pačią pirmą sieną pervažiavusią mašiną -- 5 klasės BMW, viduj prasmirdusią benzinu. Iki Rezeknes. Vairuotojas nebuvo itin kalbus.

Atvažiavę 23:45 vietiniu laiku, pradėjom eiti iš miesto. Mus lenkė tik viena mašina. Per 45 min. O tada, dar nedaėję iki sankryžos, susitranzavom vaikiną su troike. Labai įdomiai kalbėjomės. Jis ir pats stopu keliavęs, bla bla bla. Kalbėjomės apie sąlygas Latvijoj ir Lietuvoj. Tas vargšelis yra rusų karininko vaikas, ir tik dėl to turi tą pasityčiojimą "Alien's passport" vietoj normalios Latvijos pilietybės. Jis važiavo iki Daugpilio, bet išvežė mus iki kryžkelės už miesto, kur mes ir pasilikom. Ilgam...

Buvo šilta. Kokia 10-13oC. nuėjom miegot. Po poros-trejeto valandų atsibudom nuo šalčio, susipakavom miegmaišius, ir išlipom ant plento. Pasirodo, oreliai atšalo. Laukėm gal nuo penkių vietiniu laiku. Turėjo prasidėti rytinis sujudimas... Bet neprasidėjo. Tarp penkių ir šešių pravažiavo šiek tiek daugiau mašinų, ir vėl tyla.

Stypsojom ten gal kokias tris valandas, paskui susinervijom ir pradėjom eit namo pėsčiom. Taip bent šilčiau. Iškart susitranzavom nedidelį autobusiuką. Pasirodo, tai buvo schoolbus'as. Vežioja vaikus iš kaimo į mokyklą. Pavažiavom keliolika kilometrų, bet bent susišilom. Išlipę prie Medumi kaimo, iškart susitranzavom Audi 100, kuri mus atvežė iki pat Gandro parduotuvės Vilniuje. Pusė devynių ryto balandžio 6d. buvom jau ten.

Keionei pirmyn prireikė 30 valandų, įskaitant miegą ir pokalbius su baltarusais.

Kelionė atgal truko 24.5 val., tame tarpe dvi valandos praleistos Pskove ir 2,3 valandos miegui.

Patirtis parodė, kad šitas kelias yra beveik nevažinėjamas. Nuo Ostrovo iki Lietuvos.

Dar išsiaiškinom, kad dauguma fūrų į Piterį važiuoja savaitės pradžioje, o grįžta viduryje--pabaigoj.

Nemenčinės komentaras:

VAK'o ir PLAS'o 20 metų patirtis parodė, kad šitas kelias yra normaliai važinėjamas ir trasa Vilnius - Sankt Peterburgas praeinama per 14-20 val. Mano asmeninė patirtis rodo, kad trasa iveikiama per 13-18 val.

Galbūt. Gal įtakos turėjo tai, kad mes važiavom prieš pat vėlykas, ir visur jau tvyrojo šventinės nuotaikos. :)