ANDRIAUS IR RŪTOS VASAROS KELIONĖ PO EUROPĄ IR AZIJĄ, 1999 LIEPA

pasakoja Andrius Jankaitis aka Cheslowas

MARŠRUTAS: LT-PL-D-NL-D-CZ-SK-H-RO-BG-TR-GR-BG-RO-H-SK-PL-LT
LAIKAS: 1999 m. liepos 3 - rugpjūčio 7
PAGRINDINIAI VEIKĖJAI: Andrius ir Rūta.
ATSTUMAI:

1999 07 03 (šeštadienis)

Saulėtą šeštadienio popietę iš Vilniaus autobusų stoties "Euroline" kompanijos autobusu pajudėjome link Utrechto. Tai buvo latvių autobusas ir kelionės metu, ypač Europoje, jaučiausi kaip kokis latvis. Jau antri metai paeiliui, kai savo vasaros kelionę pradedu išvažiuodamas iš Lietuvos autobusu, o "tranzuoti" pradedu jau V.Europoje.
Važiavome penkiese: aš, panelė Rūta ir dar 3 merginos. Mūsų kelionės tikslas jaunimo organizacijų lyderių tobulinimosi kursai. Oficialiai tai vadinosi: international summer course for youth leaders. Jie buvo organizuoti "Olde Vechte" Foundation Lingua Franca iniciatyva.
Kitos dienos rytą buvome Berlyne, o ~ 17.00 h. išlipome Utrechto autobusų stoty. Iš ten su traukiniu važiavome iki Zwolle, kur persėdome į kitą traukinį, važiuojantį į Ommeną. Iš Ommeno geležinkelio stoties pėsčiomis patraukėm ieškoti to išganingo "Olde Vechte" namuko, kuriame turėjo vykti 2 savaičių trukmės kursai. Ir ką gi…….pasirodo tas namukas įsikūręs labai gražioje vietoje, šalia miškelio, prūdo ir baseino. Tai džiugino.
Vakaras skiriamas įsikūrimui.

1999 07 05 (pirmadienis)

Ryte prasideda pažintys su kitais kurso dalyviais, kurių buvo ~30. Suvažiavo jie iš PL, CZ, RO, FIN, NL ir LT. Tiesa, Lenkijai atstovavo tik viena mergina. Nuo popietės prasideda kursai - visokie "workshop'ai", po to "evaluation", kurie tiesą pasakius man nelabai patiko, o po to ir visai įgriso. Viskas vyko anglų kalba. Ir taip nuo pirmadienio iki ketvirtadienio.

1999 07 09 (penktadienis)

Penktadienio ankstyvą rytą prasidėjo dviejų dienų trukmės taip vadinamas "outdoor training". Buvo sudarytos 5 komandos, kiekvienoje po 5 personas (t.y. po vieną žmogų iš kiekvienos šalies). Tikras internacionalas. Mano komandoje buvo vienos merginos, tad turėjau aš darbelio. Sekasi gi man… Iš pradžių turėjome iš 4 didelių mėlynų bačkų, 8 rastų ir virvių pasidaryti plaustą. Ne visiems iškart tai pavyko įgyvendinti, tačiau…. Tuomet gerą pusdienį plaukėme Vecht'o upe. Įdomu pastebėti, kad plauste turėjo tilpti 4 irkluotojai, sėdintys ant bačkų, plius vienas žmogus sėdintis kur nors ant rąsto ir bagažas. Buvo linksma. Nuplaukę į tarpinį kontrolinį punktą, plaustą privalėjom išardyti, po to kiekvienas gavom po dviratį ir naują žemėlapį, su kuriuo turėjom įveikti kelis kontrolinius punktus. Trasos ilgis ~ 30 km. Nakvynė po atviru dangumi.
Šeštadienio rytą vėl gavom naujus žemėlapius, tačiau tada jau reikėjo kulniuoti pėsčiomis iki kito kontrolinio punkto. Šio etapo metu taip pat privalėjom iš vietinių gyventojų sužinoti 10 populiariausių to regiono pavardžių ir surinkti kuo daugiau informacijos apie lankytinas to regiono vietas. Apie pietus nusigavom į KP, kuriame persėdom į tokias dvivietes-trivietes valtis, panašias į kanu. Plaukėme Regge upe. Tai buvo priešpaskutinė "outdoor training'o" užduotis, tačiau man ji buvo nesėkminga. Vienoj seklioj ir labai sraunioj upės vietoje nesuvaldėme valties ir apsivertėme. Pirmas mano klausimas vandeny buvo: kur mano daiktai? O jie plaukiojo po upę, teko pasidarbuoti kol visus sugaudžiau. Ai, pamiršau pasakyti, kad laikrodis nelygioje kovoje "pakratė kojas". Visa tai butų buvę niekis, jei nebūčiau susipjaustęs abiejų kojų begaudydamas savo mantą, kai vaikštinėjau ant aštrių upės dugne esančių akmenų. Juk už savaitės laukė kelionė autostopu! Tačiau užbėgus įvykiams už akių pasakysiu, kad savaitės bėgyje koja truputį apgijo ir tai buvo didžiausia palaima prieš kelionę. Šiaip taip pasiekus kontrolinį punktą, buvau automobiliu nugabentas namo, nes eiti beveik nebegalėjau. Tai toks buvo tasai "outdoor training". Organizuotumo jame galbūt šiek tiek ir trūko, tačiau visumoje tai buvo geras expierence. Įdomus faktas: viso 2 dienų "training'o" metu mes nežinodavome, kokia užduotis seks pvz. po šios. Kitas įdomus faktas: mūsų komandai prieš startą buvo įteiktas vienas tualetinio popieriaus ritinėlis ir pasakyta, kad šiame NL regione galim jį išsikeisti į bet kokį kitą daiktą. Pirmą kartą tai išbandėm kažkokiam mažam kaimely, kai važiavom su dviračiais. Užėjom į parduotuvę ir pasiūlėm iškeisti tualetinį popierių į kokį nors daiktą, tik ne maistą. Ir didelei mūsų nuostabai po keleto minučių sugrįžusi pardavėja įteikė mums šampūno. Neįtikėtina!!! Tačiau tai realybė. Po to kitam miestely šampūną iškeitėm į 4 poras kojinių, o vėliau kojines iškeitėm į 3 foto juosteles. Sakyčiau vertėtų propaguoti tai lietuvaičiams Olandijoje.
Sekmadienį kursų programa prasidėjo tik po popiet, tačiau ji nebuvo intensyvi, nes kone visi buvo pavargę.

1999 07 12 (pirmadienis)

Laisva diena. Ta proga dauguma traukiniu važiavo į Amsterdamą ir Šiaurės jūros pakrantėje įsikūrusį kurortinį miestelį Zandvoort an Zee. Jis yr 30 km. už Amsterdamo. Aš šitose vietose lankiausi prieš 2 metus, viskas buvo žinoma, tai kad man ten nebuvo labai įdomu, tačiau teko taikytis prie daugumos, nes keliavome grupelėm ir turėjom grupinį vienos dienos bilietą. Šiaurės jūra mums buvo nedraugiška. Tik mums atvažiavus, jūra buvo rami. Tačiau po gero pusvalandžio jūrai, matyt, lietuviai nepatiko ir ji užbangavo taip, kad teko nuo jūros trauktis gilyn į pliažą gal per kokius 20 metrų. Manęs vis dar nenustoja stebinti Olandijoje, Šiaurės jūros pakrante važinėjantys traktorai, kurie prekiauja vaisiais ir kt. gėrybėmis. Niekur kitur to dar neteko matyti. Nuo antradienio prasideda antroji kursų savaitė, kuri buvo jau įdomesnė nei pirmoji. Šeštadienį - atsisveikinimo party, sekmadienį dauguma išvažiuoja namo. Lietuviai ir keletas čekų užsibūna iki pirmadienio.

1999 07 19 (pirmadienis)

Prasideda kelionė autostopu. Einame iš Ommeno į N34 kelią Vokietijos kryptimi. Iš pradžių nebuvo geros pozicijos stopui, tačiau kai tik priėjom pusėtiną poziciją, iškart sustojo pirmasis automobilis. Tai dar kartą patvirtino mano teiginį, jog geriausias autostopas Vakarų Europoje yra Olandijoje, ir tik po to seka Vokietija. Su juo važiavome neilgai, iki kelio į Almelo. Dar vienas auto ir mes jau autostradoje A1/E30 visai šalia Vokietijos. 3 automobiliais pervažiavom kone visą Vokietiją ir ~19.00 h. mes jau bastomės po Berlyną. Galima sakyti per gerą pusdienį skersai pervažiuota visa Vokietija. Juoba, kad degalinėje prieš Berlyną sutikom lietuvius, kurie pasisiūlė mus nuvežti iki PL sienos, tačiau mums buvo nepakeliui.
Išvažiavimui iš Berlyno sugaišom kokias 2 h., nors naudojomės U-Bahn'o paslaugomis. Važiavom, berods, U46 traukinuku iki Grunau, o nuo ten pėsčiom beveik iki autostrados. Temstant sustojo bičas, važiavęs kažkur už Chemnitz'o. Kaip vėliau paaiškėjo, jis buvo didelis marihuanos gerbėjas. Su juo važiavom iki Annaberg-Buchholz miestelio Čekijos pašonėje. Pripasakojo daug pikantiškų naujienų apie nesenai vykusį "Love Parade". Pas jį ir nakvojom. Įdomu: tik įėjus į jo namus, koridoriuje kabo marihuanos vėliava, akvariume plaukioja gražios žuvelės ir kaip jis pats pasigyrė, kad tame rajone, kur jis gyvena, tik jį vieną kaimynai vadina banditu. Važiuojant nuo Dresden'o link Chemnitz'o matėm galingą autoįvykį, kai fura kirto skiriamąją juostą ir išvažiavo į priešingą juostą. Kaip ryte per radiją išgirdau, eismas autostrada buvo blokuotas 12 valandų. Gerai, kad mes važiavome priešinga kryptimi.

1999 07 20 (antradienis)

Ryte tas pats bičas nuvežė iki D/CZ sienos. Pasikeitėm adresais, pėsčiom kirtom sieną ir iškart už sienos sustojo mašina, važiavusi kažkur už Plzen'o. Išlipom mažam miestely Preštice, kur apturėjom pirmą nedidelį lietų ir šlykštų strigimą, ko pasekoje nusprendžiau grįžti į Plzeną ir važiuoti autostrada į Brno per Prahą. Išvažiuoti iš Prahos nebuvo taip lengva, kaip kad tikėjausi. Tačiau po 1.5 h. sustojo bičas, kalbėjęs rusiškai ir temstant pasiekiame Brno. Nakvojam šalia kelio į Vieną, kur jau teko prieš dvejus metus nakvoti.

1999 07 21 (trečiadienis)

Apturėję nemokamą dušą "Aral" degalinėje, kuri yra išvažiavime iš Brno į Bratislavą, apturėjom dar vieną ilgoką strigimą minėtoje "Aral" degalinėje. Aš šią starto iš Brno poziciją dievinau, tačiau dabar prastovėjus ~ 2 h., nuomonę pakeičiau. CZ/SK sieną kirtome pėsčiomis, iš kur su vengro fura važiavom iki Bratislavos apvažiavimo. Neužilgo vėl gi pėsčiom kirtom SK/H sieną. 2 valandų bėgyje pabuvota trijose valstybėse. Perėję sieną patekom į miestelį, šypseną sukeliančiu pavadinimu - Rajka. Jei kas nežino, tai pasakysiu, kad prieš keletą metų Karoliniškėse viena moteris vardu Rajka, savo bute "laikė tašką" ir jis buvo plačiai žinomas kaip " Rajkos taškas ". Rajkoje buvo du tolimesni kelionės pasirinkimo variantai: važiuoti senu raudonu keliu arba naująja autostrada. Pasirinkau antrąjį. Tačiau autostrada važiavo labai nedaug automobilių ir po ilgo apmąstymo, kokių priemonių dabar imtis, nusprendžiau grįžti į raudoną 15 numeriu pažymėtą kelią. Prieš mums išeinant, atėjo 2 merdžinos. Kaip išsiaiškinom, jos buvo iš Kauno, pažinojo keletą tipų iš KB ir važiavo kažkur prie Balatono. Bet ten toks jų ir važiavimas buvo, jei 2 merginos sugebėdavo per 4 valandas neišvažiuoti.
Grįžom į raudoną kelią, automobilių taip pat nematyti. Tačiau dėl visa pikta pasidariau RO ženklą ir tai neužilgo "suveikė". Sustojo rumuno vairuojama fura, pervežusi mus per visą Vengriją. H/RO pasienyje buvo furų eilė, tai pamiegojom furoje iki aušros.

1999 07 22 (ketvirtadienis)

Paryčiai. Patraukėm į Rumuniją. Nustebino RO pasieniečiai, iš paso viršelio atpažinę, kad mes esame lietuviai. Pirmi žingsniai Rumunijoje, furų eilė įvažiuoti į H, daug degalinių, kuras pigesnis nei Lietuvoje. Persukam laikrodį viena valanda į priekį. Vienoj iš degalinių netyčia aptikom bankomatą. Mažiausia išimama suma RO - 50 000 lėjų. (~13 Lt.) Kainos degalinėse tokios pat kaip pas mus arba mažesnės. Prasideda rytinis alaus degustavimas ir t.t. ~7.00 h. sustoja rumuno vairuojamas sunkvežimis, su kuriuo važiuojam iki Alba lulia. Pakeliui mus pavaišina nacionaliniu patiekalu - kokiom tai mėsiškom dešrelėm, kurios vadinosi, berods, - "miš".
Važiuojant Rumunijos keliais labiausiai krenta į akį daug senų "DACIA" automobilių ir begalės asilų, vis ką nors tempiantys, vežantys. Įdomūs padarai:)
Jau bevažiuojant Rumunijos keliais, prisiminiau Augusto pasakojimą apie RO, nes pamačiau tą patį vaizdą, kokį pasakojo Augustas. Vaizdas buvo daugmaž tokis: žmonės stoviniuoja miesto gale, lūkuriuoja, kol kas nors sustos ir už pinigus juos pavėžės. O stoja jiems gerai, nes tai pasirodo įprasta Rumunijoje. Tačiau mums ir autostopas Rumunijoje geras.
Alba lulioj vaizdas kartojasi: miesto gale prie Shell degalinės stoviniavo minia žmonių. Jų čia buvo daugiau nei Oradea. Mes nuėjom ~300 metrų už jų ir be didelių pastangų išvažiuojam. Vairuotojas net neužsimena apie pinigus. Sebes mieste, einant link trasos, pažiūrau į sankryžoje stovintį mikroautobusą ir kaip tai jaučiau, kad tai "dušmanas", t.y. už pinigus vežantis žmones vairuotojas. Stabdyti nesinori, tačiau jie patys mus pasikviečia. Vairuotojo būta nacio. Su juo važiavo 3 bičai, iš kurių vienas kalbėjo angliškai ir jis mums padėjo susišnekėti su tuo naciu. Jis labai įnirtingai siūlė mums važiuoti traukiniu, tačiau mums pavyko jam įrodyti, kad mes ir toliau važiuosim autostopu. Aš jam padovanojau LT žemėlapį, bet bijau, kad jis atsidūrė šiukšliadėžėje.
Sibiu užklupo trumpalaikis lietus. Toliau važiavom su vaišingu rumunu, kuris 2 h. bėgyje du kartus stojo pakelės užeigose, tam kad mus pavaišintų. Su juo važiavom nuo Sibiu iki Ramnicu Valcea. Šioje atkarpoje grožėjomės Karpatų kalnais (Carpatii Meridionali). Nors vairuotojas sakė, kad gražesni kalnų vaizdai atsiveria važiuojant į Bukareštą per Brasov'ą, o ne per Pitesti. Nuo Rm. Valcea iki Pitesti važiavom su tokiu grabu, "triperiu", kad net sunku apibūdinti. Turbūt pirmą kartą gyvenime tokiu važiavau. Plius dar vairuotojai buvo įkaušę, pakaitom vairuodavo kalnuotomis vietovėmis, greitis buvo minimalus, variklio keliamas triukšmas - didžiausias. Išlipti iš jo kalnuose buvo beprasmiška.
Pitešti truputį užtrukome: visų pirma miestas didokas, o antra - aiškinomės, kodėl autostrada į Bukareštą draudžiama važiuoti furoms ir kokiu keliu jos važiuoja. Kaip išsiaiškinom, tai dėl remontuojamo kelio. Po svarstymo ką daryti, nusprendėm važiuoti autostrada į Bukareštą. O buvo jau bene vidurnaktis. Atsistojom už dviejų baisių pakelės darbininkių, pasiruošėm naktiniam stopui ir….. netikėtumas, sustojo fura. Bebaimis vairuotojas vardu Bryk, kurį lydėjo sėkmė. Iki Bukarešto buvo 2 policijos postai, tačiau jo nesustabdė. Sekasi gi žmonėms. Gerokai po vidurnakčio įvažiavom į Rumunijos sostinę, pilkas miestas, sako ir nesaugus. Lipti lauk kaip tai nesinorėjo. Juoba, kad vairuotojas važiavo į Calarasi miestą, nuo kurio iki kito pasienio visai nebetoli. Paryčiais atvažiavom į alaus gamyklą Calarasi mieste, kur ryte jis turėjo pasikrauti alaus. 4 h. ryto vairuotojas mus prižadino ir privalėjom su juo gerti alus. Nors Rūta jam bandė pasakyti, kad negeria alaus, tačiau jam tai buvo nė motais. Teko gerti…….

1999 07 23 (penktadienis)

Ryte pasikrovęs alaus, vairuotojas mus nuvežė prie sienos. Važiavimo buvo gal 10 km. visiškai neaiškiu keliu. Gerai, kad nėjom pėsčiom. Privažiuojam prie taip vadinamos sienos ir savo akimis netikiu. O kas čia per velniava? Kur tiltas? Na šito tai aš nesitikėjau. Teka išdidus Dunojus, prieplaukoje stovi kokia tai barža, kuri plukdo per Dunojų ne tik žmones, bet ir transporto priemones. Sumokam 3000 lėjų (0,8 Lt.) už persikėlimą ir keliamės į kitą Dunojaus krantą. Ten jau Bulgarija, Silistros miestas. Pasienyje mus pasitinka krūva prekeivių, daugumoje čigoniško gymio. Kertam sieną: RO pasieniečiai tai dar nieko, tačiau BG pasieniečiai - šūdmaliai. Laukėm kol teiksis patikrinti pasus, po kurio laiko sugalvojo, kad važiuojant tranzitu reikia pildyti deklaracijas. Ir dar perspėjo, kad viską užpildytume, nes grįžtant galim turėti didelių problemų. Teko rašinėti telefono, videokameros ir kt. buitinės technikos numerius ir t.t. Užbėgus įvykiams už akių, galiu pasakyti, kad išvažiuojant iš BG deklaracijų neprireikė.
Pirmą blogą įspūdį apie BG sudarė patys pasieniečiai. O ir pati Bulgarija šlykštus kraštas, nors ir pigus. Dabar BG atrodo, taip pat kaip komunizmo laikais, niekas nepasikeitė. Labai jau ji man priminė Baltarusiją. Tai būtų tiksliausias palyginimas. Populiariausias automobilis - "Žiguli". Kelio ženklai sulaužyti, aplamdyti, kai kur jų iš viso nėra. Keliai prasti. Nors kalnuotose vietovėse gamta graži. Visumoje Bulgarija paliko slogų įspūdį.
Žodžiu: einam Silistroje ir prienam prie kelių išsiskyrimo. Ką daryti? Abu keliai geltoni, vienas veda į Ruse, kitas į Varną. Pasirinkau pirmąjį, nes tikėjausi Ruse pasigauti turkų furą, kuri pervežtų per visą Bulgariją. Einame link trasos, kelio rodyklė: RUSE - 109km. Einam toliau, žiūrau, iki Ruse jau 110 km.? Paeinam dar kilometrą, ir vėl tie patys 110 km. Tai tokis BG kelių žymėjimas.
Prireikė viso pusdienio, kol įveikėm tuos 110 km. Šį atstumą įveikėm 5 automobiliais. Ruse buvom ~ 18 h. Kaip ir buvo tikėtasi, greit susitabdėm turko vairuojamą furą. Turkas kalbėjo truputį vokiškai ir rusiškai. Pavažiavom su juo gal ~100 km. ir jis sustojo nakvynei turkų parkinge. Buvome pavalgydinti ir pagirdyti turkiška arbata. Tai buvo pirmas kartas, kai gėriau turkišką arbatą. Nuo to momento 10 dienų bėgyje arbata tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Nakvojom turko furoje.

1999 07 24 (šeštadienis)

Paryčiais pajudėjom link Turkijos. ~10.30 h. buvom Turkijos pasienyje. Apžiūrėjom visokių gėrybių kainas Duty Free parduotuvėse, kurių ten apstu. Kioskelyje už 10$ nusipirkom TR vizą, kuri atrodo kaip paprasčiausias pašto ženklas ir pagal nutylėjimą galioja 1 mėnesį. Šalia buvo informacijos kioskas, kuriame galima gauti nemokamų žemėlapių ir šiaip naudingos info apie TR, tačiau jis buvo uždarytas. Taip negavę svajoto žemėlapio, patraukėm į Turkiją, kur iškart pasienyje mumi pasitiko pirmoji graži turkiška mečetė.
Toliau su fura, važiuojančia autopilotu tik 90 km/h greičiu, artėjome prie didžiausio Turkijos miesto - Stambulo (Istanbul). Mano žiniomis jame complete gyvena ~17 mln. gyventojų. Autostrados TR geros, tačiau atkarpoje nuo sienos iki Stambulo, auto judėjimas nežymus. Kadangi vairuotojas paleido mus Stambulo priemiestyje, jis mums parašė raštelį, kurį mes turėjom parodyti mikruškės vairuotojui, tam kad jie mus nuvežtų nemokamai. O mikruškių Stambule begalės zuja, kaip ir geltonų taksi automobilių, kurie begalo pypsi. Įsėdom į mums reikalinga kryptimi važiuojančią mikruškę, parodėm jam tą popiergalį ir po kurio laiko jis linktelėjo galvą. Tačiau vėliau bandė išpešti bent kiek nors pinigų, bet aš jam pasakiau, kad mes turim tik VISA card, ir jis atstojo. Išlipam mes bala žino kur, o velnias….kur eiti nežinia, susišnekėti be prošvaisčių. Einam vieno degalinės darbuotojo nurodyta kryptimi, ji pasirodo klaidinga. Užeinam į terminal'ą (turkiškai - autobusų stotis). Ten turkai susiskambina su viešbučiu, kuriame mes norėjom apsigyventi ir sustabdo mums taksi. Taksi vairuotojo paklausiam kiek tai kainuos, jis užsigeidžia 10$, tad siunčiame jį velniop. Einam toliau Stambule, žiūrau europietiško veido mergina stovi. Pakalbinu merginą angliškai, greit išsiaiškinu, kad ji kalba šiek tiek rusiškai, nes ji kilusi iš Bulgarijos ir Stambule gyvena 10 metų. Pasakau jai, kad mes neturim babkių, nes tik ką įvažiavom į Stambulą. Supratinga mergina pasitaikė, ji sumoka už mus viename autobuse ir įsodina į kitą. Prieš atsisveikinant dar įteikia smulkių pinigų, tipo dar prireiks. VAU…cool! Dar kelios stotelės autobusu ir mes Kasimpasa rajone. Susirandam "Sark Kent" viešbutuką, kuriame žadėjom apsistoti. Šio viešbučio adresas: Hotel "Sark Kent", Kasimpasa No. 6, Istanbul. Tel. 250 77 99 Labai tingėjosi vaikščioti po kitus viešbutukus, bo norėjosi kiek galima greičiau nusimesti kuprines nuo pečių. Iš pradžių bičas užsiprašė 5$ parai. Nusiderėjom iki 4$ parai už žmogų ir apsistojam dviem parom. Viešbutis neįspūdingas: kambarys nedidelis, 2 lovos, staliukas, dušas (vanduo arba labai karštas arba vos drungnas), gerai kad nors tarakonai sienom nebėgiojo. Kaip vėliau išsiaiškinom, aplinkiniuose viešbučiuose kainos buvo tokios pat, t.y. 5$ parai. Vakare išnaršėm gero vardo neturintį Kasimpasa rajoną ir prisiklausėm garsų, sklindančių iš mečetės. Tai garsai, lyg kas gatve eidamas į mikrofoną rėkautų. Vadinasi, turkai meldžiasi.

1999 07 25 (sekmadienis)

Antra diena Stambule. Kaip kokie pasiturintys vokiečiai, išsinuomojom garlaivį ir vieną valandą plaukiojom Bosforo sąsiauriu. Plaukėm iki tilto, skiriančio Europą ir Aziją, bei atgalios. Toks malonumas kainavo 8 mln. lirų.(~80 Lt.) Vėliau pabuvojom vienoje mečetėje (~2.50 Lt.), turgavietėse ir kt. lankytinose vietose. Kainos Turkijoje nedidelės, o vaisiai ir tekstilė žymiai pigesni. Pvz. vynuogės kainuoja 1.5-2.5 Lt. už kilogramą ir t.t. Kavinėse arbata (cay) kainuoja 0.75-3.00 Lt. Anižinė rakė (yani raki,0.35l, 450) kainuoja 10 litų. Paragauti verta, o gal ir būtina. Tiesa, rakiją reikia skiesti per pusę su vandeniu ir gerti atšaldytą. Antra nakvynė viešbuty.

1999 07 26 (pirmadienis)

Pavažiavom nemokamai kažkokiu autobusu link trasos. Vairuotojui siūlėm grynų pinigų, tačiau jis neėmė, matyt jam tai draudžiama daryti. Išėjom į autostradą, kur vairuotojas kalbėjęs angliškai, pavežėjo 2-3 km. Čia dar europinėje Stambulo dalyje pamačiau pirmus stoparus Turkijoje. Juos mačiau vos keletą akimirkų, kai jie išlipo iš vienos mašinos, perėjo kelią, ir jiems iškart sustojo mašina. Ji matyt jiems netiko, tai po kelių akimirkų sustojo kita ir jie išvažiavo. Man pasirodė, kad jie buvo turkai. Tai buvo vieninteliai stoparai sutikti TR. Iškart po jų su nauja Toyota Corolla išvažiavom ir mes. Važiavom iki Daricos, kur minutės bėgyje sustojo vėl gi Toyota Corolla. Su ja mes kėlėmės per Marmuro jūrą į Yalovą. Pirmą kartą keliavau hidrostopu. Kelte vairuotojas, kalbėjęs vokiškai, pasiūlė apsistoti pas jį namuose Cinarcik miestely. T.y. ~20 km. nuo Yalovos. Mes sutikom. Apsigyvenom visai šalia jūros, pro kambario langus grožėdamiesi Marmuro jūros vaizdais. Įdomus faktas: keletą dienų prieš mūsų atvykimą, tam pačiam Cinarcik'e lankėsi VAK'o prezidentas "NMCN" su drauge Inga.
Autostopas Turkijoje - tikra pasaka. Pakeli ranka ir jau važiuoji, kelyje stovi vieną, dvi, maksimum 5 minutes. Jei bent kiek ilgėliau kartu važiuoji, garantuotai būni pavaišintas arbata, o dažnai ir pavalgydintas.

1999 07 27 (antradienis)

Tądien šeimininkas mus ir visą savo familiją nuvežė į Termal miestelį šalia Yalovos. T.y. mineralinių vandenų kurortas gausiai lankomas turistų ir vietinės faunos. Termal gyvena labai daug arabų ir jame jautiesi, kaip kokioj Arabijoje. Gatvėse pilna arabiškų užrašų, parduotuvių, kavinių, o ir pačių arabų netrūksta. Atsigėrėm karšto mineralinio vandens, kuriame daug magnio. Kiekvieno šaltinio paskirtis skirtinga: vieni šaltiniai skirti apiplauti akims, kiti kojoms ir t.t. Apsišvarinom kaip tikri turkai: apiplovėm kojas, rankas, akis, pakvėpavom garais. Šiaip Termal - gražus miestelis, kažkiek primenantis Karlovy Vary Čekijoje. Vakare apsisprendėm palikti vaišingą šeimyną, nors jie ir siūlė mums dar pasilikti.

1999 07 28 (trečiadienis)

Šeimininkai palydėjo mus iki kelio, prieš tai išdėstę savisaugos priemones keliaujant po Turkiją. Jie dar labai norėjo, kad iki Yalovos važiuotume autobusiuku. Tačiau, kai tik jie nuėjo, vienas rankos mostas ir mes kelyje. Mus vežusiam bičui pasakiau, kad važiuojame į Bursą, tai jis debilas, paleido prie kokios tai kelionių firmos Yalovos centre. Bursos apvažiavime apturėjau smagų juoką. Vienoje sankryžoje, važiuodamas iš šalutinės juostos į mūsų sunkvežimį atsitrenkė senas amerikietiškas automobilis, tačiau mūsų vairuotojas nė negalvojo sustoti. Oi, kaip linksma buvo….. Kai visi iš paskos važiavę automobiliai pradėjo pypsėti, tik tuomet jis sustojo. Nuėjo jis apžiūrėti tos mašinos, grįžęs numojo ranka, važiuojam toliau… Tai bent Turkija.
Karacabey mieste buvome pavaišinti pietumis, po to jis mus nuvežė į terminalą, t.y. autobusų stotį. Nespėjau aš jam paprieštarauti, ir jis nupirko mums autobuso bilietus iki pat tos dienos tikslo - Erdek kurorto. Nors aš jau buvau "sėdęs ant kablio" tokiu lengvu autostopu ir norėjau toliau važiuoti stopu, tačiau deja…. Oi, kaip aš jį keikiau, o Rūta atvirkščiai džiaugėsi galimybe pasivažinėti komfortabiliu autobusu. Įdomumo dėlei: nuo Karacabey iki Erdek vos 60 km., o bilietas vienam žmogui kainavo 0.9 mln. TRL.(~9 Lt) Kaipo brangoki autobusai, bet už tai keltai TR nėra brangūs.
Erdek'e išsinuomojom kambarį už 2 mln. TRL (~20 Lt) žmogui, visai šalia jūros su TV, 2 lovom, bendru dušu, balkonu ir virtuve.

1999 07 29 (ketvirtadienis)

Maudėmės (vandens temperatūra +21^oC), deginomės (oras nuostabus), grožėjomės Marmuro jūra (tik ne medūzom), kalnais, sala, vaikštinėjom po miestą, ragavom turkiškus skanėstus ir t.t. Vienu žodžiu …….atostogos.

1999 07 30 (penktadienis)

Plaukiau į didžiausią Marmuro jūroje esančią salą, kuri vadinasi taip pat, kaip ir jūra. Turkiškai tai skamba - Marmara Adasi. Bilietas pirmyn ir atgal tekainuoja 13 litų. Keltas Erdek'o iki Marmuro salos plaukia 3 h. Šiaip iš Erdek'o galima perplaukti visą Marmuro jūrą už tuos pačius 13 litų ir išsilaipinti europinėje TR dalyje, Tekirdag'e. Marmuro saloje beveik nėra kelių, skirtingai pvz. nuo Maljorkos salos Ispanijoje. O ir kainos nė kiek ne didesnės nei žemyne, net atvirkščiai kai kas kainuoja pigiau. Kone vieni kalnai juosia salą. Kaip jau minėjau keltai TR iš ties nebrangūs. Kartais galima ir hidrostopu keliauti.

1999 07 31 (šeštadienis)

Pabundu ryte ir iškart netikėtumas. Už lango lyja kaip iš kibiro. Tačiau kaip taisyklė pietuose, čia niekuomet ilgai nelyja, taip atsitiko ir šį kartą. Neužilgo nustojo lyti ir mes pradėjome ruoštis tolimesnei kelionei į Graikiją. Tiksliau ekspedicijai į GR, kadangi ten dar nebuvo pabuvojęs nė vienas VAK'o narys.
Dviem automobiliais nuvažiavom iki Lapseki, iš kur keltu persikėlėm per Dardanielio sąsiaurį į Europinę TR dalį, Gelibolu miestą. Iš ten 4 automobiliais apie vidurnaktį pasiekėm TR/GR pasienį. Pasirodo, kad į Graikiją pėsčiom įeiti draudžiama. Teko laukti TR pasienyje, kol kas teiksis pervežti per sieną. Pasieniečiai pasitaikė malonūs ir žadėjo padėti. Į GR mašinų beveik nebuvo.
Atvirkščiai, didelis automobilių srautas važiavo iš GR į TR. Ir tai buvo vien prabangūs automobiliai su vokiškais, austriškais, olandiškais numeriais. Jų buvo be galo daug, visos apsikrovusios įvairiais daiktais, vaikais ir t.t. Kaip pavyko suprasti, o vėliau ir išsiaiškinti tokio reiškinio priežastis, tai buvo turkų šeimos, dirbančios ir gyvenančios užsienyje, dauguma Vokietijoje ir tuo metų laiku grįžtančios namo atostogų. Tiesa, pasienyje sutikom 2 merginas iš Pietų Afrikos Respublikos, kurios keliavo po platų pasaulį jau visą pusmetį. Kiek pamenu toje kelionėje jos jau buvo pabuvojusios Jordanijoje, Izraelyje, Turkijoje (1 mėn.) ir dabar ruošėsi keliauti po Graikiją. Tačiau jos keliavo ne tik autostopu, bet visom įmanomom susisiekimo priemonėm. Nustebino tai, kad joms reikalinga viza įvažiuoti į GR, kuri joms kainavo tiek pat, kiek mums Rumunijos viza. Galim džiaugtis, kad mes lietuviai :)
Po geros valandos nedraugiškas graikas šiaip taip sutiko pervežti mus per sieną. Kiek tamsoje supratau, pagrindinis draudimo pereiti sieną pėsčiomis akcentas buvo TR ir GR skirianti upė Evros, prie kurios yra kareivių postas ir jie ten dežuruoja. Graikų pasienis buvo pirmoji siena šioje kelionėje, kur buvome užklausti apie pinigus. Pasakiau kiek turime grynų pinigų ir kreditinių kortelių. Grynų pinigų suma pasieniečiams padarė įspūdį ir jų parodyti neteko, tačiau kreditines Visa Electron ir Maestro korteles paprašė parodyti. Po to gavom po štampelį į pasą ir mes jau Graikijoje. O jau buvo 2h. nakties, rugpjūčio 1-oji. Graži data įvažiavimui į Graikiją. Varom miegoti į graikiškus laukus.

1999 08 01 (sekmadienis)

Ryte prie palapinės prisistato gerietis diedukas, avių-ganytojas, nori su mumis pasišnekėti, bet jam tai sunkiai sekasi. Išeinam į kelią ir pakankamai greit susistabdom turko vairuojamą furą. Jis važiavo į Anconą (Italija) 100-120 km/h greičiu, nors tai ir nebuvo autostrada. Vairuotojas siūlė mums važiuoti kartu su juo į Italiją, tačiau mes planavom su juo važiuoti tik iki Salonikų. Tačiau įvažiavom į Kavalos miestą ir jis mane sužavėjo. "Ant smūgio" sugalvojau lipti lauk ir pasigrožėti Kavala. Pasivaikščiojom po miestą, išsimaudėm Egėjo jūroje, skynėm nuo medžio apelsinus, kurie buvo kažkokie sausi. O tikėjausi apsivalgyti apelsinais. Beeinant link trasos, mus pastebėjo furistas, su kuriuo praeitą naktį važiavom nuo Ipsala iki TR/GR pasienio. Važiavom, važiavom mes link Salonikų (Thessaloniki) ir staiga įvyksta didelis šūdas: vienam pakelės parkinge policija pradėjo stabdyti visus sunkvežimius. Ir viskas dėl to kvailo ženklo, kuriame sakoma, kad sekmadieniais nuo 18 iki 22 h. draudžiama važiuoti sunkvežimiams. Buvo 18.55 h. 3 valandos laukimo???
Pabandėm balsuoti, tačiau be pasisekimo. Išvažiuoti trukdė vis stabdomos naujos furos, didelis lengvųjų automobilių greitis ir šiaip blogas autostopas Graikijoje (tai paaiškėjo kitą dieną). Sulaukiam 22.00 h., važiuojam toliau. ~ vidurnaktį šalia Salonikų keletą km. pavežėjo turkas, važiavęs į Atėnus. Ech….labai norėjosi nuvažiuoti į GR sostinę, tačiau vis ta laiko stoka. Taigi Salonikus pasiekėm vien turkų furų pagalba.

1999 08 02 (pirmadienis)

Pirmadienio rytas. Pats metas būtų traukti link namų. Tądien turėjom progos išbandyti tikrą autostopą Graikijoje. Aš turiu omeny tai, kad keliu E79 nuo Salonikų link Sofijos jau nebevažiuoja turkai, su kuriais išvažiuoji be didelio vargo. Einant trasa E79 link Serres, netikėtai užklupo 10 min. lietus, atsiradęs nežinia iš kur. Beeidami bala žino kiek km. bandėm balsuoti, tačiau be prošvaisčių. Labai mažai vairuotojų reagavo į mūsų balsavimą. Ir tik po kokių 2 h. sustojo pirmasis graikas, kuris kalbėjo angliškai ir nuvežė mus iki Serres. Iš jo sužinojom, kame tokio blogo autostopo Graikijoje šaknys? Pasirodo visa tai dėl albanų, kurie plūsta į GR ir su kuriais graikai turi didelių problemų bei matyt, bijo jų. Ne gi mes panašūs į albanus???
Nuo Serres iki pasienio stopas jau nebuvo sudėtingas, nes matyt, graikų mąstysena tokia, kad albanai pabėgėliai patys link pasienio nevažiuos. Tai 2 mašinom greit pasiekėm GR/BG pasienį.
Ką gi, ką gi, vėl patekom į šlykščią valstybę - Bulgariją. Atvažiuoja pirmoji fura, stabdoma nestoja. Už 200 metrų kažko ji sustoja, žiūrau lenkiški numeriai. Galvoju, gerai būtų nueiti pašnekėti. Vairuotojas neypatingai noriai, tačiau sutinka mus pavežti. Lenkas buvo labai bailus ir sakė, kad jei būtume rusai, tai jis jokiu būdu nebūtų mūsų paėmęs. Lenkas vežė vynuoges iš Graikijos į Lenkiją. Tai turėjome progos paragauti didelių, žalių graikiškų vynuogių. Pradžioje sakiau, kad važiuosim iki Sofijos, bet vėliau su juo važiavom per visą Bulgariją iki Rumunijos sienos. Pasienyje buvom apie vidurnaktį. Važiavom per sieną, kuri mano Shell'o Euro atlase visai nepažymėta. Tai buvo siena per Oriahovo(BG) - Bechet(RO). Teko vėl keltis per Dunojų. Per šią sieną važiuoja vien tik furos ir tai yra lupikautojų siena. Bulgarijos pasienyje, kaip ir įvažiuojant į BG teko ilgai laukti kol teiksis mus patikrinti, bet kai sulaukėm, tai sulaukėm kratos: išvertė visą kuprinę, daiktus, miegmaišį ir t.t. Gerai, nors tai, kad muitininkei pakišau panosėn šlapią smirdintį rankšluostį, po ko ji apsiramino. Po tokio patikrinimo turėjom nusipirkti bilietus į keltą. Kadangi mes užsieniečiai, tai Bulgarijos lėvais (iš ties lėvi pinigai) sumokėti negalėjome, turėjome mokėti DM arba USD. Ir bilietas kainavo 15 kartų brangiau (3USD) nei ankstesniame pasienyje, per kurį įvažiavom į Bulgariją. Lupikautojai, vien žo….. niekuo nesiskiria nuo Baltarusijos. Komunizmas!

1999 08 03 (antradienis)

~2 h. nakties kelte klausinėjau vairuotojų kas kur važiuoja ir susiradau vieną turką, kuris važiavo į Austriją. ~4 h. pajudėjom nuo pasienio. Jis mus girdė, valgydino visą dieną, kol važiavom per Rumuniją. Labai gražūs vaizdai kelyje Craiova-Timisoara yra ties miestu Orsova, kur 2 juostų kelias vingiuoja šalia kalnų (visai kaip Kroatijoje), po kairę pusę nuo kelio teka didingas Dunojus, už kurio matyti Serbija (Jugoslavija). Strigom Rumunijos pasieny, mat keitėsi pamainos, ir ankstesnei pamainai nepatiko, kad važiuojame trise furoje, liepė eiti pėsčiom. Teko laukti kitos pamainos. Atėjusi nauja pamaina sumąstė, kad draudžiama kirsti sieną pėsčiomis. Tačiau kai mes jį "zagruzili", praleido. Matyt norėjo nupešti nuo mūsų 5 DM. Visi rumunų ir bulgarų pasieniečiai laukia 5 markučių, ten tai įprasta. ~18.00 h. įvažiavom į Vengriją.
~23.00 h. išlipom turkų parkinge šalia Kecskemet (H). ~80 km. lieka iki Budapešto.

1999 08 04 (trečiadienis)

Važiuojam į Budapeštą. Iš pradžių balsavom autostradoje, tačiau prisistatė mentai, susirašė visus paso duomenis, susisiekė su centrine, išsiaiškino "dobri" mes ar "nedobri" ir liepė eiti į raudoną kelią. Taip ir padarėm. Efektingas vyno gėrimas turgavietėje, antrame aukšte. Vakare einam į viešbutuką, kuriame gyvenau praėjusiais metais. Jo adresas:
"Magyar Nyelvi Intezet Diakottona"
Budaorsi utca 73-75
tel: 3193212, 3193211
Tačiau jame nebuvo laisvų vietų. Miegam šalia viešbučio, pievelėje. Sutaupėm 5$. Džiugu.

1999 08 05 (ketvirtadienis)

Bandom išsikapstyti iš Budapešto ir autostrados, tačiau mašinos netolimos ir vis mes pasiliekame autostradoje. Šiek tiek baiminamės policijos, ypač po vakarykščio susimatymo su jais. Nes tikriausiai be baudos neišsisuktume. Prireikė 6 automobilių pasiekti Miskolc. Jau beveik atėjus prie starto pozicijos, sustoja nestabdomas auto. Su geriečiu vairuotoju, kuris pusę kelio lavina vokiečių kalbos žinias pasakodamas apie save ir savo familiją, važiuojame ne pagrindiniu keliu E71, vedančiu į Košice, o mažesniu 37 keliu. Pakeliui jis siūlosi nuvežti mus prie kempingo, o vėliau ir užmokėti už jį. Mes kukliai atsisakom ir paaiškinam, kad skubam namo. Tačiau jis nesupranta, kodėl mes taip greitai norim išvažiuoti iš Vengrijos. Pasienio miestely nuperka mums arbūzą ir nuveža iki pat sienos. Ot, gerietis, kaip panelė Rūta pasakytų.
Įeinam į Slovakiją, vakarėja, eismo beveik jokio. Degalinėje neaptarnauja su kortele, jei neperki degalų. Kvailystė. Stoviniuojam, pamatau ateinantį keliauninką, kuris nori važiuoti stopu. Tai būta lenko, žemėlapio neturi, orientacijos taip pat, bet tikisi kažkaip pasiekti PL. Aš jam tai padėjau padaryti. Neužilgo varo lenkas, stabdau, nestoja. Tuomet staigiai jam prieš nosį pakišu PL ženklą, staigus stabdymas ir mes važiuojam Opel Omega iki pat Liublino. Dar vairuotojo paklausiau, ar negalėtų taip pat pavėžėti tą lėvaką lenką, kuriam taip norėjosi greičiau pasiekti namus. Per dvi valandas pervažiuojam Slovakiją. Keistenybė: lenkas pasienietis sugalvojo paklausti mūsų ar mes turime pinigų tranzitui. Teko atsakyti, kad turim kreditines korteles ir parodyti jam. To jam užteko ir jis buvo tuom labai patenkintas. 1.40 h. buvom Liubline. Oi, kokia rasa buvo pievutėje, oi…….

1999 08 06 (penktadienis)

Pirmas sunkvežimis, vežantis alų, pavaišina alumi. Vienas butelis iškart, kitas užslaptinamas. Kitas sunkvežimis - Avia. Velkamės su juo iki Varšuvos. Na gi ir sekasi mums…vis sunkvežimiai ir sunkvežimiai. Varšuvoje su "LT" ženklu susistabdom lietuvio furą, su ja važiuojam tik iki Ostrow Mazowiecki. Kadangi buvo penktadienis, ir furoms draudžiama važiuoti nuo 18 iki 22 h. Tas pats atvejis, kaip ir Graikijoje. Šalia namų tai ne bėda. Tuoj pat sustoja nauja "Fiat Sienna", vairuotojas - labai įdomus pašnekovas, dirbantis PLUS GSM Varšuvoje. Taip visą kelią ir prapliurpiam. Apsisprendžiu lipti Augustow'e, nors vairuotojas važiavo į Suvalkus ir būtų nuvežęs iki trasos. Vėliau dėl tokio pasirinkimo, jau būdamas Lazdijuose, gailėjausi. LT pasienyje pasigavom kontrabandistę, kuri iš pradžių sakė, kad važiuoja į Kauną, tačiau vėliau sugalvojo, kad tik iki Garliavos. Tai mane nuliūdino, teko lipti Lazdijuose. Ir ką….temsta, temsta, sustoja keletas automobilių, tačiau gali paimti tik po vieną žmogų. Shit…….. Strigimas jau Lietuvoje. Tenka dar kartą statytis palapinę ir miegoti kažkokiuose tai Lazdijų laukuose.

1999 08 07 (šeštadienis)

Vakare prastovėjom kokias 1.5 h., ryte tas pats - kone ~1.5 h. Ir ką….didžiausias, t.y. ilgiausias ir skaudžiausias kelionės strigimas niekur kitur, kaip tik Lietuvoje. Nepatinka man autostopas Lietuvoje. Šiaip ne taip 3 automobiliais, 13.59 h. pasiekiam Vilnių!!!