KAIP VAŽIAVAU SAULĖS UŽTEMIMO PAŽIŪRĖTI, 1999 RUGPJŪTIS

pasakoja Eduardas

MARŠRUTAS: LT-PL-SK-H-SK-A-CZ-PL-LT
TIKSLAS: pažiūrėti saulės užtemimą.
LAIKAS: 1999 m. rugpjūčio 9-16 d.
PAGRINDINIAI VEIKĖJAI: Eduardas ir jo sunki kuprinė.

Tai va visi iš VAK'o, kurie norėjo pasižiūrėti saulės užtemimą, išvarė šeštadienį, o aš kadangi neturėjau paso turėjau likti namie. Per šeštadienį ir sekmadienį palaidojau savo norą pažiūrėti saulės užtemimą. Pirmadienį, kaip ir tikėjausi, apie pietus mano pasas atsidūrė mano rankose. Aš galvojau gal į kiną nueiti, o gal vis dėlto pabandyti nutranzuoti kurnors toliau nuo Lietuvos - užtemimo pažiūrėti. Žodžiu galvojau aš galvojau važiuoti man nevažiuoti, jei važiuosiu tai kur į Vokietiją ar į Vengrija, nes nežinojau kur oras bus geresnis. Paskambinau net draugui pasiklausti ar įmanoma per 1,5 paros nusigauti iki Vengrijos. Atsakymas nebuvo labai jau geras. Bet vis dėlto pagalvojau ko aš čia Vilniuje sėdėsiu. Nuėjau į shop'a nusipirkau maisto už 20 lt, susikroviau kuprinę, pasakiau motinai, kad varau į Šventąją :-) (kaip visada traukiniu ir su draugais). Visas mano abejones ir ruošimasis kažkaip užtruko, nes į trasa išėjau tik 18.00. Bet nieko, greitai pasigavau porelę, kurį mane nuvežė iki Senųjų Trakų, nelabai gera vieta ar ne. Kai aš jiems pasakiau, kad varau į Vengrija, jie taip nustebę į mane pažiūrėjo, mane turbūt, kad aš į kokią Marijampole važiuoju. Tai va išleido mane "palankioj vietoj" per lietu. Po 10 min. mane paėmė geraširdis dziedulia, kuris pavežė iki Traku. Nuo ten po kokiu 20 min. mane paėmė fura. Vairuotojas pasirodo šiuo keliu važiavo pirmą kartą. Ir šiaip kažkoks netikras furistas atrodė, nes mažai keikėsi, bet nieko, šnekėtis buvo apie ką. Aš jam išaiškinau kaip saulės ir menulio užtemimai vyksta, nes jis to nežinojo. Faina buvo su juo jis nežinojo gerai kelio (į Kaliningradą) dėl to Marijampolėje pasuko į kaire, kur man ir reikėjo, manė, kad čia kažkaip galima pravažiuoti iki Vilkaviškio. Taigi teko jam vidury kelio apsisukti su fura, o aš likau stovėti geroj vietoj :-) Jau temo, todėl stabdymui teko naudoti atšvaitus. Ir kaip bebūtų keista mašina pasigavau labai greitai - geras dalykas tie atšvaitai. Nuo Kalvarijų pasigavau furą iki sienos. Taigi aš prie sienos. Kaip žinot mūsų pimpalai pasieniečiai, neleidžia pereiti sienos pėsti. Aš nenorėjau eiti per sieną pėsti, tiesiog norėjosi praeiti tą pirmą postą. Buvo apie 21.00, lengvųjų mašinų nedaug, maximum eile iš 2-3 susidaro. Bet jus žinot kaip faina buna: atvažiuoja mašina, prie jos staigiai prieina pasienietis, kažką murmteli ir mašina greitai nuvažiuoja toliau, o kada man prieiti?, gal kartu su pasieniečiu :-).
Kaip aš apsidžiaugiau kai pamačiau mašiną su vengriškais numeriais. Pagalvojau: "Tuoj iki Vengrijos paveš". Kad tik nepavežtų :-). Pribėgau aš prie tos ponios greičiau nei pasienietis (jis tuo metu stovėjo prie furų), pasilenkiau prie vairuotojos su žemėlapiu rankoje, ši pasižiūrėjo į mane ir man nespėjus net pradėti šnekėti nuvare toliau. Susprogo mano svajonė būti pavežtam iki Vengrijos :-(. Poto dar pasienietis priėjo ir paklausė:
- Ką tu jai pasakei, kad ji nuvažiavo?
Aš:
- Nieko.
Galvojau: "Tuoj velnių gausiu", bet nieko viskas OK. Turbūt ta vengrė pamanė, kad aš pasienietis. Supratau, kad su lengvosiomis nieko gero nesigaus, todėl nuėjau klausinėti furistų. Iš pradžių tikėjausi, kad susirasiu mašiną, kuri perveš mane per Lenkiją - optimistas :-). Žodžiu geriausia ką aš radau (ir kas mane sutiko paimti), tai fura važiuojanti į Lublin (per Varšuvą). Žodžiu prie sienos (beieškant) ir muitinėje (dėl eilių) sugaišau tikrai nemažai laiko, nes įvažiavom į PL tik apie 02.00 rugpjūčio 10 d. ryte. Na jus žinote kaip faina važiuoti naktį 15 min. miegi, 5 min. žiuri, kad vairuotojas neužmigtų ir vėl 15 miegi, 5 ne. Pasirodo vairuotojas buvo irgi neišsimiegojęs, nuo 7 ryto jau važinėja. Taigi sugebėjo jis tik iki Augustovo nuvažiuoti ir palūžo. Snustelėjom 1.5 h iki 06.00. Atsikėlęs stovėjimo aikštelėje pamačiau furą su slovakiškais numeriais, bet ... Pagal lenkų įstatymus, furos negali imti kitu šalių pakeleivius (arba tas slovakas man makaronus krovė). Nesugebėjau aš pabėgti nuo savo vairuotojo, teko su juo važiuoti toliau. Faina su furistais lietuviais važiuoti: keikiasi iš širdies, lenkus keikia, ant kibiru varo. Kartą pamatėme kaip lenkas, važiavęs su traktoriumi, priekaboje vežė moterį su mažu vaiku. Tada man furistas papasakojo dar keletą istorijų, kaip tokiose priekabose po dešimt moteriškių važinėja, kaip į traktoriaus kabiną kartais tryse sulenda ir važiuoja. Žodžiu prisijuokiau aš su juo kaip reikiant. Vėliau šnekėtis nusibodo ir kiekvienas iš mūsų darė tai kas reikia, vairuotojas vairavo, o aš žiūrėjau į spidometrą ir galvojau: "Jei ir toliau tik ant 80 km/h važiuosim tai į užtemimą tikrai nespėsiu". Išsiskyriau aš su juo ant 17 kelio likus iki Lublin'o kokiems 20 km., vairuotojas nusuko į kažkokį kaimelį iš kur turi vežti mineralinį vandenį į Lietuvą. Čia strigau kokiam pusvalandžiui, kol už manęs nesustojo vairuotojas, kuriam kažkas atsitiko su mašina, ne ne jis manęs nepaėmė, bet aš prisiminiau, kad prie stovinčio automobilio labai gera vieta stabdyti. Ir tikrai vos tik aš atsistojau už to automobilio, nespėjau net normaliai įsijausti po kokių 2 min. sustojo mašina ir pavežė iki Lublin'o. Jei aš gerai supratau vairuotoją, tai Lublin'e yra apie 70 bažnyčių. Kažkaip aš tuo nelabai tikiu, nors kol nuėjau miestu kokius 2 km., pamačiau kokias 4 bažnyčias - gal jis ir nemelavo. Nusibodo man eiti iki miesto galo, nutariau pabandyti city-stop'a ir pasisekė iš karto sustojo mašina pavežusi mane iki kažkokio mažo miestelio visai netoli nuo Lublin'o. Nesvarbu, kad netoli svarbiausia iš didelio miesto ištrukau. Buvo apie 13.00. Tam miestely teko koki 20 min. pastovėti su užrašu RZESZOW. Faina kažkaip gavosi, man už nugaros buvo sustojas traktorius (savais reikalais, ne dėl to, kad stabdžiau). Tai va vienoj rankoj užrašas su kita mojuoju. Gerai, kad aš kartais mėgstu atsisukti į pravažiuojančias mašinas. Tai atsisuku kartą, ir matau, kad už traktoriaus, kuris beje stovėjo už kokiu 40 m., kažkas stovi (tik ratus matau). Paeinu į šoną, exactly, stovi Fiat'as ir man mirksi. Geras vairuotojas pasitaikė pavaišino, per daug manęs neklausinėjo, vien tam, kad aš atsidurčiau geresnėje stabdymo pozicijoje padare lanką. Bevažiuojant praūžė gan nemaža audra, tai poto teko pasižiūrėti kaip nuo kalnų teka vanduo, o žmonės apačioje su kastuvais bando staigiai daryti kanalus, kad tik į vanduo į jų kiemus nepasukti. Aišku buvo tokiu 'laimingųjų', pas kuriuos kiek aš supratau rūsiai buvo pilni vandens. Fainiai tada keliai atrodė: arba smėlio su akmenimis nemažas sluoksnis, arba šakų pilnas kelias, arba balos per kurias baisu važiuoti. Ir dar įsivaizduokite autobusų stotelę, kuri kažkodėl buvo pastatyta duobėje, todėl joje vandens gal kokie 10 cm., o aplink stotele stovi žmones ir per nesmarkų lietų laukia autobuso. Tai va išsiskyriau aš su vairuotuoju prie Krosno, kur 98 ir 9 keliai susikerta. Pats vairuotojas beje važiavo į Sanok. Prie sankryžos nutariau sėsti į ta lenkišką Fiatą (kibirą) ir pavažiuoti 7 km. vien dėl to, kad tikėjausi toliau rasti geresnę vietą ir dėl to, kad galėčiau pats sau pasigirti, kad bent karta važiavau tokia mašina. Argi galima tranzuoti per lenkija ir nepasivažinėti kibiru :-). Nuo čia susistabdžiau gan įdomų vairuotoją, jis sustojo vidury sankryžos, kol aš su juo tariausi aplinkui visi pradėjo pypsėti - fainiai atrodė, stovi mašina vidury kelio ir neleidžia niekam pravažiuoti. Įsėdus buvo dar fainiau. Vairuotojas manęs iš kart ir pradėjo klausinėti, nes atsakinėti nespėjau. Sako:
- Iš kur tu, iš kur, gal tu turkas, gal graikas, ką tu čia darai?
Sakau:
- Iš Lietuvos.
Vairuotojas:
- Aaa, iš Lietuvos.
Na žodžiu nors ir daug klausinėjo bet bent jau važiavo greitai (apie 120 km/h).
Beje jei kam patinka gražūs vaizdai tai nuo Rzeszow iki nežinau kur (iki sienos tai tikrai) prasideda kalnuotos vietovės, stabdymui vietos nelabai palankios, bet gražu žiūrėti į tuos kalnus.
Rugpjūčio 10 d. apie 20 h. Aš stoviu prie PL/SK sienos ir galvoju: "Spėsiu ar nespėsiu į užtemimą?" Logika buvo paprasta - susirasti mašina, kuri pervežtų per Slovakiją. Broliai skustagalviai lietuviai su BMW, važiavę į Italija manęs nepaėmė. Bet ne tai, kad pasakytų 'Ne' tiesiog mekeno mekeno kažką sau panosiai uždare duris iš nuvarė. Bet turbūt gerai, kad jie manęs nepaėmė, nes eilėje už poros mašinų nuo jų stovėjo naujas Reno markės automobilis. Jauna šeiminėlė sutiko mane paimti. Geriausia tai, kad jie netik kad galėjo mane pavežti iki Vengrijos sienos, bet ir iki Szeged (miestas Vengrijos) apačioje. Jie taip pat važiavo žiūrėti užtemimo ir norėjo suspėti. Žodžiu pasisekė kaip reikiant - laimės pas mane pilna kuprine buvo. Vairuotojas (Marek) buvo lenkas, o jo žmona (Monika) vengrė. Važiavo jie pas Monika namo į Szeged'a. Abu beje yra medikai. Marek'as dabar dirba ir kaip paaiškėjo šis automobilis yra darbo, o ne jo nuosavas. Jie kaip ir aš skubėjo pažiūrėti užtemimą, todėl važiavom apie 120 km/h, kad Marek'as neužmigtų, klausėmės Scooter'io (viena iš mano mėgiamiausių grupių). Kas važiavo Slovakijoj 73 keliu žino, kad ten už sienos stovi tokie rusiški tankai, lėktuvai. Man kaip turistui įdomu į juos pažiūrėti. Bet ką daryti kai Monika su manim kalbasi atsisukusi į mane, žiūri į akis, aš ir šnekuosi žiūrėdamas į akis ir štai matau akių kraštu, kad pravažiuojame dar vieną kažkokį paminklą, berods lėktuvą. Ir ką man tokiu momentu daryti, kai aš labai noriu atsisukti ir pažiūrėti kas ten už lango, bet reikia būti mandagiam ir klausytis ką tau Monika sako, suprasčiau jei ji būtų nusisukusi, o ji tiesiai į akis žiūri. Galu gale privažiavom Vengrijos sieną. Čia teoriškai yra dvi eiles, viena Vengram, kita likusiems. Kadangi Monika buvo vengre, tai mes privažiavom prie langelio skirto vengrams, kuriame eiles išvis nebuvo. Bet įdomiausia tai, kad antroje eilėje stovėjo apie 8 mašinas, daugiausia jų su lenkiškais numeriais, o mūsų mašina gi buvo su lenkiškais Varšuvos numeriais. Įdomu ką tie lenkai iš antros eiles apie mus pamane :-) Turbūt, kad mes kažkokie nachalai iš Varšuvos. Nyiregyhaza'e užsukome pas Monikos tėvus. Prie stalo buvo proga pasakyti, kad aš vegetaras. Bet jie arba nesuprato kas tai arba ėmė tyčiotis. Parodo man bulves ir klausia:
- O kaip bulves, ar valgai?
Aš:
- Taip.
Parodo kefyrą arba paprika ir vėl klausia ar aš tai valgau :-\ Prie mūsų prisijungė Monikos sesė Ingrid. Taigi dabar keliavom keturiese. Kaip sakiau važiuoti buvo labai faina: geras automobilis, važiuojam apie 120 (naktį), groja Scooter arba Prodigy (dar viena mano mėgiama grupe), pavalgęs sočiai - ko daugiau autostopininkui reikia :-)
Apie 3 nakties buvome Scezed'e. Dangus buvo giedras ir aš apsidžiaugiau, kad užtemimas gerai matysis. Beje Monika man papasakojo, kur Scezed'e yra pigus hostel'iai, bet kai aš vis atsakydavau, sakydamas, kad aš geriau kurnors parke pernakvosiu, tai ji nutarė mane pasikviesti pas save namo pernakvoti. Tai va išsimaudžiau, pažaidžiau kompu truputi (gaila į-net'o jie neturėjo), pernakvojau, o ryte. Rugpjūčio 11 d. apie 9.00. Atsimerkiu, o dangus apsiniaukiąs. Marek'as su Monika sako:
- Nebus užtemimo.
Faina ar ne atvažiuoti tokį kelia, kad nepažiūrėti užtemimo :-). Nieko nebus, nutariau traukt į vakarus - saules ieškoti. Marekas pasiūlė pavežti iki miesto galo. Moniko nusprendė duoti man maisto. Ir vėl kaip ir pas jos tėvus, rodo man persikus ir klausia ar aš juos valgau :-). Kurgi nevalgysi. Per tą skubėjimą pamiršau savo rankšluostį džiūstantį vonioje. Mieste dar nutariau pabandyti nusipirkti akinius užtemimui žiūrėti, bet visur jie buvo išparduoti. Bala nemate tuos akinius svarbu užtemimą pažiūrėti, ar ne. Tai va apie 10 h. aš jau stovėjau už miesto ribų ir gaudžiau mašiną. Kadangi aš nelabai buvau apsiskaitęs, kada tas užtemimas, tai maniau, kad jis bus apie 10.30 (iš tikro tai tik pradžia, pats užtemimas buvo apie 12-13 h). Taigi per pusvalandį turėjau susirasti, giedrą dangų, nes čia jis buvo tikrai labai apsiniaukęs. Nutariau traukti 55 keliu kuo arčiau miesto Baja. Vengrai kažkodėl nenorėjo sustoti, bet po 10 min. sustojo vokiečių porelė, taip pat ieškanti 'gero' dangaus. Čia aš sužinojau, kad turime daugiau nei pusvalandi iki užtemimo, palengvėjo kaip niekad. Važiavom mes patys nežinojom kur, žiūrėjom į dangų ir ieškojom skylių debesyse. Priekyje (kažkur vakaruose) matėsi giedras dangus, bet ar mes iki ten spėsime? Pasirodo jie žinojo kada užtemimas, bet ženijojo kokiose vietuose jis bus 100 %-ų . Tada labai pravertė mano ranka nupieštas užtemimo planas, kurį aš paskubomis nusipiešiau dar Vilniuje. Žodžiu lakstėm lakstėm mes ieškodami saulės, kol atsidūrėme miestelyje Kiskunhalas, čia tiksliau sužinojome per kur eina užtemimo linija ir kelinta valanda tai įvyks. Pasirodo laiko mes dar turėjome pakankamai, todėl nuėjom į kavinę, pavalgėm, pavaišino mane ledais ir kola. Pasiskolinęs jų akinius ir pažiūrėjęs į saulę pamačiau, kad tai jau prasidėjo. Menulis jau buvo pasislėpęs mažą gabaliuką saulės. Apsidžiaugėm visi, bet ... Dangus vis dėlto buvo truputį debesuotas, todėl nutarėm traukti kurnors toliau. Pavažiavom 63 keliu kokius 8 km. pamatėm pievoje krūvą žmonių laukiančiu užtemimo, pažiūrėjom į dangų, čia jis atrodė daug geriau nei mieste. Nusprendėme čia ir apsistoti, bet susitarėm jei kas (jei koks mažas (a)#$(a)#$(a)#$ debesėlis užplauks) kraunam staigiai daiktus į mašiną ir varom toliau. Per radiją pranešė, kad Stuttgart'e labai debesuota, minios žmonių lipa į traukinius ir varo iš miesto, labai daug žmonių liko ant perono laukti kito traukinio, turbūt jie jau nespės. Tada aš pagalvojau: "Gerai, kad prie Kalvarijų posto apsisprendžiau važiuoti į Vengrija, o ne į Vokietiją". Nes norėjau važiuoti arba į Stuttgart'ą Vokietijoje arba kurnors į Vengrijos pietrytinę dalį. Žodžiu vėl pasisekė :-). Po truputi vis daugiau ir daugiau menulis slėpė saulę. Vis tamsėjo ir tamsėjo. Ir štai vieną akimirką aplinkui sutemo kaip prieš kokia audrą, pasidarė daug tyliau, tik visokie vabzdžiai (kaip naktį) zyzė. Ir netikėkit kai filmuose rodo kaip ryškus užtemimo šešėlis atslenka, aš tokio nemačiau, bent jau nepastebėjau. Užtemimas truko gal kokia 1-1.5 min. Bet vertėjo į tai pažiūrėti. Tai tikrai skiriasi nuo to ką matote nuotraukose. Kas to nemate manau daug pražiopsojo. Bet nesijaudinkite vokiečiai man pasakė, kad po 40 metų pilną užtemimą galima bus pažiūrėti kažkur Afrikoje :-). Tai va kaip netikėtai prasidėjo taip netikėtai ir baigėsi užtemimas. Tarsi nieko ir nebūtų atsitike. Beje ant vokiečio maikės buvo užrašyta NASA, todėl jis truputi bijojo, kad jei tas Nasa palydovas nukris ant Paryžiaus, kaip ir buvo pranašauta, tai jam nuo žmonių klius. Bet kaip supratau, Paryžiui viskas OK ir vokietis lengviau atsipute :). Ta proga, kad joks debeselis nesugadino spektaklio ir pasaulio pabaiga neįvyko, atsisėdome ant pievutės ir skaniai pavalgėm. Toliau laike nuobodus kelias namo, bet vokietukai sugebėjo mane įtikinti, kad aplankyčiau Budapeštą. Sako tokį kelią atvažiavai ir nepažiūrėsi miesto. Čia mūsų keliai turėjo išsiskirti, nes jie važiavo į priešinga pusę. Nuo čia mane iki 54 ir M5 susikirtimo pavežė kažkoks vengras, kuris irgi stebėjo užtemimą visai netoli mūsų. Autostradoje pastovėjau kokias 15 min. ir man nepatiko ten stovėti, nes žmones varo greitai sustoti kažkaip nenori, žodžiu ryšio su vairuotojais niekaip nepagaudavau. Mano laimei netoliese buvo kolonelė, nusprendžiau, kad joje labiau pasiseks. Ir pasisekė po kokiu 7 min. priėjau prie kažkokių lenkų būrio ir įsiprašiau į mašiną (jei kaip tik vare į Budapeštą). Mašinoje paaiškėjo, kad jie manė jog aš lenkas (įdomu ar būtų paėmė, jei būtų žinoję, kad aš lietuvis?) dėl to turbūt ir paėmė. Budapešte išlipau netoli to tilto su liūtais. Pirmiausia man reikėjo city map'o. Kadangi žinojau, kad tik dieną busiu tai pinigų keist nesinorėjo, todėl reikėjo ieškoti free city map. Tai va klaidžiojau klaidžiojau po miestą, klausinėjau žmonių kur yra 'tourist information'. Kažkoks turistas turėjęs du žemėlapius atidavė man vieną ;-). Bet tam žemėlapy miesto įžymybės pažymėtos nebuvo, vien tik viešbučiai, restoranai, striptease'o bar'ai. Galų gale radau tą 't.i.', prisirinkau bukletų, žemėlapių. 18 h. grįžau prie tilto su liūtais, nes čia pagal mano parašyta laišką į konfą turėjome susitikti. Netoli tilto sone yra toks mažas parkelis. Nutariau aš ten prisėst pavalgyti. Prisėdau ant suoliuko prie kažkokių italių, pavalgiau, pažiūrėjau į Augusto laišką, kuriame parašyta vieta kur reikia susitikti. Ir man viena nedavė ramybės: "Kuri tilto pusė yra Peshto. Gal tai gatves pavadinimas?". Taigi paklausiau aš tu italių. Jos norėdamos man padėti ėmė ieškoti savo žemėlapiuose tokios gatves, bet nerado. Knisomės mes su jom apie 5 min., kol vienai iš jų suprato kame čia kampas. Manau jus irgi supratot. Pasirodo miesto abi dalis turi savo pavadinimus Buda ir Pesht. Bet man tas nieko nepadėjo nes nei vieno lietuvio nesutikau - nieks neatėjo (kaip ir tikėjausi). Vėliau apžiūrėjau dešinę miesto dalį (ten kur parlamentas). Fainas miestas. Taip beklaidžiojant nusigavau iki Varosliget parko (neįsitikinęs ar jis taip vadinasi). Žinokit tas parkas netinkamas nakvynei, niekaip negalėjau rasti padorios vietos miegoti. Krūmų neperdaugiausia, o jei ir yra tai vistiek iš kurios nors pusės atsigulus aš matyčiausi. Bet akyse temo, kojos nelaike, užkniso tą sunkią kuprinę tampyti atsiguliau už pirmo normalesnio krūmo, kur žmonių nedaug. Tik neilgai man davė miegoti. Jau bepradėjau kažką sapnuoti, tik girdžių kažkas ateina. Pirma mintis: "Vagys". Ne, ne vagys. Pasiuku į šoną, pakeliu akis, ogi kažkokie du žmogeliukai už 3 metru nuo manęs vaikšto. Pasižiūrėjau įdėmiau (truputi tamsoka buvo) ir pamačiau vieno iš jų plika subinę. Tada man pasidarė aišku ko jie čia atėjo - to make sex. Bet ot vieta susirado už 3-4 m nuo gulinčio turisto. Esu tikras, kad jie mane mate, nes kai aš buvau į juos atsisukęs jie į mane irgi pažiūrėjo, bet turbūt mane, kad aš miegu. Aš nutariau jiems netrukdyti ir pasistengti toliau miegoti. Jie ten kokias 5 min. pasipurtė ir baigė. Turbūt juos pribaigė psichologinis diskonfortas, suprato, kad nevalia trukdyti žmogui miegoti :-). Taigi jei atsikėlė ir nuėjo. Jiems turbūt nieko nesigavo dėl to jie metė į mano pusė tuščią plastikinį colos butelį. Patys kalti, nėr čia ko prie miegančių keliautojų tokius reikalus tvarkyti. Likusi nakties dalis jokių siurprizų daugiau nepateikė. Ryte apžiūrėjau kita miesto dalį ir nutariau traukti toliau. Pažiūrėjau į žemėlapį, ogi visai netoli yra Bratislava. Taigi kodėl namo nevažiuoti į šį miestą. Nusigavau aš Budapešte iki kažkokios benzo kolonelės, toliau eiti bijojau, nes mano žemėlapy nebuvo likusios miesto dalies, bijojau pasiklysti. Kolonėlėje irgi fainiai gavosi. Prieini prie žmogaus ir klausi:
- Excuse me! Do you speek English?
Žmogus linkčioja galva į šonus.
- Sprechen Sie deutsch?
Tas vėl galva kraipo.
- Po polsku?
Nesupranta kelmas. Ėmiau aiškinti gestais. Rodau į savo žemėlapį atseit noriu pažiūrėti į tą miesto dalį kurios neturiu. Tas ištraukia savo map'a (knygos tipo). Vartau vartau, nerandu. Atverčiu jam lapą kur mes esam, rodau žemiau lapo, atseit kur toliau žiūrėti. Tas man atverčia. Viskas vyko gan sunkiai, gestu kalba nepratęs kalbėtis, jis turbūt irgi :). Tik staiga girdžiu tas žmogeliukas kažką rusiškai sau murmtelėjo. Aš taip nustebau, galvoju gal pasigirdo ir klausiu:
- Mozet po ruskij razgavarivajete?
Senis padėjo kempine ant mašinos:
- Tak čivo ti tak, nu včiom dėlo gavori, čivo ti hočes, kuda tibe nado?
Žodžiu juokingai gavosi. Išsiaiškinom su juo. Pavežė iki miesto galo, prie benzo kolonelės (su užkandine). Pagal Shell'o žemėlapį nuo Budapešto iki Bratislavos tik dvi benzo kolonelės po dešinę pusė yra - netikėkit, jų tikrai daugiau yra. Įsiprašiau aš pas vieną vokietį, kad pavežtų iki kitos kolonelės, kur M1 ir M7 susikerta. Išlipu laimingas ir ką jus manot, šioje kolonelėje, gal kokie 8 autostopininkai (visi lenkai) ieško mašinos. Pabandžiau aš ir laime, bet po 20 min. atsibodo. Nutariau grįžti atgal tuos 5 km, į tuščią kolonelę. Perėjau į kitą gatvės pusę ir labai greitai susiradau mašiną atgal į Budapeštą. Taigi po gero pusvalandžio aš vėl toje pačioj vietoj :-). Neilgai turko mano vienatvė, po 10 min. apsireiškė du autostopininkai iš Lenkijos Marek ir Irena. Su jaus draugiškai nutarėm varyti į Bratislava. Pavažiavom tryse kažkur iki tos vietos kur miestas Tada. Čia teko išsiskirti, bet nutarėm, kad Bratislavoje susitiksime stoty. Nuvežė mane vienas verslininkas iki kolonelės esančios už Toll (kur renka mokestį už autostradą) ir pasakė, kad išsišakojimas į Vieną ir Bratislavą kažkur priekyje. Taigi stoviu aš toj kolonelėj klausinėju žmonių ar važiuoja į Bratislavą. Žmonių tikrai daug, bet sutikau tik vieną žmogų važiuojanti į Bratislavą, kiti dauguma vokiečiai važiavo į Vieną. Man pasirodė kažkaip keista, kad čia beveik nėra mašinų su vengriškais numeriais. Galiausia vairuotojai įkalė man į galvą, kad aš esu kažkur už sankryžos ir neteisingam kely, atseit pravažiavau kelias į Bratislavą. Taigi teko kokiu 3 km. eiti atgal iki to Toll'o. Čia tikėjausi galutinai išsiaiškinti kur aš esu. Prie to pinigų rinkimo punkto sutikau lenkus kažko laukiančius. Pasirodo jie irgi nežinojo kur yra ir neturėjo pinigų pervažiuoti tą postą. Taigi jie laukė kol policija atrakins jiems kelią apsisukti. Kadangi jie važiavo irgi į Bratislavą, tai sutiko mane paimti. Sunku pagalvoti kiek aš ten bučiau be jų užstrigęs nes buvo apie 21.00. Pasirodo vairuotojas atvežęs mane iki kolonelės buvo teisus, nes sankryža kažkur toliau už kolonelės, o tie vokiečiai, kurie mane tikino, kad aš per toli, patys nežinojo ką šneka. Aš supratau kodėl toje kolonelėje tiek mažai vengrų (važiuojančiu į Bratislavą), ne dėl to, kad aš laukiu ne tame kelyje, o dėl to kad nieks nenori mokėti pinigus už autostrada ir važiuoja sunkeliais, nes šalia autostrados už kokiu 5 km. lygiagrečiai ėjo prastesnis kelias į Bratislavą. Taigi aš su tais lenkais be pinigų irgi nuvarėm tuo prastesniu keliu. Kažkur apie 23.00 buvau Bratislavos pakrašty. Lenkai nuvarė toliau, o aš miegot. Ryte prisiminiau, kad stoty reikia susitikti su Martek'u ir Irena, taip pat būtų neblogai gauti koki nors žemėlapį. Taigi nežinodamas kur yra stotis nuėjau į stotį :-). Visi žmonės kažkaip miglotai man aiškino kur ta stotis, sakė sėsk į tramvajų nr. 1 ir važiuok iki galo. Užkniso mane eiti maršrutu nr. 1, nusibodo tampyti tą kuprinę, taigi nutariau surizikuoti ir įsėsti į tramvajų. Surizikavau. :-) Kartu su manim įsėdo ir du pimpalai-kontrolieriai. Kadangi su kontrolieriais anksčiau užsieny susiduręs nebuvau, tai patirties kaip su jais šnekėti neturėjau. Aš jiems pradėjau aiškinti, kad neturiu paso (maniau atims dar), neturiu pinigu. Tie nutarė mane vežti į policiją, sake kaip tu čia be paso gali važinėt, jei pinigų neturi tai deportuos. Jie turbūt man makaronus krovė, bet į policija kažkaip visai nesinorėjo, nes bučiau nespėjęs susitikti su Marek'u ir Irena. Taigi išlipom mes vienoj stotelėj, parodžiau aš tiems storuliams-pimpalams pasą. Ir padariau klaidą pasakydamas, kad turiu tik 10 dm. Jie aišku nepatikėjo. Užsimanė pažiūrėti kas mano kuprinėje. Parodžiau aš jiems savo sausainiu, riešutus, kilimėlį ir t.t. O giliau buvo daugiau pinigų. Aš pagalvojau jei jie juos suras tai turbūt ir paims už bauda (bauda beje apie 50 DM). Aš viso gal tik 50 DM ir teturėjau. Jei į policiją eisim tai tie tikrai apieškoti gali ir irgi ras pinigus. Taigi aš ir sakau tiems riebiems kontrolieriams:
- 10 Mark fur Ihnen? (liet. 10 markiu jums)
Jie sutiko ir paleido mane. Kaip sakiau patirties šnekantis su tokias žmonėmis neturėjau, taigi nesmerkit jei ką dariau ne taip. Taigi mano kelionė dabar pabrango dvigubai (ne 20 lt, o 40). Šitie storšikniai buvo tokie 'malonūs', kad davė man talonėlį tramvajui, kad nuvažiuočiau iki stoties. Pasirodo kuprinėms čia irgi reikia talonelių :-/, jie per pus pigesni nei žmogui, t.y. 5 centai . Nuėjau į stoti, čia buvau per anksti taigi nutariau susirasti koki 'information center'. Stoti toks buvo, bet žemėlapių nedalina, davė tik kažkokį mažą išplėštą iš kažkokio žurnalo, bet pasakė kur yra kitas turistu informacijos skysiu. Nuėjau iki to skyriaus, ten irgi žemėlapių nedalina. Taigi nusivyliau aš Bratislava visai. Grįžau į stotį, laukti draugu. Ar jums hebra nepasidaro gaila tokiu turistu, kurie tampo 100 litru kuprines ir dar prisivinioję palapines ir kilimėlius iš sono. Stoty tokiu buvo daug. Neužilgo atėjo Marek'as ir Irena. Jiems Bratislava irgi nepatiko, nes tramvajuje juos bandė apiplėšti. Nutarėm per ilgai miesto nežiūrėti ir traukti toliau. Prie Novy most išsiskyrėm, nes aš vis dėlto užsinorėjau pažiūrėti keletą įdomesnių pastatų. Susitarėm eiti keliu link Vienos iki pirmos kolonelės po dešinę ir ten susitikti. Marek'as turėjo truputi didesnį žemėlapį, tiagi pažiūrėjau daug maž kur reikės eiti ir išsiskyrėm, bet manėm, kad susitiksime. Deja, nesusitikom. Kas buvo Bratislavoj, žino kas ten per kelias į Vieną. O aš be to turėjau žemėlapį kurio ribos buvo tik iki upės, taigi kaip toliau neaišku, tik atsimenu, kad perėjus tiltą tiesiai. Taigi einu aš paskubomis, vos ne bėgdamas per ta tilta, noriu draugus pasivyti. Perėjau tilta, sankryža, priėjau autobuso stotelės, atsisuku... Prie kelio ženklas rodantis, kad Viena į priešingą pusę. Ir ką dabar galvoti. Pagal Marek'o žemėlapį reikia eiti į pietus, pagal kelio ženklus į šiaurę. ??? Nutariau nueiti į artimiausią kolonėlę (kairėję pusėje). Įeinu, pasiemu Bratislavos žemėlapį staigiai imu vartyti ieškoti tos miesto dalies, kurioj esu. Deja nespėjau, nes pardavėjas suprato, kad aš nesiruošiu pirkti to žemėlapio. Kai bandžiau klausti į kurioj pusėj Viena, jis man rode į abi pusės. Žodžiu pasimečiau eilinį kartą, bet nusprendžiau traukti į pietus. Neužilgo atėjau iki kolonelės. Čia draugu iš lenkijos neberadau, bet radau austrus, kurie labai norėjo man padėti. Laksto vietoj manęs klausinėja pardavėju, gal jie mate kokiu nors turistus kaip aš, aiškina man kur aš esu, klausinėja vietoj manęs žmonių ar nemate dar dviejų keliautojų, patarinėja kur Vienoj geriausia susitikti (Stephans platz) jei pasimetam. Įsivaizduokit stovi mašina kolonelėj, atidarytos duris ir tas žmogus man aiškina kažką, o eilėje stovi kita mašina ir pypsi jam, kad leistų privažiuoti prie benzino žarnų. Šis žinoma nieko negirti, tik man kažką aiškina. Pamaniau, kad Marek'as su Irena irgi susipainioję šitame Vienos kely, nutariau, kad jie turbūt jau išvažiavo be manęs. Todėl nuvažiavau su tuo žmogumi toliau į Vieną. Netoli Vienos pastovėjom eilėse. Išleido mane vėlgi visai netoli centro. Nusigavau iki 'turist information' pasiėmiau free city map. Apžiūrėjau žemėlapį, nusibraižiau galvoje kaip geriau apeiti miestą ir pirmyn. Apėjau visas miesto įdomybes (visą senamiestį) iki vėlaus vakaro. Tingėjau naktį eiti už miesto ribu, vistiek naktį sunkiau susigauti mašiną, todėl nutaria miegoti mieste. Centre buvo trys parkai. Arčiausiai buvau Statt park'o. Bet kažkas jame ne taip aš tris kartus susitikau kažkokį senį, kuris slampinėjo pats nežinodamas ko nori (gal irgi nakvynės ieškojo :-) ). Kai paskutinį kartą ji susitikau man pasirode kad jis mane seka, taigi šiame parke nakvoti man buvo baisu, nuėjau į kitą - Burggarten (ten dar fontanas viduty parko). Valio žmonių nedaug, gatves triukšmo beveik nesigirdi, bet vėl gi nėra normalių krūmų, kaip beatsigulsi iš kurios nors pusės vistiek tu matysiesi. Bet noras miegoti padarė savo, atsiguliau saugiausioj vietoj mano akimis žiūrint. Žinot kaip buna kai naktį renkiesi vietą, atsiguli kurnors šešėlyje, kur žibintų šviesa tavęs nepasiekia, taip tavęs nesimato, bet ryte visai kas kita, mano mėlynas miegmaišis labai gerai matosi. Taip ir buvo iš ryto. Atsibundu aš rugpjūčio 12 d. apie 6 ryte, matau kažkas eina. Aš pamaniau, kad jis manęs nepamate, taigi įlindau į miegmaiši galvojau praeis, atsikelsiu susitvarkysiu, kol nieks nemato (turbūt nefainiai aš miegantis parke austrams atrodyčiau) ir toliau eisiu. Bet ... :-) Girdžiu eina prie manęs kažkas. Iškišu galvą iš miegmaišio, o ten tas pats čiuvas mėlynai apsirengęs, kuris aš laukiau kol praeis, prie manęs aplink egles apėjęs artinasi. Aš pamaniau gal jis rukyti paprašyti nori arba narkotikus pardavinėja. Kurgi ne. Prieina jis prie manęs, įsižiūri įdėmiai, pritūpia išsitraukia peilį, išlanksto ir:
- Give me your money!
(a)#$(a)#$(a)#$, dar vienas pimpalas. Kažkaip išsigandau ne to, kad su peiliu sedi kažkoks turkas, o tai kad dar vienam pimpalui reikės pinigus atiduoti. Jis mosikuoja man prieš akis savo peiliu ir vėl:
- Give me your money!
Aš jam:
- Ok, ok, but I don't have very much money.
Ištraukiu aš iš kuprines savo pinigine (toks maišiukas prie kelnių galima segti, iš Love Parade atsivežiau). Ten buvo tik monetos (apie 10 dm ir smulkus). Popierinius pinigus po kontrolierių 'užpuolimo' paslėpiau į celofoną nuo lietaus ir giliai į kuprinę įkišau. Taigi išimu aš jam tą piniginę. Jis išbarsto viską sau į ranką, pažiūri ir:
- What is that?
Poto randa 10 DM. Žinoma pasiima - vėl kažkoks pimpalas rytą sugadino. O likusias monetas atsistojas sviedžia į parką :). Vėl prisėda prie manęs ir toliau rodydamas į kuprinę šaukia:
- What iš that, give me your money!
Ištraukiu aš jam savo maistą iš kuprinės, rodau ji ir sakau:
- This iš my last money.
Trenktas jis kažkoks pasitaike. Jam labai nepatiko kai aš jam į akis žiūrėjau, todėl teko pasitenkinti pokalbiu nežiūrint į akis. Kai tik aš pakeldavau į ji akis jis imdavo rėkti:
- Don't look at my eyes!!!
Ištraukiau aš jam savo maistą. Rodau ką turiu. O jis peilį įveria į kokį maišiuką, perkelia į kitą pusią ir vėl:
- What iš that?
Aš jam aiškinu riešutai, abrikosu, razinos, sausainiai. Ir tada ant abrikosu pokelio jis pamato užrašą 'Turkish abrikos' (atrodo taip buvo parašyta). Pasiėmė jis tuos abrikosus ir klausia ar neturiu konors dar turkiško. Nu maisto atėmimas mane sunervino labiau nei pinigu atėmimas. Visai dieną sugadino, tokie skanus tie abrikosai buvo. Vėliau pamato jis mano piniginę (kuri ant juosmens segama):
- What iš that?
Ir bado į ja su peiliu. Ištraukiau išverčiau viską. Pamato akinius nuo saules. Pagalvojau: "Atia akiniai". Bet ne, akiniam ne 'atia', o 'batai' reikėjo sakyti. Pasižiūri jis į juos atsistoja sulaužo ir išmeta į parką. Tikrai trenktas turkas. Poto klausia gal turi laikrodį. Parodau aš jam savo pigu laikrodį ir galvoju "Štai ir laikrodžiui batai bus". Bet ne laikrodi paliko sveika. Toliau jis rodo į kuprines kišenę ir vėl:
- What iš that?
Ištraukiu aš jam savo plastikinį butelį su vandeniu. Turkas tik pliaukšt per buteli su peiliu ir jame atsirado dvi naujos skyles. Išvis sunervino, aš jau ėmiau kokio pagalio aplinkui dairytis. Bet prisiminiau, kažkur dviejuose vietose internete skaitytus straipsnius, kad geriau su vietiniais chuliganais į peštines neįsivelti. Bet to jis sėdėjo šalia manęs su peiliu rankose, o aš dar šiltas gulėjau miegmaišyje.
Vėliau jis manęs paprašė iškratyti kuprinę. O kuprinę aš buvau pririšęs prie eglės (nežinau kam, gal kad tokie kaip turkas naktį nenušvilptų). Taigi krapštausi aš ten prie tų šakų. O jis man už nugaros rėkia, peiliu mosikuoja ir sako:
- You have 2 minutes. Give me your money. I kill you.
Aš jam beraišiodamas kuprinės diržus nuo šakos:
- Just a minute.
Atrišau kuprinę pradedu viska išiminėti ir sakau:
- I don't have more money. This iš my last.
Ištraukiu žemėlapius. Pavarto jis juos su peiliu - tuščia. Ir štai ištraukiu šortus, kuriose buvo truputi vengriškų pinigu (vien smulkus). Jis tai išgirsta iškrato kišenes į savo rankas. Pasižiūri, pamato, kad tik smulkmė, atsistoja ir vėl užsimojęs į parką meta. Jam turbūt patinka metyti svetimus pinigus kaip sėklas po lauka. Iškroviau aš jam visą kuprinę, išskyrus celofaną, kuriame daugiau pinigu buvo. Jis ir neprašė to celofano traukti :-). Aš jam poto pradėjau aiškinti, kad tikrai nėra pinigu, atseit maisto turiu, keliauju autostopu, todėl ir pinigu nereikia. Jis manęs paklausė ko aš į Viena atvažiavau be pinigų. Atsakiau, kad tiesiog miestą apžiūrėti. Jam turbūt tas atsakymas nepatiko, nes jis man parode labai faina gestą, manau jus žinot ką tai reiškia. Su savo pirštu jis pravedė sau per kalą. Man aišku tada visai nejuokinga buvo. Šalta kažkaip pasidarė. Aš tyliu ir galvoju ką aš jam į tai galiu atsakyti. Jis vėl į mane su pirštu roto (atseit kad aš dėmesį atkreipčiau, nes į akis jam žiūrėti negalima). Pakeliu galva, o jis vėl savo pirštu sau per kaklą veda. Man išvis negera pasidarė. Tik žiūriu jis sau po maike kažką rodo. Tada man palengvėjo, supratau ko jis nori. Pasirodo tiesiog norėjo pažiūrėti ar aš po maike neturiu piniginės, kuri ant kaklo kabinasi (o aš išsigandau :-)). Parodžiau aš jam savo kaklą, nieko žinoma ten nebuvo. Vėliau teko man atsikelti parodyti kas po miegmaišiu. Vargšas turkas, jam po nosiai kuprinėje gulėjo celofanas su pinigais :-). Supratęs, kad aš tikrai daugiau neturiu, jis pavadino mane visokiais 'maloniniais', 'mažybiniais' angliškais keiksmažodžiais, liepė lįsti į miegmaišį, kad nepamatyčiau kur jis eina, kitaip užmuš, ir nuėjo.
Taigi dar vienas (a)#$(a)#$!(a)#$ rytas ir mano kelionė pabrango trigubai (neskaitant persiku ir akinių). Susirinkau aplinkui išmėtytus daiktus, susidėjau viską ir patraukiau į Vienos pakraštį. Pakeliui mačiau prirakintą prie stulpo dviratį. Kas čia tokio pasakysit. Nieko, bet iš jo liko tik remas ir galinis ratas. Viskas kas tik buvo nuimama, buvo nuimta :-). Žinot, kad ir kokie pimpalai gadintu nuotaika rytais Viena yra tikrai gražus miestas, kuriame verta apsilankyti. Ir tai aš manau, kad visko neapžiūrėjau nes buvau čia tik 1 diena. Nepykit lietuviai, bet Vilnius man dabar atrodo kaip didelis kaimas.
Šį kartą aš pabijojau sėsti į tramvajų, Austrijoj baudos turbūt didesnes. Taigi traukiau per miestą pėstute, dairydamasis į miestą ir į šaligatvius - gal kokį tuščią plastikinį butelį rasiu. Įdomiausia buvo kai ėjau per tiltą. Stoviu aš žiūriu į žemėlapį, mastau ar daug dar liko eiti. Privažiuoja prie manęs moteriškė invalido vėžimėlyje ir klausia ko aš ieškau, siūlosi padėti. Na aš, stovėdamas su žemėlapiu rankose, tiesiai ir sakau jai, kad ieškau tuščio plastikinio butelio. Jinai truputi nustebo, bet poto paaiškino, kad nerasiu, ir, kad man vertėtų nusipirkti pilną.
Vargais negalais nusigavai iki miesto galo, radau kažkokiose statybose colos buteli. Vienas vokietis mane įtikino, kad sėsčiau į tramvajų ir važiuočiau juo. Kaip jis aiškino jokiu problemų su kontrolieriais nebus. Taigi teko vėl surizikuoti. Ši kartą viskas baigėsi OK. Štai aš ir už miesto ribos.
Išvažiuot iš Austrijos nelengva. Austrai nelabai nori stoti. Dėmesio net nelabai kreipia, tik studentai visokie, keturiese mašinose susėdę mojuoja ir viskas. Mojavau mojavau aš ten gal valandą, kol netoli manęs sustojo Ford transit. Žmogus važinėjo po miestelius ir klijavo plakatus, taigi toli jis manęs pavežt negalėjo, bet to jis turėjo darbo. Bet vėliau jam manęs turbūt pagailo, nusprendė jis nuvežti mane iki kitos kolonelės (jam tai kokie 3 km ne ta kryptimi). Taigi dabar aš atsiradau kitoje kolonelėje, bet padėtis čia ne kuo geresne mašinų mažai, nes čia ne autobanas, tiesiog paprastas keliukas, kuriuo važiuoja austrai ir į mane nekreipia dėmesio. Benzo kolonelė stovėjo netoli šviesoforo, tiagi man šovė mintis: "Kuo prie šviesoforo stovinčios mašinos skiriasi nuo mašinų laukiančiu pasienyje". Nieko, dėlto jų galima klausinėti. Taigi po 10 min. susiradau mašina, kuri pavežė mane iki kitos kolonelės. Jus paklausite 'Kodėl kolonelės?'. Todėl, kad aš vis tikėjausi rasti didesnę kolonelę. Bet pastaroji buvo išvis apleista, mašinų čia turbūt niekad nebūna. Taigi ėmiau vėl taikyti švieso-stabdymą :-) Sustoja kokiu 20 mašinų prie šviesoforo. Kol vėl užsidega žalia šviesa spėju paklausti geriausiu atveju tik 2 mašinas. Bet nieko metodas efektyvus. Gal po kokiu 15 min. susigavau autobusiuką iki Poysdorf. Palengvėjo kai supratau, kad siena visai čia pat. Bet dar liko 10 km. Pradžioje vėl bandžiau klausinėti žmonių prie šviesoforo (kažkodėl man šis būdas labai patiko), bet vėliau pastebėjau, kad aš lakstau po policijos langais. Taigi teko šio sumanymo atsisakyti, kol nesupakavo. Teko panaudoti city-stop'a, nes baisiai tingėjai į miesto gala eit. Žinojau, kad ten nieko gero nebus, mašinos greit važiuoja nieks nenori net žiūrėti į mano pusė - tokie tie austrai. Po 15-20 min. pagavau mikroautobusiuką vairuojama moters! (pirma moteris šioje kelionėje, kuri nepabijojo manęs paimti) Iš pradžių su ja bandžiau šnekėtis vokiškai, bet vėliau paaiškėjo, kad ji moka ir lenkiškai. Taigi paaiškėjo, kad ji važiuoja į Lenkija ir gali mane iki PL sienos pavesti. Kaip pasirode Anna važinėja šiuo keliu į Lenkija jau 20 metu. Ji gimė Lenkijoje ir dabar kiekviena savaitgali važiuoja aplankyti tėvų. Ji dirba kino studijoje, daro dekoracijas. Sakė, kad šis darbas yra nelengvas. Labiausiai joje man patiko tai, kad ji rūkė pypkę. Anksčiau man neteko gyvai matyti moters rūkančios pykę. Kaip vairuotoja ji keikė visus čekus. Sake jie keliuose visai kultūros neturi. Gali būti, nes bevažiuojant matėm dvi avarijas. Ji manęs kaip visi vairuotojai išklausinėjo kur? kada? iš kur? kodėl? ką valgau? kur miegu? ir t.t. Kai pasakiau, kad maitinuosi tik riešutais, šokoladu ir sausainiais, ji nusprendė man padovanoti 2 litrų Sprito buteli ir vynuogių kokius 2 kg. Dėkui Annai. Akyse prašviesėjo nuo tų vynuogių. Prie CZ/PL sienos atsisveikinom gal kokius 3 kartus. Nepavyko man valandos eigoje susirasti mašinos bent jau iki Varšuvos, geriausia ką radau tai Czestochowa. Taigi porele irgi važiavusi žiūrėti užtemimo, buvusi Budapešte, Bratislavoj ir Vienoj sutiko mane pavežti. Kur jie anksčiau buvo? Apie vidurnakti aš buvau Chestocowa'e. Man kaip naujokui buvo nauja, kad sekmadieniais furos nevažinėja :-). Naktį susistabdžiau mašinelę iki Warszawa'os. Bet teisingai sako autostopininkai 'pirmoje geroje vietoje išlipk, nelauk kol tave vairuotojas nuveš į "gera" vietą'. Nuvežė mane į tokią "gerą" vietą (netoli Piaseczno). Per dvi valandas į tą kolonelę nei viena mašina neužsuko, nors gal ir neturėjo užsukti nes jau buvo apie 05 ryto (rugpjūčio 15 d.) Norėjau aš Warszawa kaip nors apvažiuoti, bet nieko man nesigavo, sugaišau aš tam gal kokias 6 h. ir vėl atsiradau prie autostrados (E67). Čia vėl padariau klaida norėjau pasigauti mašina kuri pervažiuotu miestą, bet ... Po 2 h. stovėjimo aš buvau atsisakes lipti į 3 mašinas važiuojančias į miesto centrą. Nusibodo man stovėti po lietum, todėl įsėdau į pirmą pasitaikiusią. Nuvežė mane į pati miesto centrą, teko iš jo kapstyti autobusais (vėlgi zuikiu). Neskaitant praūžusios liūties, toliau viskas klostėsi gerai, laukti ilgai neteko. Viena mašina nuvažiavau iki Lomzos. Čia vėlgi, kad nereikėtų ilgai mosikuoti, pats pribėgau prie mašinos sustojusios savais reikalais. Vairuotojas ir mašina buvo tikrai ne eiliniai. Kaip jus jaučiatės kai įsėdate į mašiną, o vairuotojas išsišiepia ir žiuri į jus žadą praradęs. Pirma mintis: "Arba žydras, arba manjakas". Bet viskas OK. Pasirodo savas - autostopininkas :-). Ankščiau pats keliavo autostopu Vokietijoje, dėl to taip apsidžiaugė. Pasirodo jis vienas keliauja po Lenkiją, žada ir į Lietuvą važiuoti, apžiūrinėja kaimus. Įlipus į mašina pasijaučiau lyg kokiam supuvusiam obuoly bučiau, kvapas padiek Die, kol neatsidariau lango atsigaut negalėjau. Įtariu jis toje savo mašinoj ir miega, ir valo ir važinėja. Mašina buvo pilna visokiu daiktų: maisto pokelių, išmėtytų drabužių, visokių popierių - tikras bardakas. Dar man pasirode keista, kad jo kėdė buvo atlošta į priešingą pusę, ne nuo lango o į. Taigi sėdėjo tas vokietis vos ne prisiplojęs prie lango ir ties kiekviena pieva dairydavosi į šonus. Jam didelį susidomėjimą kėlė ruda, išdžiūvusi žolė, akmenys pievose, seni pastatai. Ir jis manęs klausė, kodėl čia nėra kaimų, kur jie visi? Apie 21.00 valandą išsiskyriau aš su juo Grajewo mieste. Grajeve aš maniau, kad stabdau vienas, bet po 10 min. iš kažkur atsirado vienuolis, ėmė stabdyti ir po truputi artėti prie manęs. Mane tai ėmė knisti. Mojuoja vienuolis ir eina link manęs. Baigėsi tuo, kad atsistojo už menęs už kokių 2 žingsnių ir nustojo mojuoti. Tipo aš vietoj mūsų dviejų stabdysiu, o jis stovės žiūrės - man tai visai nepatiko. Todėl palikau aš ji, o pats nuėjau kokius 100 metrų tolyn. Jis turbūt suprato, kad aš vienas noriu stabdyti, todėl daugiau prie manęs nesiartino. Po kokio pusvalandžio geraširdis lenkas paėmė iki Augustow'o ir vienuolį, ir mane. Vairuotojas klausėsi fainos pop muzikos ir tada aš pastebėjau, kad tam vienuoliui nuo tokios muzikos tikrai neramu darosi. Man pasirode, kad jis net ėmė poterius kalbėti :-). Kol nuėjau iki Augustowo miesto gale išvis sutemo (apie 23 h.), pradėjo važinėti furos. Po 20 min. stabdymo supratau, kad nieko šiąnakt nepasigausiu. Įsivaizduokite stoviu aš visiškoj tamsoj, ir iš kažkur atvaro 5-10 furų viena paskui kita. Nepatiko man toks stabdymas visiškoj tamsoj. Privažiuoja koks vairuotojas prie tavęs iš lėto, pamato mane ir toliau ant 100 km/h nuvažiuoja. Taigi teko dar viena naktį praleisti Lenkijos pievose. Šįsyk jokiu nuotykiu ryte neįvyko, jokie pinigų rinkėjai neatėjo. Nusigavau iki Suwalkų, o nuo ten su fura (latviu) iki sienos. Prie sienos kažkokia nesąmonė darėsi, furų beveik nebuvo per 2 h. laukimo pravažiavo tik viena fura su Vilniaus numeriais ir tai prie jos nespėjau aš pribėgti. Priėjo muitininkas staigia prie vairuotojo, pasakė kažką ir įleido į vidų :-(. Taigi link namų teko važiuoti lengvosiomis mašinomis, miesteliais. Vienintelis įdomus dalykas nutiko tai, kad Prienuose sustojo moteris, kas labai retai atsitinka. Pasirodo ji anksčiau apkeliavo visą pasaulį. Taigi klausinėti jos man buvo ką. Labiausiai jai nepatiko Turkija ir Egiptas. Turkija dėl to, kad į baltaodžius ten kaip į kažkokią anomalija žiūri, o Egiptas dėl to, kad ten labai nešvaru. Nuo Jiezno sankryžos pasigavau sunkvežimiuką iki Vilniaus, bet manau tas vairuotojas paėmė mane vien dėl to, kad manė jog aš vagis ir norėjo mane pagauti. Kodėl aš taip manau? Todėl, kad vos tik aš nusikosėdavau, pažiūrėdavau į laikrodį ar šiaip sujudėdavau, jis atsisukdavo į mane ir atidžiai žiūrėdavo. Per visa kelią jis ištarė gal tik 3 sakinius. Rugpjūčio 16 d. apie 13.00 aš namie.

p.s. O mama galvojo, kad aš Šventojoje buvau :-)