Vilniaus autostopo klubas - pasakojimai: VAK'O KELIONĖ Į GDANSKĄ

VAK'O KELIONĖ Į GDANSKĄ

Maršrutas: Vilnius - Marijampolė - Kaliningradas - Mamonovas - Fromborkas - Malborkas - Gdanskas - Sopotas - Vilnius. Viso - 1055 km.
Data: 1999 06 18-20.
Dalyviai: Nmcn + Inga, Andrius Sytas + Rekvita, Valdokas + Vycka, Antonas (puslapių "TPACCA" webmasteris, Maskva), Marsas (VGTU TK).

Iš Vilniaus išvažiavome kas kada. Apie 15 val. startavo Andrius su Rekvita. Dar po poros valandų išvažiavome mes su Inga bei Valdas su Vycka. Tik mums pradėjus balsuoti Ž. Paneriuose ir pradėjus lynoti, sustojo mašina į Trakus. Ten išlipome iškart pagavome pakeleivinga transportą į Vilkaviškį. Išsilaipine miesto pabaigoje patekome į lietų, bet mūsų laimei, sustojo iš paskos važiavusi mašina ir mus nuvežė į Kybartus. Ten išvydome iki tol neregėto ilgio mašinų eilę, laukiančių eilėje kirsti LT/RUS sieną. Dauguma tai smulkūs kontrabandistai, vežentys iš Kaliningrado srities į Lietuvą benziną, cigaretes bei alkoholį. Pagalvoję, kad sieną kirsime greičiau pėsčiomis ir papildomai pagausime keletą mašinų, mes perėjome sieną pėsčiomis. Pėsčiųjų eilė taip pat buvo nemaža, mat į Rusiją įleisdavo tiek žmonių, kiek ir išleisdavo. Tai, matyt daroma tam, kad Rusijoje nesvyruotu gyventojų skaičius. Deja, mes tik praradome vieną mašiną... Dauguma mašinų judėjo tik iki artimiausio kaimo. Po gero pusvalandio laukimo paskambino Vycka ir pasakė, jog jie su Valdoku jau irgi pasiekė siena ir stovi keli šimtai metrų nuo mūsų atstumu, bet dar Lietuvoje. Aš jiems patariau gaudyti mašiną prieš šlagbaumą, nes pasienietis mūsų pusėje į mašinas, važiuojančias tolėliau, susodindavo savo pažįstamus. Greitai po to mes pasigavome mašiną iki Nesterovo. Ten jau pasidarė vėsu ir pradėjo temti. Tada aš pasipuošiau savo daugybę varžybų mačiusiu kombinezonu ir greitai po to sėdėjome mašinoje į Gusevą. Sankryžoje prie Gusevo užtrukome apie pusvalandį, kol pagavome mašiną į Gvardejską. Čia užtrukome trumpiau, nors buvo jau 1 val. nakties vietos laiku. Mieste mašinų buvo jau nedaug, bet mums užteko vienos, kuri mus ir nuvežė iki susitikimo vietos - Lenino paminklo. Į susitikimą vėlavome 70 minučių. Čia radome raštelį, kur buvo parašyta, jog mūsų laukia pas Kaliningrado autostopo klubo prezidentę Iriną bei paliktas telefono numeris ir adresas. Pasirodė, kad Irina ir jos vyras gyvena netoli nuo Lenino paminklo ir po 20 min. buvome pas juos. Čia mes radome Antoną, kuris šį vakarą atskrido iš Maskvos bei Andrių su Rekvitą. Mes tikėjomės surasti ir Živilę su Vaidotu, mūsų klubo naujokus, kurie žadėjo išvažiuoti į Kaliningradą apie 15 val. Deja, jų neradome.

Ryte 6:30 vėl buvo numatytas susitikimas prie paminklo. Ten šį kartą nužygiavome penkiese ir radome nuo 5 val. besisukinėjančius ir alų begurkšnojančius Valdą ir Vycką. Pasirodo, jie į Kaliningradą važiavo net 12 val.! Be kita ko, ant LT/RUS sienos jie sutiko Jeleną iš Kaliningrado autostopo klubo, kuri nuvažiavo pas juos į svečius, bet jų nerado... Štai kokių sutapimų būna kelionėse. Visi drauge autobusu išvažiavome į plentą, vedanti link Mamonovo sienos perėjimo punkto. Dar neperseniausiai šioje vietoje sieną galėjo kirsti tik Lenkijos ir Rusijos piliečiai. Iš miesto autobuso išlipome skirtingose stotelėse, kad nesibūriuoti pozicijoje. Mes išlipome pirmieji ir tuojau pat sėdėjome mašinoje, važiuojančioje pusę kelio iki sienos. Pakeliui prigriebėme Antoną, nes jis važiavo vienas. Išlipome Laduškine ir Antonas nuėjo į kioskelį. Tik jis mums dingo iš akių ir mums sustojo Ford Transitas, nuvežęs mus iki pat sienos. Čia jau radome nežinia kada mus aplenkusius Andrių ir Rekvitą. Mes įsėdome į mašiną stovinčią prie pat sienos. Įvažiavę į pasienio teritoriją sąžiningai atsistojome į eilę. Deje, visos kitos mašinos rikiavosi į papildomas eiles arba lindo iš vis be eilės. Andriui su Rekvita pasisekė labiau - jie atistojo į naujai besiformuojančią eilę ir gerokai mus aplenė, nors į pasienio zoną įvažiavo vėliau. Dar po kiek laiko įlėkė ir Valdas su Antonu. Jie važiavo su kažkokiu krutu biču ir be eilės prašoko sieną. Panašiai pasisekė ir Vyckai bei neaišku iš kur pasirodžiusiam Marsui iš VGTU Turistų klubo. Jie taip pat greitai prašoko sieną beveik nestovėję eilėje. Mes gi įvažiavę pirmieji, sieną kirtome paskutiniai, pralaukę apie 3,5 val!
Vairuotojas, pamatęs, kad jau per vėlai pervažiavo sieną, nusprendė nevažiuoti į Elblongą ir mes išlipome Fromborke, kur savo dvarą ir pilį turėjo garsus lenkų astronomas Mikalojus Kopernikas. Ten užkopėme į pilies bokštą, kur kabėjo Fuko švytuoklė, įrodanti, jog žemė sukasi aplink savo ašį. Paleidus svyruoti ant ilgo lyno pririštą metalinį burbulą, jis valandos bėgyje gan žymiai nukrypsta nuo savo pradinio svyravimo tiesės. Iš tikrųjų, tas rutulys svyruoja vienodai, tik žemė sukasi aplink savo ašį ir atrodo, kad švytuoklė švytuoja "neteisingai". Pilyje dar nusipirkau Vyslos įlankos pakrančių 500 m mastelio žemėlapį, kuris pravers planuojant naują kelionę į Lenkijos neriją, prasidedančią netoli Gdansko. Vaikščiodami po pilį nusprendėme, kad nebevažiuosime į Malborką, kuriame yra Marijanburgo pilis, nes jau apie 2 val. pavėlavome į susitikimą ir geriau daugiau laiko pasiliksime Gdansko apžiūrėjimui. Bet mums tik pradėjus balsuoti sustojo "kibiras" važiuojantis į Malborką! Tad ilgai negalvoję patraukėme į Malborką. Vairuotojas mus išleido prie pat pilies. Čia nusipirkome bilietą ir luktelėjome kelias minutes kol atėjo ekskursijos vadovas, mat į bilieto kainą įeina ir ekskursija lenkų kalba. Už ekskursiją kitomis kalbomis reikia mokėti papildomai. Bilietas studentams kainavo 10 zlotu (10,40 Lt). Daiktų saugykla saugo kuprines už dyką. Į pilį patekti galima ir nemokamai, įeinant per nežymų išėjimą kitoje pusėje pilies. Jį rasti ganėtinai sunku, nes pilies dydis įspūdingas. Viso ansamblio plotas - apie 30 ha. Norint patekti į viršutinę pilį reikia įveikti net 14 vartų. Todėl ir nekeista, jog ši pilis nė karto nebuvo paimta. Po pilį vaikščiojome apie 2 valandas, bet ir tai nespėjome visko apžiūrėti. Nusprendę aplankyti pilį dar kartą vėliau, patraukėme į Gdanską. Iki Čarlino pavažiavome su fura, važiuojančia į Belgiją, o po to su greita mašina, kurią vairavo lenkas dirbantis PL-DK firmoje ir labai norėjęs bendrauti angliškai - iki Gdansko pradžios. Čia nespėjus mums net pagalvoti apie citystopą, atvažiavo miesto autobusas 154 ir nuvežė i centrą. Čia turėjome susitikti geležinkelio stotyje 14:30 val. bet dauguma vėlavo ir susitikimai buo perkėlinėjami vis į vėlesnį laiką. Galiausiai mes radome raštelį, kuris sakė, jog susitikimas paskutinį kartą perkeliamas į laikotarpį nuo 18:30 iki 19:00 val. Mes laukėme visų net iki 19:05, bet niekas teikėsi pasirodyti. Visi vėlavo į susitikimą ir atėjo ten tik 19:20, bet jau mūsų nerado. Andrius su Rekvita, net nesitikėjo, kad susitikimai bus perkelti į vėlesnį laiką ir Gdanske jų jau nebesutikome. Tada mes su Inga nukeliavome į senamiesti, kuris mane sužavėjo labiau nei Praha. Gal todėl, kad tai ne Praha... Gdanske tuo metu vyko festivalis "Capeliada '99", kuris kažkuo priminė Visagino Country. Be to daug vaikščiojome po senamiestį, kol prasidėjo lietus ir mes sulindome po skėčiu lauko kavinukėje. Sėdėdami kavinukėje mes tikėjomės išvysti dviratininkų Tūkstantmečio taikos žygio aplink pasaulį dalyvius, kuriems kaip tik tuo metu turėjo vykti ekskursija po senamiestį. Grupės branduolį sudaro lietuviai: Sigitas Kučas, Edvardas Žižys bei Goda Čiplytė, kurie jau įveikė Šiaurės ir Pietų Amerika, Afriką bei Vakarų Europą mindami pedalus. Jie labai šiltai atsiliepė apie Lenkiją ir juos čia sutikusius lenkų dviratininkus. Pabendravę su Edvardu ir Sigitu bei pasivaikščioję su jais senamiesčio gatvelėmis pliaupiant lietui, patraukėme į geležinkelio stotį, kur sėdome į "sabaka" ir nuvykome į Sopotą, kur mūsų jau laukė Autostopininkų nemokamos nakvynės bazės narė Asia, kuri tądien šventė savo gimtadienį. Jai padovanojome vieną iš parankių autostopininkų daiktų - baltą mirksiuką, keliavimui autostopu naktį. Pas Asią mūsų jau laukė Antonas. Valdas, Vytas ir Marsas buvo nuėję į Vyslos įlanką išsimaudyti, bet po kiek laiko taip pat atėjo pas Asią. Vakarėlis truko neilgai ir apie 2 val. iškritome vos besilaikydami ant kojų.

Anksti ryte Vytas ir Valdas išėjo prie įlankos maudytis, o mes išvažiavome apie 7 val. į Gdanską. Antonas pasiliko baigti sapnuoti pas Asią, nes jam reikėjo būti Kaliningrade tik pirmadienio rytą. Marsas su mumis pavažiavo tik iki Gdansko, iš kur sugalvojo važiuoti į Torunę arba Krokuvą. Mes Gdanske 112 autobusu pasiekėme miesto pakraštį ir nuo čia viena moterėlė mus pavežė iki Elblongo. Čia ji mus išleido ant senojo kelio į Granowo ir mes čia kankinomės apie 1,5 val., kol sustojo vaikinukas važiavęs į Braniewo. Čia netrukus sustojo mašina, nuvežusi mus iki PL/RUS sienos. Šiandien ant sienos visai nebuvo eilių ir siena pravažiavome per mažiau nei pusę valandos. Toliau viskas ėjosi kaip iš pypkės - Kaliningradas, apvažiavimas, Gvardejskas, Gusevas... Iki Gusevo mus vežė vienas laivo kapitonas, dirbantis Kamčiatkoje. Rusijoje jis laikinai dirbo tinklinio marketingo firmos distributoriu ir pardavinejo maisto priedus, panašius į "Herbalife". Jis buvo toks aktyvus, kad lyg koks sektantas norėjo mus įtikinti stebuklingomis jo prduodamo podukto galiomis. Nuo Gusevo pavažiavome iki aikštelės, kurioje vairuotojai stovi pasienio eilėje, kad nereiktų stovėti eilėje miestelyje. RUS/LT sieną vėl perėjome pėsčiomis, tik šį kartą greičiau. Kybartuose buvo mašina į Vilkaviškį, o iš ten į Marijampole. Marijampolėje aš Ingai pasakiau, kad jau jaučiuosi kaip namie, nes mums sustos mašina, vežanti namo. Inga netikėjo tol, kol nesustojo naujas PEUGEOT, nuvežęs iki pat namų durų. Važiuojant ties Aukštadvariu paskambino Vytas ir pranešė, kad jie jau pasiekė RUS/LT sieną.

Andrius ir Rekvita grįžo apie 23:30 val.