VYCKOS IR VALDOKO KELIONĖ Į MASKVĄ IR PITERĮ

Veikėjai: Vycka ir Valdokas

Mūsų kelionės trukmė: nuo balandžio 23 dienos ryto iki gegužės 6 dienos vakaro.
Maršrutas: Vilnius - Minskas - Maskva - Piteris - Pskov - Ostrov - Daugavpils - Utena - Molėtai - Vilnius.

Po nemigos nakties ir Žalgirio pergalės aplaistymo, mes, tai yra Valdokas ir Vytas, trasoje atsidūrėme tiktai penktadienį 6 val. ryto, vietoje planuoto ketvirtadienio vakaro. Pasėdėję trasoje visą valandą netranzuodami dėl pablogėjusios sveikatos būklės, 7 val. ryto pradėjome tranzuoti. Maždaug po kokiu 15 - 20 min. sustojo solidaus amžiaus vyriškis su sena tarybine mašina "Žiguliais". Šalia jo sėdėjo šauni "balzakiško" amžiaus moteriškė. Paklausus jų kelionės tikslo, paaiškėjo kad jie traukia tiesiai į Minską. Jie mūsų paklausė:
- Kur traukiate ponai "kosmonautai" (pavadino dėl ryškių kombinezonų). Paaiškinus kelionės tikslą, jie mus paėmė kartu kelionėn. Važiuodami ir kalbėdamiesi su jais, sėkmingai kirtome Lietuvos - Baltarusijos sieną. Baltarusijoje jautėmės kaip grįže atgal į sovietinius laikus. Bekalbėdami ir bespoksodami į Baltarusijos laukų platybes, nepajutome kaip smigome. Prabudome tiktai Minske. Ten buvome kažkur apie 10 val. ryto. Atsisveikinę, su savo bendrakeleiviais išsiskyrėme. Paslampinėję ir aplankę porą kavinukių, paragavę vietinio alaus ir degtinėlės, skaniai pavalgę, staiga netikėtai prisiminėme kad mūsų kelionės tikslas ne Minskas, o Maskva. 14.20 val. stovėjome trasoje. Deja pakalbėjus ir išsiaiškinus su žmonėmis, pasirodė, kad šitas kelias buvo ne į Maskvą. Tai buvo miesto apvažiavimo žiedas. Sustoję skustagalviai geranoriškai sutiko mus pavežti iki tikrojo Maskvos kelio. Pasiekę sėkmingai tikslą ir truputį pasistiprinę, pradėjome tranzuoti. Ilgai netrukus sustojo penkti žiguliai, kurie važiavo Maskvos kryptimi 200 kilometrų. Vairuotojas buvo sunkiai pernešamas dėl savo būdo, bambėjo apie politiką, blogą gyvenimą, NATO, Lietuvą ir viskuo buvo nepatenkintas. Bijodami kad mūsų neišdrėbtų iš mašinos, tylomis jam "pritarėme", o mintyse keikėme kiek galėjome. Paleido mus viduryje kažkokios dikynės, kur aplink nebuvo nei vieno miestelio, gyvenamos vietos. Betranzuodami autostradoje nuvarėme kokį 10 kilų. Pakelėje beeidami aptikome mentus, kurie išvertę akis ir nustebusiu žvilgsniu mūsų klausė iš kur mes ir kur einame. Mes išdidžiai jiems atkandome, kad varome iš Vilniaus į Maskvą. Nustebusiu žvilgsniu ir debilišku rankos mostu, laikydami mus truputi sušlubavusio protelio aukomis, pasakė: "Moskva, tam priamo, daleko, daleko". Vėliau sustojęs studenčiokas, varęs iš Minsko, pavežė mus apie 20 kilų iki benzo kolonėlės. Iki Maskvos buvę likę 550 kilometrų. Šią benzino kolonėlę mes prakeikėme, nes čia pratranzavome apie 5 val. Buvo tamsu, mašinos bijojo stoti. Pristabdydavo, pribėgame ir tada vairuotojas nuspaudžia ant gazo. Nepažindavo mūsų tamsoje su tokiais jų akimis keistais kombinezonais. Tada praktiškai jau netranzavome o tik valgėme, gulėjome, viskas jau buvo vienodai pilka. Jautėsi neapsakomas nuovargis. Benzo kolonėlėje pastebėjome kad mus pradėjo skanuoti vietinė fauna. Nekreipdami dėmesio nusprendėme spausti į mišką miegoti. Tame miške vos nepalikome savo galvų vienų be šeimininkų. Pasitaisė iš eglišakių puikų guolį ruošėmės eiti miegoti. Pastebėjome kad vietinė laukinė fauna išalkusi žmogiškojo kraujo sėlino link mūsų ir laukė kol saldžiai užmigsime. Bet jau ne miegas buvo galvoje. Mėnulio spindinčios šviesos apšviestas kirvis blizgėjo jų žmogžudžių rankose. Jie iš lėto galvodami, kad mes miegame, pradėjo mus apsupinėti iš kitų pusių. Deja ne, mūsų regėjimo ir klausos reflektoriai dirbo visų pajėgumu. Išsitraukę peilį laukėme kas bus toliau. Nusprendėme kad neverta rizikuoti ir atiduoti savo galvas šiems laukines faunos atstovams. Tyliai susirinkę daiktus nuvarėme į benzo kolonėle. Pastebėję nuliovą dešimtos klasės žiguliuka ir pamatę Maskvos mašinos numerius, iš laimės apsidžiaugiamė. Paklausus krutai atrodančių bahurų, pasitvirtino teorija, kad jie varo tiesiai ten kur mums reikia, tai yra Maskvon. Maskvoje buvome jau 6.30 val. ryto. Pasiekę Mišos namus, kur turėjome gyventi, dvi valandas pamiegoję, išvarėme susipažinti su Rusijos sostine. Per tas dienas Maskvoje aplankėme daug įžymių vietų, susipažinome su jų istorija, išdegustavome daug įvairaus alaus. Nepastebėjome kaip staiga vienu smūgiu pralėkė visos tos dienos. Atsisveikinę su draugais, šeimininkais, penktadienį ryte pajudėjome link Piterio (kas nežino tai yra Sankt Peterburg). Nuo Maskvos iki Tverės mus pavežė lietuvis su 200 Mersu. Išvertęs savo akis jis niekaip negalėjo atsistebėti kaip mes atsidūrėme tokioje vietoje. Paleido mus prie sankryžos, milicijos posto. Pasiskirstę po vieną išvažiavome atskiromis furomis. Vytas iš karto pajudėjo su pirma pasitaikiusia fura į Piterį, o aš ten prastovėjau 4 - 5 val. Man jau trūko kantrybė ir tada nuskridau pas mentus paprašyti pagalbos, kad kaip nors išsikrapštyčiau iš tos prakeiktos vietos. Mentai, pasirodo, buvo geranoriški, priėmė mane į savo postą, leido pasišildyti ir dar vaišino kava. Vairuotojus, kurie nenorėdavo manęs paimti, ponai mentai nusivesdavo į savo postą ir puse val. tikrindavo dokumentus ir t.t. Po kiek laiko ir man pasisekė pajudėti iš mirties taško. Vairuotojas varė tiesiai į Piterį, tai buvo pats gazas. Maloniai paplepant su vairuotoju furistu, skaniai pamaitintas pasiekiau 4 val. ryto Piterį. Pas merginą kurią turėjome gyventi su Vytu, tai yra panelę Julią, buvau apie puse septynių ryto. Nusibaladušijęs pas Julią, neradau Vyto. Buvau nustebęs, kad jo vis dar nėra, nors išvažiavo žymiai anksčiau. Po pusės valandos atsirado ir pats Vycka. Pasikalbėje išsiaiškinome, kad jam kelionė sekėsi taip pat smagiai. O vėliau atvyko todėl, kad vairuotojas pusiaukelėje sugalvojo truputį pasnausti. Apsigyvenę pas šaunią merginą Julią, truputį pailsėję, išsiruošėme apžiūrinėti miesto. Aplankėme viską, kas būtiniausia, susipažinome su miestu ir jo istorija, kavinukėmis na ir, žinoma, mase alaus. Džiaugėmės, kaip maži vaikai teikiamais žemiškais malonumais. Susitikome su Piterio "ULTRA" klubo ąšimi Filipu Leontjevu ir jo mergina. Varinėjome po miestą, na ir, žinoma, vakare padarėme kavinėje alaus fiestą mūsų visų susitikimo garbei. Taip ir bėgo linksmai pasišokinėdamos tos mūsų dienos. Atsipeikėjome, kad jau laikas šiaušti į namus. Įšsiruošę į namus, atsisveikinome su stebuklingai šaunia mus globojusia kaip mažus vaikus mergina, karštai atsibučiavę, sutarėme, kad vėl susitiksime.

Namo varėme kaip akis išdegę pro Pskovą, Ostrovą, Daugavpils į Lietuva, į savo brangiąją šalelę. Latvijoje vienas kadras dar veždamas užsuko ir mums parodė Latgaliją. Visi patenkinti ir laimingi išsiskyrėme savo keliais. Vakare gegužės 6 dieną buvome namuose. Visi laukė mūsų išsižioję. Kiekvienas norėjo iš pirmų lūpų išgirsti pasakojimų apie patirtus kelionės įspūdžius. Gerdami alų ir gulėdami prie ežero, visiems norintiems pasakojome patirtus malonumus. Klausėsi visi iki vieno ausis ištempę ir aikščiojo. Jautėmės kaip pats Kristupas Kolumbas ka tik sugrįžęs iš kelionės ir atradęs naujas žemes. Taip baigėsi mūsų pirmoji kelionė po Rusijos platybes, prasidėjusi balandžio 23 dieną ir šauniai pasibaigusi gegužės 6 dieną.