Kaip naujokus į Gdanską vežėm

pasakoja Vladas Sapranavičius

Eilinį trečiadienį keliauti į Gdanską pasiūlė Pupuliukas ir ši idėja buvo džiaugsmingai priimta. Keliauti viso turėjo 3 klubo seniai (nmcn, Inga, Pupuliukas) ir 5 naujokai (Renatas, Irina, Germantė, Gintarė ir Gitana). Kadangi aš turėjau važiuoti su Ingą, o ji važiavo iš Klaipėdos, tad iki Kaliningrado nusprendžiau važiuoti su Irina. Pupuliukas išvažiavo su Gitana, o Renatas, Germantė ir Gintarė dėl neaiškių priežasčių nusprendė važiuoti trise.
Išvažiavome mes penktadienį (2000 11 24) 17 val. iš A. Panerių. Mašiną palikau "Lukoile". Žinoma, jau buvo sutemę, todėl mašinos stojo labai gerai. Tik pamirksim ir jau sėdim mašinoje į Trakus. Man tai standartinė situacija, kuomet važiuojant į Marijampolę, pirmiausiai pavažiuoju iki Trakų. Čia pastypsojome gal 27 minutes, kai pagaliau atvažiavo mūsų mašina, kuri mus pavežėjo net iki Vilkaviškio. Kaip aš sakau, jei tokioje apkrautoje trasoje nestoja, tai vadinasi nėra mūsų vertų mašinų. Vairuotojas džiaugėsi savo navarotnu SAABu, mes - komfortu. Didžiąją kelio dalį prapliurpėme apie įvairių sektų žalą žmogaus organizmui ir kitus įdomius dalykus. Irina, pasirodo, yra sektų specialistė ir jos darbo pobūdis yra kaip kokios FTBistės iš "X-files".
Vilkaviškyje mus nuvežė prie išvažiavimo iš miesto. Čia mašinų buvo ne fontanai, tai mes po truputį kulniavome link miesto apvažiavimo. Netrukus sustojo išgąsdinta mergina, kuri matyt pagalvojo, kad mes kokios nors jėgos struktūros atstovai. Su ja pasivėžinome iki Virbalio. Tik įvažiavus į miestelį pamatėme avariją. Lygioje vietoje buvo susidūrę du mašiniukai, o šalymais jau stovėjo ir Kybartų policijos ekipažas. Ties ta sankryža mūsų mergužėlė kaip tik ir suko į šoną, tad mus prie tos avarijos ir išleido. Išlipam iš mašinos, o visi avarijos dalyviai puola ant mūsų, kodėl mes čia sustojom. Nu sakau, o jūs ko čia sustojot? Tie iš vis abaldevši pradėjo rėkti, kad čia negalima sustoti (ant mūsų!). Nagi sakau, kad patys stabdėt. Tai vienas, nemačiau policininkas ar ne paklausė su žiauriu marijampolietišku akcentu "tai iš kokio kaimo čia atvažiavę?". Toliau nebegalėjome su jais ginčytis, nes ištiko juoko priepuolis ar isterija. Taip besilinksmindami nužingsniavom gal šimtą metrų kai susistabdėme taksi. Irina dar bandė jį nuvyti, bet aš staigiai prišokau prie jo ir pradėjau derėtis. Pradžioje jis dar bandė prašyti dviejų litų, bet greitai suprato klydęs ir nuvežė mus iki Kybartų pasienio posto. Čia mes buvome apie 21.30, o gal ir anksčiau, bet tai ne esmė. Ten mes užsirovėme ant vidutinio ilgio eilės, kuri mums sumarudijo geras pusantros ar net dvi valandas. Ten rusų pasieniečiai durneliai leidžia iš LT pusės įeiti tiek pėsčiųjų, kiek įeina iš RUS pusės. Nesvarbu, kad Rusijos pusėje gali nebūti žmonių, niekam tai neįdomu. Čia, tikriausiai, tam, kad Rusija neviršytų kažkokių žmogiškųjų resursu normos, egzistuojančios šalyje...
Galiausiai atėjo ir mūsų eilė prieiti prie pasieniečio langelio. Pasieniečiai, pasirodo, neseniai sugalvojo naują atrakciją. Kai pamato kokį žmogų per langelį, tai liepia jam išdarinėti visokius triukus. Anksčiau liepdavo tik akinius nusiimti. Dabar reikalauja nusiimti kapišoną, kepurę, susišukuoti plaukus į šoną ir pan. Man taip bežaidžiant, nuobodžiaujantis muitininkas pradėjo kalbinti Iriną. Iškvotė, kur mes važiuojam, ką veiksim. Na, o po to, Irinos didžiai nuostabai, atspėjo, kad ji važiuoja autostopu ir yra iš autostopo klubo. Po to dar pasakė, kad dieną čia pravažiavo dvi mūsų merginos. Pasirodo, kad tai buvo Pupuliukas ir Gitana, išvažiavusios dar priešpiet.
Ilgai nelaukę (nėra ko laukt - jau naktis ant nosies) susistabdėm pirmąją mašiną ir pašokom iki "nakapitelio" (kas tai yra parašyta sekmadienio aprašyme). Čia pastovėjome keliomis minutėmis ilgiau kol sustojo mašina į Gusevą. Sustoja mašiniukas ir boba sėdinti prie vairuotojo klausia "Kas per reketas čia?". Žmonės buvo tokie "zagruzilinti", be gyvenimo džiaugsmo, na bet svarbu mums suteikė gyvenimo džiaugsmą paveždami iki Gusevo. Prie sienos jie, pasirodo, dar buvo paėmę vieną pakeleivį - jauną lenką kunigėlį, kuris su maišu knygų važiavo kaip misionierius iš Vilniaus į Kaliningradą. Jis labai didžiavosi tuo, kad yra misionierius ir sąžiningai kentė jam Dievo siųstą išbandymą - tranzuoti juodai apsirengus "greitame" kelyje, pliaupiant lietui 1 val. nakties. Ten mes su juo labai gerai praleidome laiką. Pradžioje jis sakė, kad man dar viskas prieš akis ir ateis laikas, kai aš viską suprasiu. Po poros valandų bendravimo trasoje jaunasis kunigėlis pradėjo galvoti, kad ne taip ir daug jis žino. Žodžiu, tai jam buvo pilna išbandymų naktis ir jis dėkojo Dievui, kad sutiko mus. Pagaliau prie 3 val. sustabdėme Mazą, kuris negalėjo paimti mūsų dviejų, tai mes bent įkalbėjome paimti vargšą kunigą. Na, o mūsų geras darbas neliko neįvertintas ir mes po kelių minučių sėdėjome greitoje mašinoje į Kaliningradą. Vairuotojas dažnai važinėjo į Minską ir Varšuvą. Jis sakėsi, kad kartą jau vežė kombinezuotą vaikinuką nuo LT/BY sienos iki Minsko spalio 9 d. Kai pamasčiau, kas tai galėtų būti, atsekiau, jog jis vežė Olegą Makarovą iš Sankt Peterburgo, kuris važiavo iš Vilniaus autostopo klubo 4-ųjų metinių šventimo.
Kaliningrado centre išlipome 4.20 ir po pusvalandžio buvome pas mūsų draugus Vova ir Viką. Čia jau ant grindų voliojosi Inga, Pupuliukas ir Gitana.
Šeštadienio rytą visus pažadino Gitana - "Pramiegojom!". Pasirodo, kad jos su Pupuliuku planavo išvažiuoti 8 val. ryte, o jau buvo apie 9 val. Na, o dar kol sukilome, pavalgėme šeimininkų pagamintus pusryčius bei išėjome (tiksliau išvažiavome į trasą), tai buvo ir 11 val. Norint pasiekti trasą, reikia ieškoti autobusu, važiuojančio į Pribrežnają. Ir kai tik autobusas išsuka iš plento, ten ir išlipti. Tiesa, Kaliningrade mes persigrupavome ir dabar aš važiavau su Inga, o Irina su Pupuliuku ir Gitana. Merginų trijulė papusryčiavo pirmesnė ir iškart išvažiavo. Mes išsiruošėme po 10-15 minučių. Nepaisant to, mes su Inga RUS/PL sieną Mamonove pasiekėme anksčiau nei trijulė. Važiavome su mikroautbusu, kurio vairuotojas buvo siauraakis. Jis sakėsi, kad dirba "v budah". Ilgai negalėjome suprasti, kas tai per "budos" ir tik kai kelintą kartą pakartojo, supratome, jog jis sake "v budkah", t.y. netoli sienos esančiuose kioskuose.
Pasienietis apšvietė, kad mūsų merginos dar nebuvo pasirodę ir paėmė mano pasą analizams. Netrukus pamatėme iš tolo geltonuojančią Iriną ir kitas mergiotes. Jų pasai irgi netrukus atsidūrė pas pasienietį. Po 5 min. tikrinimo, Pupuliukas ir Gitana buvo iškviestos į pasieniečių namuką išsiaiškinti. "Išrengs", - pagalvojau. Ne, neišrengė. Pasirodo, joms įvažiuojant į Rusiją, įdėjo "negerus" spaudus. Todėl dar užtruko 10 min. kol susisiekė telefonu su Černyševsko pasienio postu. Atsimindami ankstesnius šios sienos kirtimus ir pribauginti Augusto, nelipome į pirmas mašinas, o laukėme tokių, kurios važiavo be eilės. Norėdamos patekti be eilės, mašinos važiuodavo tiesiai prie šlagbaumo ir pasieniečiui duodavo visokiu "biezdieluškių": kompaktinių plokštelių, apatinių rūbų ir pan. Deja, niekas iš važiuojančių be eilės nenorėjo mūsų imti. Bėda buvo ir tame, kad mes stovėjome krūvoje penkiese ir tai baugino vairuotojus.Taip prasmaksojome gal valandą ar pusantros, kol kelis kartus spėjo ištirpti eilė, ir tada pradėjau klausinėti prie šlagbaumo privažiuojančių mašinų. Mes su Inga įsėdome gal į trečią mašiną. Du vyriškos lyties lenkai vežė smulkią kontrabandą ir mielai sutiko mus pavėžėti.
Eilė judėjo labai greitai. Pasirodo, kad taip būna labai retai, kuomet dirba geri muitininkai. Mūsų vairuotojai šiądien jau antrą kartą važiavo iš Rusijos į Lenkiją. Pamatę, kad eilė taip greitai juda, pasiuntėme SMS Irinai, kad jos irgi sėstų į pirmą pasitaikiusią mašiną. Pasirodo, kad jos jau sėdėjo mašinoje, per 3 nuo mūsiškės, o kai mes stabtelėjome prie "Duty Free" parduotuvės, jos mus aplenkė. Sieną pervažiavome labai greitai ir keikėmės, kad taip ilgai laukėme greitų mašinų ir nevažiavome su eilėje stovinčiais. Mūsų mergičkų mašina važiavo į Braniewo, o mus vairuotojai išvežė dar gal 10-15 km už šio miestelio. Išvažiuojant iš Braniewo pamojavome trijulei ir po kelių minučių stovėjome ant tuščios "betonkės". "Betonkė", tai dar 1935 metais iš betono blokų statytas kelias Berlynas - Kionigsbergas. Kokybė jo daug geresnė už statistinį Lenkijos kelią! Čia po keliolikos minučių mus surinko purvina pusfurė ir nuvežė ant Warszawos - Gdansko plento iki paskutinio išvažiavimo iš Elblągo. Čia daugiausiai važinėjo naujos gražios mašinos ir labai skubėjo. Taip mums čia bekiurksant su kažkokia krūta mašina prazvimbė ir mūsų trijulė.
Nors buvome sutarę, kas Gdanske susitinkame prie "Brama Zlota" 20 ir 22 val., ryškiai matėme, jog nuvažiuosime anksčiau, todėl sutarėme susitikti su trijule dar ir 18 val. Iki Gdansko mus pavežė jaunas vairuotojas su pusfure, kuris ilgai žavėjosi mūsų kombezais ir pavydėjo, kad mes taip galime keliauti. Jis irgi dar visai neseniai daug keliavo autostopu po Lenkiją ir V. Europą. Todėl dabar visad stengiasi pavežti autostopininkus. Jis tiksliai nežinojo, kur yra ul. Dluga ir Brama zlota, tad užsukome į vieną gatvelę paklausti aborigenų. Mūsų vairuotojas išlipo iš mašinos ir nuėjo pasiteirauti moteriškės, netoliese ganiusios savo šunį. Moteriškė, pastebėjusi besiartinant nepažįstama vyriškį, čiupo savo šunį ir dėjo į kojas. Pamatę, kad aborigenai tokie baikštūs, mes paprašėme mūsų vairuotojo nesivarginti ir pažadėjome, kad patys surasime reikiamą vietą.
Pasirodo, jog mes buvome per 5 min. kelio nuo mums reikiamos vietos! Tad netrukus susiradome susitikimo vietą. Tik priėjus tą vietą, prisistatė žmogėnas ir laužyta rusų kalba, paklausė, ar kartais mes ne iš Vilniaus. Gavęs teigiamą atsakymą, jis atidavė mums Irinos pirštines, kurias ji paliko paskutinėje mašinoje. Pasirodo, kad dar esama gerų žmonių. Netrukus, besitrinant pagrindinėje senamiesčio gatvėje, sutikom ir trijulę. Jos atvažiavo į Gdanską 15 min. anksčiau nei mes. Visi kartu pasikeitėme pinigų ir nužygiavome į cukrainę. Ten šiek tiek užkandę pataraukėme ieškoti pubo. Tam sugaišome apie pusę valandos, nes vis kas nors kam nors neįtikdavo - tai per brangu, tai per tuščia, tai aplinka negraži, tai prirūkyta. Galiausiai buvome pasiryžę eiti į pirmąjį pasitaikiusį, kai atradome Celtic Pub. jame viskas buvo be priekaištų, tad nusprendėme čia pritūpti. Visi krūtesni pubai čia buvo įdomus tuo, kad su striukėm ir su paltais įeiti negalima, o už jų saugojimą rūbinėje reikia mokėti 2 zlotus. Čia gėrėme alų Tyskie ir Zywiec (geriausias pagal lenkų vertinimą). Mums besėdint pube, atėjo kažkokia mergina ir pradėjo dalinti saldainius. Tai buvo ne sekta, o lenkų internetinių aukcionų www.alloo.pl rėmimo akcija. Visi gavome po 5-6 saldainius ir ant kiekvieno saldainių popierėlio buvo numeris, kurį galima pasitikrinti aukcionų tinklalapyje. Galbūt net ir laimėti kažką galima. Išeinant paprašė susimokėti 10 PLZ už rūbinę. Mes kategoriškai atsisakėme, motyvuodami tuo, kad niekur angliškai neparašyta, jog rūbinė mokama. Ginčas išaugo į konfliktą ir užsitęsė. Tuo tarpu atėjo laikas susitikti su kita mūsų trijule: Renatu, Germante ir Gintare. Visi jie mūsų klubo naujokai ir buvo įdomu išgirsti kaip jiems sekėsi važiuoti. Pasiuntėme porą žmonių surasti mūsiškius, o kiti likome bartis su rūbininku ir administracija. netrukus grįžo visi mūsiškiai, o su jais dar ir mus priimantis lenkų autostopininkas Michalas, kuris kovo mėn. buvo atvykęs į Vilniuje vykusią 4-tąją tarptautinę autostopininkų konferenciją. Tuo metu konfliktas jau buvo pasiekęs kulminaciją ir neiškentusi administratorė davė mums iš kasos 10 PLZ, kad sumokėtume bebaigiančiam išprotėti rūbininkui, kuris jau visas raudonas iš pykčio baigė nuversti pusę rūbinės.
Michalas buvo didžiai susirūpinęs, kur jis galės apgyvendinti 8 lietuvius. Jo draugai kažkur išvyko ir jis nebegali apgyvendinti neriboto skaičiaus mūsų stoparų, kaip buvo žadėjęs. Pasako jo, pikta bendrabučio durininkė neleidžia apnakvindinti tiek daug žmonių viename kambaryje. Na, bet mes pasitikėdami savo sėkme daug nelaužėme galvų sau ir leidom įvykiams vystytis savaime. Pradžiai Michalas bandė parodyti mums senamiesčio įžymybes, bet pasirodė, kad mūsų trijulė, atvykusi dar penktadienio vakarą, spėjo daugiau sužinoti apie įžymybes nei pats Michalas. Beje, kaip sekėsi mūsų naujokams. Jie išvažiavo iš Vilniaus ankstų penktadienio rytą ir vakarop buvo Gdanske. Važiavo jie iš Lietuvos tiesiai į Lenkiją, o nakvynę Gdanske susirado pas kažkokį ekstrasensą. Na o šeštadienį visą dieną jie praleido maldamiesi po miestą.
Po "ekskursijos" reikėjo nuspręsti, ką veiksime toliau. Michalas buvo pakviestas draugų į teminį "Bitlų" vakarėlį. Tad paskambino savo draugui ir paklausė ar gali atsivesti dar 8 žmones su savimi. Šeimininkas, aiškiai buvo tuo nesužavėtas, bet kitu atveju Michalas sakėsi neatvyksiąs į vakarėlį. Tad po kelių minučių dvejonių mes irgi buvome pakviesti į "Bitlų" vakarėlį. Parduotuvėje nusipirkome alaus, sūrio, čipsų ir nukakome pas jo draugą. Čia jau buvo apie 12-15 lengvai apšilusių lenkų, kurie dorai net nepažinojo vienas kito. Tai jau antras toks mūsų vakarėlis Lenkijoje. Pirmą kartą mes su Augustu, ir dviem filologėm Vilma bei Vaiva 1997 m. spalį buvome pakviesti į "palanginių" vakarėlį Warszawoje. Palanginės, tai kažkas panašaus į mūsų įkurtuves, tik jos švenčiamos tuomet, kai bute nėra net baldų. Iš to kilęs ir pavadinimas "palanginės", nes bute būna tik palangės.
Po vakarėlio apie 1 val. nakties pakilome važiuoti į Politechnikos bendrabutį, kur gyveno Michalas. Kelias neprailgo ir dar prieš 2 val. mes buvome prie bendrabučio. Kol mes stypsojome lauke, vargšas Michalas bandė įtikinti bobulę, kad mes esame dori kolegos iš Vilniaus ir mus reikia įsileisti. Bet bobulė buvo ne iš tokių ir nepasidavė spaudimui. Teko pažadinti bendrabučio seniūną, kuriuo, kaip tyčia, buvo išrinktas didžiausias bendrabučio dalyvautojas ir girtuoklis. Jis parašė raštą, kad atsako už mus kol mes viešėsime bendrabutyje ir buvome įleisti vidun. Bendrabutis buvo ne iš prastųjų - visur jautėsi švara ir tvarka. Pas Michalą kambaryje be jo gyveno dar du kambariokai, kurių šiuo metu nebuvo bendrabutyje. kambaryje stovėjo 3 (!) kompiuteriai ir vienas iš jų net buvo prijungtas prie interneto. Įsitaisėme, galima sakyti, prabangiai.
Pabudome sekmadienio rytą šiek tiek per vėlai ir kol pavalgėme ir išvažiavome į trasą buvo vėlgi 11 val... Švietėsi, kad kažkas nespės sekmadienį grįžti į Vilnių. Aš planavau grįžti apie 1 val. nakties. Visi kartu važiavome tramvajumi, bet staiga visiems susišvietė, kad jau čia reikiama trasa su gera pozicija ir visi išlipo. Tramvajuje likome tik aš ir Inga. Ir mes stebėjomės. Nuvažiavome iki reikiamos vietos ir pradėjome stabdyti. Sustojo berods antra ar trečia mašina. Važiavo ji link Bialystoko. Jei būtume abu važiavę į Vilnių, galbūt būtų vertėję pavažiuoti su juo iki Lomžos, bet kadangi Ingai reikėjo į Klaipėda, tai mes nusprendėme nekeisti maršruto ir pavažiavome iki Elblągo. Ten prie kelio į Braniewą tradiciškai (jau trečią kartą) ilgam užlinkome. Na, bet pagaliau sustojo daili "Lumina" ir pavežėjo mus iki Braniewo. Čia pamainiau likusius pinigus ir greitai pasigavome mašiniuką iki sienos. Eilė buvo nemaža, tad palikome savo mašiną ir nukėblinome į eilės priekį. Mus sutiko paimti lenkai kontrabandininkai, stovėję treti prie šlagbaumo. Sieną įveikėme kažkur per valandą ir toliau "žvejojome" Mamonove. Gerai "kibo" tik "paprašaikos", kurie mūsų nedomino. Tai gan dažnas reiškinys arti valstybinių sienų. Galiausiai du vaikinukai su "Golfu" sutiko mus pavėžinti nemokamai ir netrukus mes buvome Kaliningrade. Iš pradžių buvau sumąstęs lipti ant apvažiavimo ir juo pasiekti Maskvos plentą. Kai man parodė apvažiavimą aš labai suabejojau, ar tai tikrai buvo tas apvažiavimas apie kurį aš svajojau. Tai labiau buvo panašu į kažkokią šalutinę gatvelę. Tad važiavome visi toliau. Kai jau įvažiavome į miestą, tada supratau, kad ten iš tikrųjų būta apvažiavimo... Na, kas buvo tas pražuvo - išlipau Maskvos prospekte 16 val. ir užsiėmiau "citystopu". Netoliese stovėjęs taksi pradėjo visaip atkreipinėti mano dėmesį į save. Aš nereagavau, tai jis nusprendė vis tik išbandyti savo laimę ir rovėsi link manęs. Jei jis tai būtų padaręs porą sekundžių anksčiau, mano likimas galbūt būtų susiklostęs visai kitaip. Dabar, dar jam nespėjus prie manęs privažiuoti, jį blokavo pirmoji mašina. Kažkoks civilis su Fordu susidomėjo manimi ir sutiko pavežti nemokamai kiek pakeliui. Vėliau, išsiaiškinęs, kas aš toks ir iš kur pavežė netgi iki pat išvažiavimo iš miesto. Nuo čia retkarčiais pastabdydamas nupėdinau iki DPS (darožno patrulnaja služba) posto. Čia labai gera pozicija ir vairuotojai mielai stoja.
Ingą tuo metu vaikinukai su "Golfu" pametėjo iki Zelenogradsko trasos ir ji per pusantros valandos pasiekė Klaipėdą. Aš gan greitai sustabdžiau mašiną iki Gusevo. Vairuotojas ilgai tylėjo ir pagaliau ryžosi paklausti "Tai dabar ten patruliuosite?". Ant Gusevo apvažiavimo išlipau jau sutemus. Tam, kad nesušalčiau, pėdinau pėsčiomis link kito apvažiavimo ir kartais pastabdydavau. Netrukus sustojo mašina ir paklausiau kur ji važiuoja. Atsakė, kad į Černiahovską ir tada paklausiau, ar negalėtų jie pavežėti. "Ka?", - klausia, - "Tave?". Na taip, sakau, o ką gi daugiau. Bevažiuojant sugalvojau, kad galbūt geriau bus važiuoti ne per Kybartus, Vilkaviškį, o per Panemunę, iš kur galima sugauti mašiną tiesiai į Kauną ar Vilnių. Tad išlipau Tolpakuose prie posūkio į Sovetską. Mašinų čia nebuvo labai daug. Visi kurie sustodavo, važiuodavo netoli arba būdavo pilni. Pravažiavo net du estų mikroautobusai, bet labai išsigando ir nesustojo. Spjoviau ant visų lokalų ir nuėjau vėl ant Maskvos plento. Čia netrukus sustabdžiau "Zilą" - "žirafą". Atidarau dureles ir klausiu ar toli važiuoja trasa. Vairuotojo akys didels didelės. Sako "toli" ir rauna iš vietos net dūmai iš po padangų parūksta. Vos suspėju užtrenkti dureles ir atšokti. Vairuotojas, tikriausiai, galvojo laimingai išvengęs mirties ir pirmadienį nuėjo į cerkvę pasimelsti. tada sustabdžiau mašiną, kuri pavežė iki "nakapitelio". tai tokia aikštelė, kurioje laukiama eilės pervažiuoti per sieną. Ji įrengta toliau nuo sienos tam, kad mašinos nesiburiuotu Černiševsko miestelyje. Važiuojant nuo arba link sienos verta iki čia atvažiuoti, nes čia yra didesnis judėjimas ir apšvietimas. Čia vienas vietinis pavežė iki Černiševsko pradžios, o čia iškart pasigavau vilkaviškietį dzieduką, kuris sutiko pavežti iki sienos. Na, aš nieko nelaukdamas pradėjau sukti kalbą apie tai, kad galėtų jis mane ir iki Vilkaviškio pavežti bei pan. Senukas susimėtė, pradėjo mykti tipo tokie laikai, šaudo gaudo ir kankina. Jis mielai pavežtų, jei būtų su kuom nors, o dabar jis vienas ir aš jam galiu ką nors blogo padaryti. Žodžiu, buvo labai linksma ir aš dar patvirtinau jo žodžius, kad tikrai manęs neverta vežti toliau nei iki sienos, nes būtinai jį apiplėšiu ir dar pakankinsiu.
Čia nusprenžiu pažiūrėti, ar ilga eilė ir jei pasirodys, kad ilga, eisiu ieškotis mašinos. Bet to neprireikė, nes prieš mane tebuvo tik pora žmogėnų, trokštančių nukėblinti Lietuvon. Tiek rusas, tiek lietuvis pasieniečiai perskaitė visus mano įrašus pase, išnagrinėjo visus spaudus bei vizas ir pagarbiai praleisdavo. Rusijos pusėje prie manęs priėjo kažkoks į saugumietį panašus tipelis ir pradėjo domėtis manimi, mano kelionės tikslais ir pan. Iš pradžių pasakojau ir kur ir kas toks, bet paskui susigriebiau ir paklausiau "Pala, pala, o kas Jūs toks, kad čia taip manim domitės?". Jis parodė muitininko pažymėjimą ir paklausė ar iš Gdansko vežu narkotikus. Teko jį nuvilti...
Paėjęs šiek tiek už sienos, pasigaunu nacionalinę suvalkiečių mašiną "bulką audinę", kurioje jau sėdi keturi kaimiečiai. Sakosi galį mane pavėžėti iki Vilkaviškio, bet iš pradžių dar užsuks į kažkokį savo kaimą. Pusę kelio kvočiau, kur tas kaimas, kiek ten užtruks, kur po to važiuos ir pan. Galiausiai 10 min. pastovėję kažkokiam kaime nuvažiavome į Vilkaviškį. Išleido mane prie autobusų stoties ir "Lukoilo". Vieta stopui į Kybartus čia gal ir gera, bet ne važiavimui į Marijampolę. Todėl nusipirkęs sausainių "Gaidelis" patraukiau link kito išvažiavimo iš miesto. Beeinant sustabdžiau ruselį, kuris kažkodėl važiavo į Marijampolę per Vilkaviškį, o ne per jo apvažiavimą. Man tai tik į naudą. Pasirodo, jis dirba autobuso vairuotoju ir tikriausiai todėl įpratęs važiuoti per Vilkaviškį. Dabar jam buvo atostogos ir jis per Marijampolę, Kalvarijas, Lazdijus bei Druskininkus važiavo į Gardiną.
Marijampolėje vėl išlipau nedėkingoje vietoje ir patraukiau link Kauno kelio. Nesiryžau ieškoti mašinos tiesiai į Vilnių ant Prienų kelio, nes jau buvo apie 21 val. Bet čia mane irgi aplankė sėkmė ir pasigavau greitą mašiną į Klaipėda. Su ja pavažiavau iki A1 ir čia išlipau. Čia mašinų buvo nemažai ir kibo ne ką blogiau. Galiausiai, pagalvojęs jog policija, sustojo vaikinukas važiuojantis iš Palangos į Vilnių ir paėmė iki Vilniaus. Į kalbas jis nesileido, o ir kalbėtis nenorėjo, nes leido teisingą muzika - 1995 m. "Marusha". Vilniuje dar paprašiau, kad mane pametėtų iki Panerių "Lukoilo", kur manęs ištikimai laukė mano mašiniukas. Čia buvau 23 val., tad iš Gdansko parvažiavau per 12 val. - gan neblogas rezultatas.
Pasirodo, gamta man iškrėtė siurprizą - visa mašina buvo tolygiai padengta storu ledo sluoksniu ir gerą pusvalandį teko prakapoti ledą nuo langų. Netrukus paskambinau Irinai ir sužinojau, kad jų trijulė grįžo prieš pusvalandį per Lomžą. O važiavo jos tik su 2 mašinom nuo Gdansko iki LT sienos. Abi jos važiavo 140-180 km/h greičiu, todėl jos labai stebėjosi, kaip aš grįžau su daugybe mašinų ir strigimu beveik tuo pačiu metu. Tai įrodo, kad iš Lenkijos pajūrio yra žymiai greičiau važiuoti per Kaliningradą nei per Lomžą.
Kita, naujokų trijulė ilgai vargo ir galiausiai kažkur Lenkijoje išsiskyrė. Renatas liko vienas ir grįžo tik pirmadienį apie 13 val. (!), o Gintarė su Germante grįžo tik naktį ar anksti ryte - dabar jau nebepamenu.