Hvala, Slovenija! ^*

pasakoja Domas Dumšė

Viskas prasidėjo nuo to, kad aš, prisikaitęs Augusto pasakojimų apie Slovėniją (SLO) nusprendžiau nuvažiuoti ten pats ir pasižiūrėti, ar ten tikrai taip jau faina. Birželio pradžioje kaip tik turėjau 10 laisvų dienų, taigi, pati geriausia proga aplankyti tą kraštą.

Kadangi paskutiniu metu buvau pamėgęs važinėti vienas, tai ir į šią kelionę iš pradžių galvojau važiuoti vienas. Bet kaip visada tokiais atvejais atsiranda moteris... Kai apie savo planus aš papasakojau Kristinai (nuo vaikystės pažįstama mergina, kuri dabar taip pat mokosi Hamburge), ji irgi užsimanė važiuoti kartu. Autostopu ji truputi važinėjusi tik Lietuvoje. Iš pradžių bandžiau ją gąsdinti, kad bus sunku, šalta, nebus laiko pavalgyti ir pan. Bet tai jos neišgąsdino, todėl man nieko neliko kaip sutikti. Galvojau, kad vėl kentėsiu per savo gerą širdį!.. :) Bet pasirodo klydau...

Pagal pradinį planą, mūsų kelionės maršrutas turėjo buti maždaug toks: iš Hamburgo per visą Vokietiją, kertam Austriją ir įvažiuojame į SLO. Bet tai buvo viso labo planas...

Išvažiuoti iš Hamburgo nusprendėme penktadienį. Kadangi ketvirtadienį vakare apturėjome renginį su nemokamu vynu, tai atsikelti ryte nebuvo labai lengva... Šiaip ar taip, 10 val. mes jau stovėjome degalinėje ir stabdėme mašinas. Su 4 mašinomis nuvažiavome iki Niurnbergo. Beje, trečia mašina buvo naujas VW Beetle. Malonu, kai sustoja tokios mašinos, bet man ji nepaliko tokio didelio įspudžio, kaip tikrieji, senieji "vabalai". Labai jau ji "moderniai amerikietiška". Vėliau sustojo austras su BMW. Su juo mes važiavome gana toli - jis pervežė mus per didžiają dalį Austrijos. Viskas būtų buvę labai gerai, jei ne kamščiai. Pasirodo, kad atostogas turėjome ne tik mes, bet dar velnias žino kiek vokiečių, kurie su savo Wohnwagen'ais (tai tokia priekaba, kurioje galima miegoti ir su kuriomis labai mėgsta keliauti vakarų europiečiai) visiškai užkimšo Austrijos kelius. Ties vienu tuneliu buvo susidaręs apie 34 km kamštis. Tai išgirdęs per radiją, negalėjau patikėti. Ačių Dievui, mums atvažiavus prie tunelio, kamštis jau buvo sumažėjęse.

Šioje degalinėje ir prasidėjo mūsų strigimai. Nors buvome Austrijoje, tačiau to visiškai nesijautė. Apie 80% iš degalinės išvažiuojančių mašinų buvo su vokiškais numeriais, kurios buvo pilnai prikrautos. Po 3 val. susiradome fūrą, su kuria pavežiavome iki kitos degalinės. Ten situacija ne ką geresnė. Buvo sustoję tik dvi mašinos. Kažkokios panelės važiavo į Triestę Italijoje (vėliau man buvo truputi gaila, kad nevažiavome su jomis :) ). Prieš tai sustojo Austrijos žandarai (a la policija). Tie tai sunervijo! Mes stabdėm mašinas, privažiuoja policijos mašina ir sutoja per porą metrų prieš mus. Viskas aisku ko jie nori - paprašys parodyti pasus. Kadangi pas mus buvo viskas tvarkoj, tai dėl to aš nepergyvenau. Prieinu aš prie jų mašinos ir laukiu, ką jie pasakys. Tie tyli. Na jei taip, tai tada aš pats pradėsiu poklabį: "Laba diena, gal Jūs važiuojate Slovėnijos kryptimi?". Net man pačiam buvo juokinga dėl tokio absurdiško klausimo. Vairuotojas pasižiūrėjo į mane piktai: "Ne. Parodykit pasus". Pagaliau prabilai! Ištraukiu tuos du daiktus, vadinamus pasais. Pavartė mano, peržiūrėjo visas senas vizas, atrodo viskas gerai. Paėmė Kristinos. Varto ir vis kažko neranda. Kristė neapsikentusi išaiškino jiems kame reikalas. Na atrodo šį kartą jiems nepasisekė - mes švarūs. Atidavė pasus ir nuvažiavo. Galėjot ir atsisveikinti. Sunervijo mus - pikti, nepatenkinti. Nemylėjom mes tada Austrijos. Ir dabar nelabai mylim...

Taigi, atsikratėme uniformuotais ir stojome toliau prie darbo. Dar po pusės valandos stabdymo pradėjau galvoti, kad mums kažką reikia daryti, nes priešingu atveju niekur iš tos degalinės neišvažiuosim. Nusprendžiau, jei sustos kokia nors mašina, važiuojanti į Trieste (I), tai važiuoti su ja per italija. Galvojau, kadangi Trieste taip arti sienos, tai ten neturėtų būti problemų susirasti mašiną į SLO. Koks aš naivus... Po poros minučių po apsisprendimo sustojo albanas, kuris kaip tik ir važiavo Trieste. Tiek to, važiuojam. Iš pradžių bendrauti sekėsi sunkiai, bet paskui įsišnekėjome ir buvo visai faina važiuoti. Papasakojo įdomių dalykų apie Albaniją. Iš jo pasakojimų susidarė įspūdis, kad labiau korumpuotos valstybės pasaulyje nėra. Žmogus truputi per stipriai įsijautė į itališką vairavimo stilių. Vienoj sankryžoj užsidegus raudonai šviesai, pagalvojo, kad nėra prasmės stoti - vistiek čia Italija. Būtų gal nieko ypatingo, jei priešingo eismo juostoje nebūtų stovėjusi policija. Arba jie nepastebėjo, kad mes pravažiavome per raudoną, arba čia Italija...

Prasikeikėme mes čia. Išvažiuoti iš miesto buvo žiauriai sunku. Nors į SLO veda paprastas kelias, bet, norint papulti ant to paprasto kelio, reikia važiuoti kelis kilometrus autostrada. O prieš autostradas arba nėra vietos stabdyti, arba visai nėra mašinų. Visą vakarą pravaikščiojome ieškodami normalaus išvažiavimo iš miesto. Apie 21 val. pradėjo lyti. Kaip tik lietaus mums ir trūko! Atsisėdome stotelėje palaukėme lietaus pabaigos. Nustojus lyti nusprendėme, kad laikas eiti miegoti. Ieškojome vietos po stogu, nes bijojome, kad vėl pradės lyti. Susiradome uždarytą degalinę ir atsigulėme šalia esančios plovyklos įvažiavime. Miegojosi visai gerai.

Sekmadienis. Atsibudome apie 7 val. Degalinės darbuotojai kaip tik ruošėsi darbo pradžiai. Matė mus miegančius, bet nepažadino. Atsikėlėme, viską susitvarkėme ir išeinant vienam darbuotojoi pasakiau "gracias". Tas kažką numykė,- leido suprasti "į sveikatą".

Neveltui sakoma "rytas protingesnis už vakarą". Pasirodo mes vakar priejome miesto galą. Paėję keletą kilometrų priėjome I-SLO sieną. Nusprendėme eiti pėškom ir už sienos stabdyti mašinas. Su italais problemų nebuvo. Einam į link slovėnų. Tie pamatę, kad mes einam pėstute, nurodė eiti į kambarį ir ten parodyti pasus. Čia aisku ir prasidėjo. Pirmąa pravertė abieju pasus. Tada paklausė kiek turim pinigų. Pasakem apie 1500 DM kortelėse, nors turėme daugiau. Ištraukėme visas korteles kokias tik turėjome. Per mus abu išėjo 5 pinigų kortelės. Kristina prieš išvažiuojant buvo paėmusi iš Vokietijos banko išrašą, kad sąskaitoje yra 1500 DM. Išrašas dviejų dienų senumo. Ne! Tai netinka! Tipo, reikia grynų pinigų. Po 100 DM vienam žmogui. Eina jis tegul..! Artimiausias bankomatas už 2 km, o ką mes veiksim su tom itališkom lyrom Slovėnijoje?! Kaitaliotis pinigus būtų mums per brangu, todėl nusprendėme nepasiduoti ir važiuoti prie kitos muitinės ir bandyti laimę ten. Ant kelio link kitos muitinės mus pavežė jauna italų porelė, kurie su mikroautobusiuku važiavo į Kroatiją, bet dėl blogo oro nutraukė savo kelionę ir grįžinėjo atgal. Prie kitos muitinės iš pradžių galvojome susistabdyti mašiną prieš sieną ir tokiu būdu kirsti ją. Bet po valandos stabdymo niekas nesustojo. Nuo muitinės buvo atvažiavusi policija pavartyti mūsų pasų. Šį kartą dar jiem neišlipus iš mašinos aš jau laukiau jų su pasais rankoje. Paklausė kur važiuojame. Papasakojom kažkokią istoriją apie pažystamus Kroatijoje. Šitie buvo bent jau normalūs. Atidavė pasus, padėkojo ir grižo į muitinę. Atsibodo stovėti. Mašinų nedaug. Tiek to,- rizikuojam eiti pėstute. Su italais problemų vėl nebuvo. Iškarto už italų muitinės netikėtai sustojo italė su mini-džipu (labai jau jis mažas buvo). Ji turėjo perkraustyti visus savo daiktus, kad mes galėtume atsisėsti. Ši kartą su slovėnais problemų nebuvo, jie tik pasitikrino ar lietuviams nereikia vizų. Myliu moteris muitininkes! MES JAU SLOVĖNIJOJE!!! Iš to džiaugsmo nusprendėme pavalgyti. Pavalgę pradėjome stabdyti mašinas link miestelio Škocjan (tiems kas nežino,- ten yra viena didžiausių Slovėniojos olų, bet apie tai vėliau). Sustojo gal kokia 2 mašina. Su vairuotoju buvo maždaug toks pokalbis:

- Laba diena. Gal Jūs važiuojate Škocjan kryptimi?

- Ne. As važiuoju i Lipica. Jūs esat buvę Lipicoje?

- O tai jūs būtinai turite ten apsilankyti!!! Sėskite!

Na kadangi mes laiko turėjome, o ir vairuotojas buvo fainas, tai mes pasidavėm jo liepimui ir nuvažiavome žiūrėti baltų arklių... :)

Lipica yra mažas miestelis SLO pietuose, netoli Italijos sienos. Jame yra didelis žirgynas, kuriame nuo 16 a. auginami ir dresiruojami žirgai. Kaip supratau arklių veislė (pavadinimas "Lipicaner" ir jie visi yra balti), kuri buvo čia išauginta, pasaulyje yra labai įžymi. Nors aš iki tos dienos apie tai nebuvau girdėjęs... Nu, neišprusęs aš, neišprusęs... Dabar Lipicoje galima pamatyti klasikinio jojimo pasirodymus (su žirgais šokama pagal muziką), aplankytiu arklides, pajodinėti ir pan.

Tai va, tas vairuotojas nuvežė mus į tas arklides nupirko abiems bilietus į jojimo pasirodymą ("šoki su arkliais") ir į ekskursiją po arklides. Buvo faina. Nieko panašaus nesu matęs. Pasirodo tie balti arklai pabąla tik 5-7 gyvenimo metais, o iki tada jie būna pilki arba rudi. Tai tiek apie baltus arklius.

Po Lipicos patraukėme vėl link Škocjan. Likus 2 km iki to miestelio pradėjo lyti lietus. Buvome laikuose ir vienintelė "pastogė" nuo lietaus buvo aikštelėje palikta sunkvežimio priekaba. Atsisėdome po ja tikėdamiesi, kad greitai nustos lyti, bet po pusės valandos pradėjo lyti dar stipriau ir po priekaba pradėjo tekėti upeliai ir varvėti pro viršų. Taigi sėdėti nėra kur, iš viršaus laša vanduo, artimiausias miestelis už 2 km. Apsivilkome plėveles nuo lietaus ir išėjome į ta miestelį tikėdamisi, ten surasti koki nors hosteli ar ką nors panašaus. Lijo labai stipriai. Kol nuėjom, kojos buvo daugiau nei peršlapusios. Žinoma tame miestelyje nebuvo nei hostelio, nei viešbučio. Pora valandų pasėdėjom kabake ir nusprendėme, kad reikia važiuoti į Liublijaną. Iš pradžių galvojome autobusu ar traukiniu. Artimiausia stotis maždaug už 5 km. Vis dar lijo. Netikėtai susistabdėme vyriškį, kuris mus nuvežė iki tos stoties. Į paskutinį autobusą pavėlavom apie 15 min. Na kadangi dar daugiau sušlapti buvo sunku, tai nusprendėme tranzuoti per lietų. Jau buvo sutemę ir mašinų važiavo nedaug. Po kokių 15 min. sustovo albanas, kuris nešnekėjo jokia padoria kalba. Jis mus pavežė pusę kelio. Išleido prieš autostrados mokėjimo punktą. Po 5 min. sustojo vyras su žmona, kurie važiavo į Liublijaną. Įsišnekėjom, paklausiau ar yra Liublijanoje hostelis, bet jie nežinojo. Pasakiau, kad Liublijanje išleistų miesto centre. Įvažiavome į Liblijaną, važiavome per miestą, kol vyriškis sustojo kažkokio gyvenamo namo aikštelėje. Atsisuka jis į mus ir sako: "Jei norite, galite pernakvoti pas mus. Mes turim kambarį už kelių šimtų metrų nuo čia, kuriame dabar niekas negyvena." JĖGA! Mes išgelbėti! Aišku, mes sutikome. Jis nuvžė mus į bendrabučio tipo kambarį. Jame kaip tik buvo elektrinis radiatorius, todėl išsidžiovinome savo daiktus. Buvome labai laimingi, nes galėjome normaliai nusiprausti ir išsimiegoti.

Pirmadienis. Truputi pasitrynėme Liublijanoje, bet nusprendėm, kad miestai mums nelabai patinka. Todėl sugalvojome važiuoti į olas ir prie jūros. Iš Liublijanos sumąstėm išvažiuoti traukiniu, nes pavažiavus viena stotelę, išeitume į neblogą vietą stabdymui. Nusipirkom bilietus, susiradom reikiamą traukinį (kaip mes iš pradžių galvojome) ir įsėdom. Traukinys pajudėjo 20 min. vėliau, nei buvo parašyta tvarkaraštyje. Tam vėlavimui didelės reikšmės neteikėme - šiaip ar taip laiko mes turime. Pirma stotelė buvo ne ta, kurios mums reikėjo. Pagalvojau, gal yra kokiu nors tarpinių stotelių. Antra irgi buvo ne ta... Prieš trečią sustojimą prie mūsų prieina kontrolė ir aš ramus paduodu bilieta. Kontrolierius pažiūri i bilietą ir klausia, kur mes važiuojam. Pasakiau jam to miestelio pavadinimą. "Tai kad jūs ne į tą traukinį įsėdote". Geras! Pasirodo mes važiavome priešinga kryptimi, nei mums reikia. Tai mus labai pralinksmino. Ta proga nusipirkom alaus. Oras buvo geras, nuotaika dar geresnė. Po kelių minučių mes susistabdėme mašiną, kuri važiavo į Liublijana. Autostopas Slovėnijoje i tikrųjų "maža problema". Vairuotojas mus atvežė prie pat stoties. Sveiki sugrįžę į Liublijaną! Ši kartą įsėdome į reikiamą traukinį ir po kurio laiko jau buvome trasoje. Po truputi temo. Sugalvojome, kad važiuosime ne autostrada, o šalutiniais keliais, nes į autostradas važiavo nedaug mašinų. Vėliau dėl to džiaugiausi. Padarėm išvadą, kad moterys Slovėnijoje dažniausiai stoja sutemus. Apie 23 val. buvome vidurį laukų ir buvo šalta. Galvojome, šią naktį šalsime. Bet sustojo ~5 mašina. Už vairo aišku moteris. Važiavo į Postojna. Klausinėjo iš kur mes, kur važiuojame, kur nakvosime ir pan. Įvažiavus į Postojna ji pasiūlė mums pernakvoti pas save. Aš myliu Slovėniją!!! Antra naktį iš eilės miegojome lovoje. Keisčiausia, kad ta moteris viena gyvena vieno kambario bute, be to anksti ryte turėjo eiti į darbą.

Antradienis. Apie 6.30 mes jau buvome trasoje. Tradiciškai ryte truputi strigome. Bet galu gale sustojo vyriškis, kuris mus nuvežė iki Škocjan ir kaip visada "iki pat durų". Šį kartą mūsų tikslas buvo ola "Škocjanske jama". Tai viena didžiausių olų Europoje. Įspūdinga vieta! Niekad negalvojau, kad kalno viduje gali būti tokios didelės salės. Fainiausia buvo eiti per tiltą, kuris nutiestas, jei neklystu, apie 70 m virš upės. Fainas jausmas. Jei lankysitės SLO, būtinai nueikite ten - verta pamatyti.

Po pietų patraukėme link jūros. Važiuoti sekėsi puikiai. Ilgiau nei 10 min. stovėjome tik vienoje vietoje. Vakarop įvažiavome į Piraną. Miestelis iš tikrųjų žiauriai fainas. Man labai panašus į St. Tropezą Prancūzijoje. Pasivaikščiojome po miestelį ir vakare nuėjome miegoti prie jūros. Beeinant dar sutikome dvi lietuves iš Kauno, kurios čia atostogavo su tėvais. Miegojome 2 m. nuo Adrijos jūros, "kambary su langais į jūrą iš trijų pusių". Seniai taip gerai nemiegojau!

Trečiadienis. Galvojome visą dieną prasivolioti pliaže, bet po pietų pradėjo vėl lyti, todėl turėjome persigalvoti. Kadangi prie jūros nebeturėjome ką veikti, tai nusprendėme nieko nelaukti ir važiuoti į kalnus. Iki Liublijanos vežiavome su fūra. Vairuotojas pasitaikė visai savas. Prieš išlipant dar davė keletą tachogramų (tai toks apskritas popieriaus lapelis, kuris dedamas fūroje po spidometru ir registruoja važiavimo greitį, laiką ir t.t. Su šiais popieriukais fūrų vairuotojai stabdo vieni kitus). Liublijanoje buvome jau pradėjus temti. Reikėjo nemažai pastabdyti kol sustojo kažkokia pasimetusi moteriškė, kuri, aišku, galvojo, kad ją stabdo policija. Tai buvo paskutinis sėkmingas mano mirksiuko pasirodymas. Paskui aš jį greičiausiai palikau pas tą moteriškę mašinoje. Išleido ji mus vėl vidury laukų netoli miestelio Kranj, mašinų beveik nevažiavo, eilini kartą buvo šalta. Kažkokioje stovėjimo aikštelėje bevalgant vakarienę, susikalbėjom su vietiniu jaunimu, tiksliau dviem jo atstovais. Jie mus nuvežė į miestelį, nes norėjome nakvynę susirasti kur nors po stogu. Stotis buvo uždaryta. Patraukėme per miestelį ieškoti pastogės. Netyčia radome visai neblogą vietą po uola ir ten apsistojome.

Ketvirtadienis. Iš ryto kaip visada tranzuoti sekėsi ne kaip. Mūsų šios dienos tikslas buvo Bled ežeras su bažnyčia saloje ir Vintgar upė. Iki Bledo mus vežė kažkoks vaikinas, kuris buvo ką tik gavęs naują darbą. Kažkoks keistas jis buvo. Bledo ežeras ištikrųjų gražus. Aplink jį kalnai, vienam krante ant kalno stovi pilis, nedidelėje saloje ežero vidurį pastatyta maža bažnyčia. Faina. Pora valandų pasėdėjome prie ežero, aš nusimaudžiau, nors nežinau, ar ten buvo galima maudytis, ir apie 14 val. išėjome link Vintgar upės. Visą kelią teko eiti pėškomis, nes sustoti niekas nesiteikė. Ta vieta yra kažkas tokio! Eini 1,6 km taku, nutiestu virš kalnų upės ir mėgaujiesi nuostabiu vaizdu.

Apie 19 val. grįžome į Bledą. Tik šį kartą su mašina. Sumąstėme, kad reikia traukti link Triglav - aukščiausio Slovėnijos kalno (2864 m.). Keisčiausia, kad, jei kam nors pasakydavome, kad važiuojame į Triglav, jie mus palaikydavo bepročiais.

Tą vakarą mes nusigavome iki to kalno papėdės ir pernakvojome netoli Mojstrana miestelio.

Penktadienis. Ryte patraukėme link Triglav. Prieš tai nuėjome į Turizmo informacijos centrą. Ten man viena moteriškė aiškino kur galima eiti, ką verta aplankyti ir pan. Kristina tuo metu laukė manęs lauke. Man bekalbant su ta darbuotoja, keliom minutėm buvo atėjusi kažkokia moteriškė, kurios aš nelabai pastebėjau, nes klausiausi paskaitos apie Triglav. Vėliau paasiškėjo, kad ta moteriškė buvo atėjusi pasižiūrėti "šviežių kiaušinių klubo" :). Prieš įeinant į tą centrą, mes persimetėm keleta žodžiu su kažkokia vietinia ponia. Vėliau ta ponia sutiko savo pažįstamą ir pasisveikino maždaug su tokiais žodžiais: "Labas rytas. Šiandien Mojstranoje "šviežių kiaušinių klubas". Tai ta moteriškė ir buvo atėjusi pasižiūrėti to "klubo" savininko.

Nukrypau. Pradėjome lipti į kalną. Nusimatė sunkus kelias - mums reikėjo kilti žiauriai stačiu kelio apie 11 km. Ačiu Dievui pirmus 5 km mus pavežė vietinis gyventojas. Už kaimelio, kuriame jis mus išleido buvo labai fainas krioklys, kurį galima apeiti iš visu pusių. Vaikščiojau ir kaifavau. Labai faina buvo atsisėsti ant uolos viršuje šalia tos vietos, kur vanduo pradeda kristi, nuleisti kojas į apačią ir stebėti kalnus bei upę iš kokio 100 metrų aukščio. Keistas jausmas. Truputi braidžiojau po tą upę. Nežinau keli laipsniai ten, bet kai įkiši koja, patiri lengvą šoką. Vanduo žiauria šaltas.

Po valandos patraukėme toliau link Triglav. Lipti buvo tikrai nelengva. Pakilome į 1 km aukštį - iki Alžejev Dom - iki čia buvo galima užvažiuoti su mašinomis. Iki kalno viršūnės ėjo takas ir pėškom buvo likę 5 val. kelio. Mes jau buvome pakankamai nusikalę ir nebeturėjome laiko, be to vaizdai buvo ir čia labai gražūs. Viršuje pailsėjome, pavalgėm ir patraukėm į apačią, nes bijojome, kad žemyn irgi reikės visą kelią eiti. Pradėjus leistis nuo kalno pasitvirtino "dviračio dėsnis" - su dviračiu važiuoji visada į kalną ir prieš vėją. Kai lipome į viršų visos mašinos leidosi nuo kalno ir labai nedaug važiavo mūsų kryptimi, o pradėjus leistis nuo kalno, dauguma mašinų važiavo aukštyn. Bet po kelių minučių mes paneigėme šį dėsnį. Sustojo olandai, kurie angliškai kalbėjo su žiauriu olandišku akcentu - suprasti buvo labai sunku. Su jais mes nuvažiavome iki apčioje esančio miestelio.

Čia ir prasidėjo mūsų kelionė namo. Šiaip ne taip nusigavome iki A-SLO sienos. Su muitine problemų nebuvo. Tą vakarą "tiesiai per aplinkui" (padarėme nedidelį lanką) pervažiavome didžiają dalį Austrijos. Pusę nakties miegojome ant žolės, bet eilinį kartą pradėjo lyti, todėl nuėjome miegoti po tiltu.

Šeštadienis. Visą dieną važiavome namo. Sekėsi neblogai. Truputi sunkiau sekėsi Austrijoje. Prieš Miuncheną sustojo kažkoks medicinos studentas, kuris važiavo beveik per visą Vokietiją. Sunervijo jis mus. Mes jį taip pat. Totaliai nykus žmogus. Nesupratom, ko jis norėjo. Turbūt norėjo, kad mes juo kalbėtume, nors pats kalbėjo tik apie mediciną, o kai buvo bandoma kalbėti apie ką nors kitą, jo atsakyma būdavo maždaug "taip", "ne". Sakė, kad jis pats irgi tranzavo... Vargšai vairuotojai, kurie jį vežė. Gerai, kad jis nors nemažai mus pavežė.

Fainiausia buvo kelionės pabaiga. Pirmą kartą važiavau sėdėdamas sofoje... Sustojo metalistas su senu mikroautobusiuku. Priekyje jau sėdėjo kažkokia keistuolė tranzuotoja. Vairuotojas atidaro galines duris ir sako: "Nežinau ar jūs čia norėsite sėdėti, bet...". Per visą autobusiuko galine dali stovi normali sofa. Geras!!! Tai buvo fainiausia kelionė namo! Sėdi ant sofos užsikėlęs kojas ant lango, klausaisi muzikos ir stebi saulėtus laukus...

Vasarą nerekomenduoju važiuoti keliu Munchen (D) - Salzburg (A),- jis ten labai dažnai būna užkimštas vokiečių turistais.

Vienas vairuotojas, kuris pats tranzavo, siūlė nestoti degalinėje šalia Kassel'io (D), nes ten faktiškai tik vietinės mašinos.

Nerekomenduoju stabdyti degalinėje ant autobano atkarpoje Halle - Magdeburg. Ten važiuoja labai nedaug mašinų. Nors mes ten ilgai nestabdėme, bet manau, kad mums paprasčiausiai pasisekė.

Jei būsite Triestėje (I) ir važiuosite SLO kryptimi, siūlau neieškoti išvažiavimo iš miesto, o važiuoti traukiniu arba autobusu bent iki sienos. Venecijos kryptimi išvažiavimas neblogas.

* ”Hvala” slovėniškai - ačiū