Nordkapas

pasakoja Sigurdas Jarrou Devyneriopas

Laba,

kazkada sausi buwau apkeliaves visa Skandinavija iki pat Nordkapo tranzais, dabar, kai suradau laiko atspausdinti dienorasti, issiunciu visa tai i konfa. Tikiuosi jums bus idomu skaityt, cia idejau savo raciono, ziemos daiktu ir drabuziu sarasa, tikslu marsruta ir visa statistika.

Tikiuosi, veliau kur nors internete rasit nuotraukas is keliones.

p.s. yra ideja kita ziema nukeliaut i siaures Sibira arba Islandija - jei kas turi panasiu, welcome.

DIENORASTIS

07 Jan. (’02), pirmadienis
Dabar ir pradedu rasyt keliones i Nordkapa dienorasti, nors
praktiskai dabar nesu jos pradejes, kadangi sedziu siuo
metu cekiskam traukiny, kuris vaziuoja i Praha. Vakar,
sekmadieni, parvariau tranzais is Vilniaus, i Dresdena,
rytu Vokietija, kur siuo metu dirbu (stazuojuosi?). Siaip
buvo uzejes noras pasieksperimentuot, todel parvarydamas
sestadieni 2 val. dienos i iprasta stopavimo vieta
Paneriuose buvau apsikroves ne tik kupriaku, kuris turbut
buvo sunkesnis uz mane ir beveik vienodo ugio (ilgio) su
manim, bet ir gitara, nes kazkaip nutariau, kad gana jai
stovet kampe, reiks mokytis grot. Rezultatai tranzavimu
sitaip apsikrovus? Kita diena vakare sedejau savo Dresdene,
nakti pries tai saldziai praleides kazkokiam lenkiskam
motely, dalindamas kambari su belgu, kuris su lengvuske
pavezejo mane nuo LT/PL sienos iki beveik Hanoverio. So,
mielieji tiuleniai, imkit nors visa nama su savim, vis tiek
paims kas nors, ir mano pravaziuoti 1555 km su 8 masinom
lyg ir turetu buti tam irodymas :)
Tai va, vakar vakare atvaziaves i Dresdena, dar spejau
pasimegauti turkisku maistu ir su pazistamais ispanais ir
kitais zmogeliukais pasedet knaipej. O siandien isvariau i
Praha apsipirkt. 14.00 atsirades trasoj, su 2 masinom
dasigavau iki Teplice, ir po to patingejau tranzuot ir
paemiau traukini iki Prahos.
Dabar planai tokie: rytoj griztu i Dresdena ir poryt
tikiuosi jau betranzuojant buti Danijoj arba Svedijoj.
HH summary: Sausio 5-6, Vilnius (LT) – Dresden (D), 1555
km, 8 masinos, ilgiausias pravaziuotas atstumas su 1
masina – 1120 km su belgiska lengvaja nuo Budzisko (PL/LT)
iki Peine (miestelio tarp Hannoverio ir Braunschweigo).
Sausio 7, Dresden (D) – Teplice (CZ), 55 km, 2 masinos.

08 Jan., antradienis 1-oji diena
Taigi, siandien bent jau sau paciam oficialiai pradejau
kelione i Nordkapa, is Prahos, - kelione, kurios ideja yra
dasigaut iki siauriausio Europos tasko, neisleidziant ne
cento nakvynems ir paciam vaziavimui. Vakar apie 19.00
atvykau i Praha, pasedejau Interneto kavinej ir atvariau
pas HHB nari Davida Urbana, pas kuri jau antra karta buvau
apsistojes. Jis yra krisnaitas, turi namuose nediduka
altariuka, irgi nevalgo mesos (bet as nemoku gaminti
krisnaitu prosados); tai va, apsikeitem dovanom – i mano
iteiktas jam soru kruopas is Lietuvos ir savo rinktos
ciobreliu arbatas jis atsake „The Hare Krisna Challenge“
knygute. Siandien is ryto nuvariau i „Hudy Sport“
parduotuve ir apsipirkau seniau jau isrinktu stuff’u:
palapine „Coleman Nevada-Al“ (apie 480,-Lt),
miegmaisiu „Coleman Peak 6.25“ (apie 400,-Lt) ir dujine
plytele „Campingaz“ kartu su nauju baloneliu (apie 80,-Lt +
13,-Lt). Apsipirkes, radau kazkaip trasa i Dresdena ir per
2 minutes sutranzavau 2 masinas: pirmoji vare ne ten kur
reikejo, su antra nusigavau iki Teplice; jau ne pirma karta
snekejau su cekais tokiu budu: as sneku lenkiskai, jie man
bando aiskint cekiskai, ir aisku idomiausia, kad mes viens
kita siaip ne taip suprantam. Nuo Teplice su 2 masinom
dasigavau iki sienos, ten valanda laukiau TAX FREE Shopping
eilej, kad grazintu man 22% nuo isleistos sumos perkant
Cekijoj visus tuos daiktus. Toliau be problemu dasigavau
iki Heidenau, nuo kurio vaziavau traukiniu iki Dresdeno,
nes nieko nemokejau, kadangi turiu falsifikuota studento
bilieta, bet kvaili vokieciai net nepagauna, kad tokie
bilietai gali buti netikri.
Taigi, dabar guliu savo lovoj, klausausi lietuviskos
pagoniskos muzikos bei galvoju, ar pavyks rytoj dasigaut
iki Malmio Svedijoj.
HH summary: Praha (CZ) – Heidenau (Dresden) (D), 140 km, 4
masinos.

09 Jan., treciadienis 2-oji diena
Na, nedavaziavau as iki Malmio siandien, kur buciau
apnakvyndintas Danielio is HHB. Sedziu dabar ant skamejkos
vienoj Danijos degalinej, salia Haderslevo. Su 6 masinom
siandien datranzavau cionai is Dresdeno. Buciau gal toliau
nuvaziaves, jei pradeciau tranzuot anksciau, o ne 12 val.
dienos, o dabar, kai yra puse pirmos nakties, Danijos
keliai visiskai tusti, ir i sia degaline taip retai kas
nors uzsuka, kad verciau eisiu dabar kaip nors
issimiegosiu, gal pastatysiu kur nors palapine. Fainas
jausmas, kai kiekviena diena vis naujoj saly miegi. Rytoj
planavau jau iki Upsalos, salia Stokholmo, dasigaut, bet
dabar tuo abejoju; visu pirma, nepasiekiau Malmio kol kas
(arba Helsingborgo), antra, vienas vairuotojas pasake, kad
kelias tarp Helsingborgo ir Stokholmo labai sunkus, ir kad
man bus sunkoka ten brautis tranzais. Anyway, kitos
iseities neturiu.
Sniego Danijoj dar nemaciau, nors Vokietija visa snieguota.
Temperatura dabar pliusine. Gerai, ne taip salta bus miegot.
HH summary: Dresden (D) – Haderslev (DK), 700 km, 6 masinos.

10 Jan., ketvirtadienis 3-oji diena
Kokia cia ziema, po velniu! Temperatura +6 C, sniego nera
visiskai. Vis dar Danijoj esu. Vel miegosiu sitoj saly, tik
kitoj jos pusej, visai salia Kopenhagos, netoli Karslunde
Strand. Vel gi palapinej. Siaip ne taip persijungiau i
trasa link Odense, po to atsiduriau sitoj kolonkej, bet
toliau masinos stoja tik link Kopenhagos, o „dideles
zuvies“ vis nepagaunu, kad iskart i Svedija. Tiesa,
pasiklausinejau furistu, lyg ir vaziuoja ton pusen, bet
dabar eina visi miegot. Dabar 18.00. Dvi valandas
klausinejau visu, ir susidare nuomone, kad geriau palaukt 5
ar 6 ryto, tada ir toliau vaziuot. Ka gi, nedaug siandien
pravaziavau, eh, verciau gerai issimiegosiu dabar.
Butu labai gerai, jeigu rytoj pasiekciau Upsala. Bet jei
pagausiu ka nors vaziuojanti toli i siaure Norvegijos
keliais, ten ir patrauksiu, o Svedija su Suomija tada
paliksiu grizimui.
HH summary: Haderslev (DK) – Karslunde Strand (DK), 280 km,
3 masinos.

11 Jan., penktadienis 4-oji diena
Jau esu Svedijoj. Tiesa, nedaug dar spejau siandien
pravaziuot, bet dabar tik 14.00, ir stoviu salia vienos
uzkandines, kur tik kartais vairuotojai uzsuka is svedisko
autobano isgert kavos; tikiuosi, cia neuznakvosiu. Bet
masinu cia taip mazai, kad spesiu visa knyga parasyt, kol
kas nors pravaziuos. Sakes.
Siandien nakti pirma karta buvo minusine temperatura,
tiesa, tik apie –2 C, o sniego Danijoj taip ir nepamaciau,
tik ivaziaves i Svedija pastebejau, kad cia Dievas pabarste
biskuti. Furu iki Malmio arba Helsingborgo taip ir nepavyko
gaut, nuo tos degalines visi sakesi vaziuoja i Kopenhaga.
Bet galu gale gavau lengvuske, su kuria isvaziavau i trasa
link Helsingoro. Veliau, Helsingore, klausdamas furistu, ar
neparmes kas nors per jura, gavau teigiama atsakyma, bet
kai vairuotojas suzinojo, kad as ne svedas, o lietuvis,
pasake negalis mane paimt, nes tipo gali buti daug
problemu. Ka gi, nuvariau balsuoti ant kelio (terminalo
teritorijoj), ir greitai gavau lengvaja iki Stidsvig, kur
dabar ir esu.
Rankos, pirstai jau uzsalo tai rasyt. Dabar galvoju, ka as
cia veikiu. Kodel as cia? Irodyt sau paciam (ir kitiems?),
kad galiu nutranzuot iki pacios siaures ziema, salciausi
menesi? Ir dar ne paciu lengviausiu keliu, per Svedijos ir
Suomijos kaimus? Idomu, ar ten, kai toliau nuvaziuosiu,
zmones zinos, ka as veikiu cia kely pakeles ranka?
Kol visa tai rasiau, salant pirstams aisku, pravaziavo vos
2 masinos. Puiku. ............................................................
......
Trecia naktis palapinej. Pirma karta palapinej miegosiu
Svedijoj. Is tos uzkandines, kur rasiau dienorasti, pavyko
istranzuoti. Po to atsiduriau Orkeljungoj, kur tamsus
vakaras mane ir pagavo. Bestovedamas degalinej,
nusprendziau, kad jau be sansu ka nors pagaut, ir norejau
eit statyt palapine ir laukt ryto (kai furistai atsikelia
ir varo toliau), taciau man jau prarandant vilti sustojo is
pradziu lengvoji, is kurios islipusi mergina (su mazu
berniuku prieky masinoj) paklause, kur vaziuoju, ir
suzinojusi, kad link Jonkopingo, pasake, kad paskui ja is
degalines turi isvaziuot jos vyras su nedideliu roziniu
sunkvezimuku, ir jis turi mane paimt. Taip ir atsitiko. Tas
bicas pasirode irgi yra buves tranzuotojas, be to, tokio
idomaus zmogaus turbut pries tai niekada nebuvau
sutranzaves: visa su juo pravaziuota kelia (285 km)
snekejom apie hipius, rainbow people, vegetarizma,
naturopatija, holyvudiska ir McDonalds slamsta, ir pan.,
tiek daug panasumu mumyse radom, kad buvo gaila net
skirtis. Jis buvo anglas, 7 metus gyveno Kristianijoj,
visokiu menzmogiu kvartale Kopenhagoj. Uzsiima savo bizniu
ir nedirba jokiai suknistai kompanijai: jis vazineja su
savo roziniu sunkvezimuku vasara po visokius Europos
festyvalius ir pardavineja ten kepures visokias, kurias
pries tai is Nepalo uzsisako. Galingas bicas, man viena
kepuraite ziemai padovanojo, kad nesusalciau galutinai
pakeliui i Nordkapa.
Tas atvejis, kad as ji sutranzavau jau prarades visas
viltis kur nors sivakar issigaut, man iskart primine sena
tiesa – svarbiausia yra viltis, ir planas, apibendrinta
prasme, - be vilties ir savo veiksmu plano tu nepajudesi is
vietos.
Dar dalykas: bijau, kad man neuzteks pinigu valgiui, liko
tik 13 euro, o su vietinem kainom kazin ar daug ka
sugebesiu nusipirkt. Kupriake turiu tik miusli, razinas,
veganiska sokolada, soju konservus (1 vnt.) ir pakeli
lietuvisku dziuvesiu. Viskas. Kortelej lyg ir liko kazkiek
pinigu, bet ne daugiau kaip ~20 euro.
O juk keliaut dar ne viena tukstanti kilometru...
HH summary: Karslunde Strand (DK) – Odeshog (S), 400 km (is
ju 4 km su sutranzuota lengvuske per jura su keltu), 5 auto.

12 Jan., sestadienis 5-oji diena
Susikroves daiktus, miegmaisi, palapine, isejau kaip koks
Robinzonas is misko i salia esancia furu stovejimo aisktele
ir iskart gavau masina iki Stokholmo. Vokietis, vikingo
isvaizda, vaziavo panasiai is tu paciu krastu kaip ir as,
tiksliau jis buvo is Bavarijos. Isleido mane Messe, vienam
Stokholmo rajone, o man kaip tik i kita miesto gala
reikejo, kad istranzuot. Sedau i traukini, neperkant jokio
bilieto, galvodamas iseit neuzilgo kazkur prie miesto ribu,
kad rast isvaziavima is Stokholmo. Bet kadangi nebuvo
jokios kontroles, nuvaziavau traukiniu net iki Upplands-
Vasby, Stokholmo priemiescio, uz 30 km. Ten sutranzavau jau
saulei nusileidus 2 turkus, kurie mane pavezejo iki
Marstos, perspedami, kad svedai labai atsargus ir turesiu
problemu tranzuojant Svedijoj. Is Marstos – patys blogiausi
dabar prisiminimai, islipau degalinej, pasiklausinejau
zmoniu, kurie keliai link Upsalos veda, niekas normaliai
nezino, bet issiaiskinau, kad galiu tranzuot senu keliu
arba magistrale. Nusprendziau bandyt senu keliuku, kadangi
sake jis yra arciau ir pakankamai judrus srautas jame.
Bludijau po miesta dvi valandas, per visokius apvaziavimus,
ir galu gale isejau prie tos pacios degalines. Super.
Zenklu minimum, zmones nieko normaliai negali pasakyt. Po
to 10 minuciu kamantinejau grazia jauna svede, kuri mielai
paaiskino, kur man geriau eiti tranzuot is to nediduko
atrodytu miestuko. Zodziu, nuvariau i svediska autobana.
Atsistojau ir stebiuosi: pravaziuoja 2 masinos per 10
minuciu! Autobane, 19-ta valanda! Pastovejes taip
pusvalandziuka, kazkodel nutariau eit autobanu tiesiog i
prieki, gal Dievulelis kokia nors degaline pastatys uz
poros km. Ir bingo: netranzuojant man isvis, staiga sustoja
taxi mikroautobusiukas, ir arabiskos kilmes taxistas
klausia, kur pavest. Sakau, pinigu nemokesiu, sako, na
mazus tada, su nuolaida, o as savo: is principo negaliu
moket. Nu, sako, gerai, lipk vis tiek, pavesiu bent 5 kilus
iki pakeliui esancio aerouosto. Kol vaziavom, papasakojau,
kas as toks, ka veikiu Skandinavijoj, na o jis, pamates,
kad keliauju be pinigu su ideja nieko nemoket uz nakvynes
ir vaziavima, sako: „O jei as tau duosiu pinigus autobusui
iki Upsalos, ar paimsi?“ Sakau, jo, nes tai ne is mano
kisenes. Privaziavom aerouosta, ir jis man istrauke 100
svedisku kronu, ir uz 75 is ju nusipirkau bilieta iki
Upsalos, kur atsiduriau uz pusvalandzio, ir pasiekiau
Aistes, kuri studijuoja Upsaloj, namus. Jega.. dusas,
karstas maistas, lietuviska sneka, nakvyne po normaliu
stogu... Kaip greitai pasiilgstama to...
Oro temperatura visa diena buvo apie +2 C.
HH summary: Odeshog (S) – Uppsala (S), 280 km, 3 masinos
(plius 30 km zuikiu traukiniu Stokholm – Upplands-Vasby ir
35 km taxisto sumoketu autobusu Arlanda aerouostas –
Uppsala).

13 Jan., sekmadienis 6-oji diena
Siandien visa diena buvau Upsaloj – tai praktiskai studentu
miestelis, gyventoju gal 150 tukst., bet turi du
universitetus. Aiste, pas kuria as dabar apsistojes,
studijuoja cia svedu filologija. Visa diena siandien
vaikstinejom po miesta, aplankem pora baznyciu ir viena
pili (Aiste vienoj baznycioj parode man Lietuvos herba,
isgraviruota vienoj grindu vietoj (kazkoks Svedijos
karalius buvo vedes lietuve kazkada) – malonu, kad lietuviu
tauta paliko bent kazkokius pedsakius savo valstybes
galingumo laikais). Po to dvi valandas sedejau prie
Interneto Aistes univerkej, ir veliau nuvarem pazaist
krepsini su svedais; hey, gana nebloga ispudi paliko ju
zaidimas, be to, idomu tai, kad beveik visada ju komandos
buna miksuotos, t.y. toj pacioj komandoj zaidzia ir
merginos, ir vaikinai, ir vyrai, ir moterys. Aisku, mano
krepsinio klasei jie nieko negalejo priespastatyt... Tik
veliau as supratau, kaip as rizikavau, zaidziant kasi su
svedais – vos neissisukau kojos, ir jei taip butu atsitike,
tektu pamirsti apie visus nordkapus.


14 Jan., pirmadienis 7-oji diena
Isskalbes ir isdziovines savo drabuzius pas Aiste, papildes
t.p. maisto atsargas, siandien ryte isvariau tranzuoti
toliau. Vos isejes i trasa, pagavau du negriukus, kurie
vaziavo is Stokholmo, matyt, is vakareliu, i paskaitas.
Toliau is Gavles nutranzavau per 20 minuciu masina iki
Hudiksvall, toliau dar 20 minuciu – ir masina dar toliau,
ir pagaliau iki Sundsvall nusigavau su 2 turkais,
sutranzuotais per 3 minutes. Na, nezinau, ar jie buvo
turkai, siaip jie pasake mes is Kurdistano. Kazkaip tokios
salies nepamenu, bet jie berods buvo separatistai-
pabegeliai :) Anyway, is Sundsvall’io, kuris yra pakankamai
didelis miestas, vel prasideda svediskas autobanas, kuris
tesiasi apie 15 km. Kadangi aplinkui nebuvo jokios kolonkes
ar gero isvaziavimo, atsistojau ant autobano, ir iskart
privaziavo svedu policija. Net nepaprase paso,
pakamantinejo mane, ir nusprende, kad as kvailelis esu ir
nemoku atskirt normalius kelius nuo autobanu, pasiule
pavezet iki kitos degalines. Kita degaline E04 kely buvo
Sundsvall’io priemiesty, Timra. Kadangi jinai irgi buvo
nevisai autobane, ir buvo jau tamsu (saule leidziasi dabar
cia apie 16.00), nusprendziau, kad gana jau siandien
nuotykiu su policija, todel dabar pasistaciau palapine ir
susiruosiau miegot, su planais rytoj ryte, kai prasvis
(apie 8.00), pasiklausinet furistu netoli esancioj
kazkokioj furu pseudo-aikstelej, kas kur vaziuoja, ir jei
nieko ten nebus gero, eisiu toliau tranzuot ant autobano,
kuris siaip jau uz 6 km ir taip turetu baigtis, todel gal
net apsimoka sita atstuma nueiti aplinkui kokiais nors
sunkeliais.
Orai cia dabar kaip vasara. Chaliava kol kas man iseina –
isvariau i siaure, tikedamasis salcio, bet kuo toliau, tuo
silciau kol kas darosi, siandien visa diena +5 C buvo.
Kartais net negailestingai suprakaituoju, kai tenka zygiot
ieskant pozicijos stopavimui. Na, anyway, kokie orai
bebutu, ruozas Haparanda (S) – Skibotn (N), kuri man dar
teks padaryt, nezada buti siltas ir draugiskas – tai
daugiau negu 500 km kelias per kontinentaline Siaures
Skandinavija, kur sausio menesi, jeigu nepasiseks, galima
papulti i –40 C salcio. Siandien vienas svedas, kuri
sutranzavau, sake, kad per Kaledas (t.y. pries 3 savaites)
tame ruoze Svedijos pusej buvo –49 C! Aciu jam uz sukelta
tuo mano nerima.
Dar vienas dalykas: net trys jau zmones, vienas is kuriu
buves Nordkapo krastuose, perspejo mane, kad pasisaugociau
vilku ir net mesku (ar jie nemiega dabar?), jei nakvosiu
visalaik palapinej. Sako, ziema vilkai pakankamai
agresyvus, ir todel statyt palapine nereiketu toli nuo
gyvenvieciu. Nors as taip ir neissiaiskinau, kur butent
mane laukia perspektyva tapti kazkieno vakariene – juk ne
tiek jau daug liko tos nepaliestos gamtos, ir kiek zinau ir
maciau, vilkai yra tik tam tikru nacionaliniu parku
teritorijose, o jie ir kartu keliai yra aptverti tvorom,
nors ne visur, aisku. Taciau visos tos kalbos man vis tik
ivare kazkokios baimes, todel pasistengsiu labai nenutolti
nuo tu kaimu, per kuriuos eis mano kelias.
Dabar apie valgi: vis dar galvoju, ar man uzteks dabar to,
ka turiu? Mano atsargu uztektu 8 dienom, maximum - 10.
Pinigu turiu vis tuos pacius 13 euro ir apie 8 svedijos
kronas ir gal apie 20 danisku kronu. Kortele jau atrodo
tuscia, sakes. Kuo greiciau nukeliausiu, tuo geriau.
Mano raciona dabar sudaro:
- dziuvesiai
- sojos misraines konservai
- tamsi duona
- miüsli (dziovinti vaisiai, dribsniai ir t.t.)
- veganiskas sokoladas
- ivairus riesutai
- razinos
- ryziai (kuriuos galiu isvirt ant dujines plytetes ugnies)
- garstycios
- zoleliu arbata ir vanduo.
Tai yra viskas, ka turiu su savim. Uz pinigus, kuriu ir
taip nedaug, galiu nusipirkt mano racione trukstanciu
svieziu vaisiu ir darzoviu.
Daiktai, kuriuos turiu su savimi:
- kuprine (svedijos kariuomenes, apie 50 l, su remais)
- palapine dviviete „Coleman Nevada-Al“, apie 3 kg
- miegmaisis „Coleman Peak 6.25“, atsparumas iki –22 C,
apie 2,8 kg
- dujine plytele „Campingaz“
- fotoaparatas
- mobilus (su pakroveju)
- lempute-zibintuvelis, pritvirtinama ant galvos
- laikrodis
- metalinis puodelis
- paprastas poperius (tranzavimui) ir tualetinis (visiems
kitiems dalykams)
- kiseninis peilis
- piestukinis antiperspirantas
- pora zvakuciu
- atsvaitai (4 vnt.)
- Europos keliu atlasas
- atvirutes
- dienorastis (bloknotas)
- batarejkos AA (zibintuveliai)
- ziebtuvelis ir degtukai
- polietileniniai maiseliai
- tusinukas ir storas markeris.
Drabuziai, kuriuos turiu ant saves arba kaip atsarginius:
- super silta striuke
- termo kelnes
- Svedijos kariuomenes batai
- super siltas megztinis
- 2 paprasti megztiniai
- apatines kelnes
- 3 majkes
- salikas
- kepure ziemine
- juosta ant galvos
- 2 poros super siltu kojiniu
- 1 pora paprastu kojiniu
- siltos pirstines (su pirstais)
- 2 poros kelnaiciu.
Tingiu skaiciuot, kiek svorio susidaro ant mano nugaros,
bet tikrai 100% galiu pasakyt, kad siandien, pries man
paliekant Upsala, mano drauge Aiste vos galejo pakelt
sitaip apkrauta kupriaka :) Nieko, trupuciuka istvermingumo
ir valios, ir dar ne tokius kupriakus galima nesiot!
Po septyniu dienu jau pravaziavau 2115 km su 26 masinom. Ne
patys geriausi tranzai, bet po trupuciuka judom toliau.
HH summary: Uppsala (S) – Timrä (S), 315 km, 5 masinos (cia
iskaitant ir policijos ekipaza, su kuriuo pravaziavau apie
8 km).

15 Jan., antradienis 8-oji diena
Siandien nieko beveik nepravaziavau. Miegosiu siandien vos
35 km siauriau, Harnosande. Kai atsikeliau 7 ryto su mintim
pagaut fura kokia salia esanciame parkinge, pajutau, kad
tiesiog nei fiziskai, nei kitaip nenoriu ir negaliu kazkur
judet, kaulai visi skauda ir saukia „Ne!“. Ka gi, kaip sau
norit, taip ir normaliai ir neatsikeles vel uzmigau, o kai
atsikeliau, buvo jau pusdienis. Kol pavalgiau, susikroviau
viska, praejo dar gera valanda, ir nutares, kad siandien
gal isvis reiketu padaryt pertrauka nuo tranzu, isejau prie
ilankos i Baltijos jura ir paprasciausiai basciausi palei
jura. Galu gale isejau i kelia, kurio zenklai rode, kad
priejau beveik Bergeforseno, o ankstesne magistrale pereina
cia i paprasta kelia. Tada pradejau tranzuot, ir po 25
minuciu gavau masina iki degalines salia Soraker, o dar po
20 minuciu auto iki Harnosando. Kai atvariau, buvo jau
visiskai tamsu (15.30). Pasedejau ilankos pakrantej,
uzkandziaudamas ir grozedamasis visai faino miesto
panorama. Veliau bridau kokia valanda iki cia, kur yra
vienas is paskutiniuju isvaziavimu is miestu, bet tranzuot
jau nebuvo jegu ir noro – mano kojos vos laike mane po
siandien prazygiuotu kilometru, o peciai negailestingai
verke nuo kupriako svorio, kuri prazygiota distancija
padare daug sunkesniu. Ka gi, ne siandien, tai rytoj.
Siaip jau dabar, apibendrinant tranzus Svedijoj, galiu
pasakyt, kad zmones stoja cia pakankamai noriai ir greitai.
Kitas reikalas – pozicijos ieskojimas. Svedai turbut
darydami kelius ir isvaziavimus pasistenge, kad autostopui
cia nebutu vietos. Dauguma keliu tokie siauri, kad bijau
net sukelti avarija betranzuodamas. O isvaziavimai irgi ne
patys geriausi, todel ieskant geresnes pozicijos tenka
kartais peskarinti ne viena km.
Oro temperatura siandien diena svyravo nuo –1 C iki +1 C.
Nakti buvo salciau, ir dabar vakare ne pats silciausias
oras.
HH summary: Bergeforsen (S) – Harnosand (S), 30 km, 2
masinos.

16 Jan., treciadienis 9-oji diena
Siandien esu Umea mieste. Maciau siandien pacias
ispudingiausias ilankas is visu kada nors matytu: E04
kelias ejo vingiais palei jura, o aplinkiniai kalnai
isirezdavo tiesiog i vandeni, sudarydami taip tas ilankas.
Grazu.
Taip pat siandien suvalgiau paskutinius riesutus, kuriuos
man dave Aiste, kad nemirciau netycia bekeliaudamas :)
Riesutai kartu su razinomis man buvo kaip saldumynai, todel
nenuostabu, kad pirmiausia suvalgiau juos.
Antros sutranzuotos masinos vairuotojas buvo velniskai
panasus i Arnolda Schwarznegeri: veido bruozais ir kuno
sudejimu. Tik kad jis buvo ne kinoaktorius, o
automechanikas. Sako, svedai pati aiksciausia tauta. Turbut
taip ir yra.
Oras buvo siandien bjaurus, bent jau antroj dienos pusej.
Lyjo. Temperatura nuo 0 C iki +2 C. Zmones sake, man
sekasi, kad keliauju dabar atsilusiais orais – pries 2-3
savaites cia buvo –20 C. Neblogai atsilo.
Rytoj jau planuoju pasiekti Suomijos siena. Kol kas
tranzuojant svedai stoja labai gerai, pvz. pirma masina
siandien sugavau tik isejes i pozicija, o paprastai
vidutiniskai tenka laukt apie 20 minuciu. Aisku, dalykas
kad viskas priklauso ir nuo tranzuojanciojo: kaip jis
save „pateiks“ vairuotojui, t.y. gana daug itakos turi
isvaizda, bet reiksmingiausias turbut yra bendravimas
zenklais su vairuotoju. As jau ne pirmus metus praktikuoju
savo sugalvota cikla:
- laukiu, kol vairuotojas isidemes mane, pastebes kaip
tranzuotoja;
- pakeliu ranka ir laikau viena standartine padetim
(kumsciukas su atkistu dideliu pirstu);
- kai vairuotojas yra arciau, abiem rankom (abidvi turetu
buti neuzimtos), o daugiau delnais, rodau, kad man reikia
pravaziuot tam tikra atstuma (t.y. as rodau tai delnais
taip, kaip zvejis rodo, kokio dydzio zuvele jis siandien
pagavo);
- ir paskutinis zenklas, kuri as naudoju po visu situ – tai
zenklas, kuri as sau paciam ivardinau kaip „danke“
(vokiskai „aciu“), - esme jo yra ta, kad ironiskai padekot
vairuotojui uz tai, kad jis nerado laiko man sustoti; t.y.
as tiesiog desine ranka, delnu, darau nusivylimo judesi,
lyg kazko klausdamas, ir biski palinkiu galva zemyn ir i
prieki – tai yra paprastesnis „danke“ variantas;
sudetingesnis ir efetyvesnis yra tas pats judesys desine
ranka ir peciu, o kaire ranka as uzdedu ant pilvo srities
kazkur ir darau lengva karaliska „poklona“ (palinkimas i
prieki ir zemyn visa virsutine kuno dalimi).
Kodel as visa tai darau? Nes tai veikia vairuotojus. Teko
jau isgirst is vairuotoju, kad „as siaip nesustociau, bet
tu labai jau graziai paprasei“. O kam gi as darau „danke“?
Is pradziu as dariau sita zenkla tikedamasis, kad
vairuotojas pravaziaves mane susigedys ir kita karta paims
kita autostopshika savo kely, tegul tai galiu buti ir as
kita karta. Bet pasirodo, po sitokio „danke“ vairuotojas
gali sustot tuoj pat., tik uz 8 ar daugiau metru. Butent po
sito „danke“! Nes pasirodo, tai rodo, kad tranzuotojas zada
buti idomiu pasnekovu ilgame vairuotojo kely... Pvz., vakar
abi mano sutranzuotos masinos sustojo butent po sito
parodyto jiems zenklo, abidvi sustojo uz mazdaug 15 metru,
o kadangi traffic’as Svedijoj nera labai judrus, dar
pavaziavo atbulai iki tos vietos, kur as stovejau.
HH summary: Harnosand (S) – Umea (S), 200 km, 2 masinos.

17 Jan., ketvirtadienis 10-oji diena
Lulea. Svedijos krepsinio sostine. Cia sianakt ir nakvosiu.
Vakar planavau, kad siandien pasieksiu Suomijos siena, bet
kai sutemo ir atsiduriau Lulea mieste, nutariau ji
aplankyt, o ir be to, nemaciau padorios pozicijos tranzuoti
sutemoje. Nors Suomija jau arti, taciau ir rytoj turbut dar
nebusiu kirtes sienos, nes nuo Haparandos nutariau vaziuoti
aplankyti Juoksengi kaima (apie 100 km siauriau
Haparandos), tiesiai per kuri praeina siaurinis poliarinis
ratas.
Verta papasakoti apie antra masina, kuria siandien
sutranzavau. Stovejau sau pozicijoj, savaime aisku srautas
nedidelis, staiga is priesingos juostos sustoja masina ir
vairuotojas klausia, kur man reikia, sakau, kad link Lulea
miesto, tada tas apsisuka ir paima mane. Pasirodo, jis buvo
pravaziaves mane mano kriptimi, bet kazkur tolumoje
apsigalvojo ir grizo. Jis buvo cigonas. Jis nemokejo
normaliai nei angliskai, nei vokiskai, todel daugiau negu
100 pravaziuotu km mes snekejom kazkokia maisalyne: jis
svediskai ir suomiskai, kartais iterpdamas jam zinomus
angliskus zodzius, as – savo visom kalbom ka zinau. Sitokia
tai kalba bandem aptart visu cigonu pasaulyje vienybe ir
vargsuma, taip pat jis kazkaip sugebejo man isaiskinti (o
as suprasti), kad jis kadais sedejo kalejime, bet dabar jis
gailesi ir bando buti geruoju zmogumi, todel ir mane paeme,
ir biblija skaito, ir mano, kad jis jau gyvena panasiai
kaip Jezus; dar aiskino, kad visi mano, kad cigonai visi
yra kriminalai, bet kad is tikruju taip nera. Sake, kad jis
kadais buvo kaip dauguma cigonu, be pastoviu namu, pinigu,
bet galu gale jis patikejo gera zmogaus prigimtim, tapo
biznesmenu ir uzsikale babkiu. Sake, kad kai as neturesiu
ka valgyt, reikia eit pas pastoriu i bet kuria
Skandinavijos baznycia, ir busi pamaitintas ir susilsi
tenais. Galu gale, kai as is tikruju pradejau tiketi tuo,
kad jis geras cigonas, jis mane pribaige tuo, kad man
islipant is masinos dave 100 Svedijos kronu (apie 10 USA
baksu), ir pasake, kad eiciau papietauciau uz siuos
pinigus. Stai jums ir cigonai! Na, neaisku dar, kokiu budu
jis uzsikele tas savo babkes, bet gal jis is tikruju geras
cigonas?..
Siandien vel vaziuojant grozejausi Svedijos gamta: apie
pusdieni neitiketino grazumo dangus sudare kartu su
apsalusiais baltais-zaliais medziais kazka panasaus i
pasaka. Niekad nemaciau tokio skaidraus dangaus.
Tranzai siandien vel buvo puikus laukimo prasme –
ilgiausiai laukiau 25 minutes. Taciau oras susalo
nerealiai. Umea mieste, kur ryte startavau, buvo dar +1 C,
taciau kai pavakarej atvykau i 250 km siauriau esancia
Lulea, buvo –9 C. Dabar tik idomu, kiek laipsniu salcio bus
sianakt? Stai tau ir Skandinavija: daugiau negu puse jos
pravaziavau su pliusine temperatura, dabar gi, rodos,
chaliava baigesi – vanduo mano buteliuke tapo ledu,
tusinukas vos raso, pirstu nejauciu, o palapine vos ne
valanda plusiau kol pastaciau – ir zeme uzsalusi, ir mano
palapine tepo dideliu ledo gabalu po to, kai vakar nakti
lyjo, o veliau tokia slapia jinai ir gulejo mano kupriake,
taigis, viskas pavirto graziais kristaliukais.
Lulea – paskutinis didelis miestas mano kely iki Nordkapo.
HH summary: Umea (S) – Lulea (S), 290 km, 3 masinos.

18 Jan., penktadienis 11-oji diena
65 km nedavaziavau iki Juoksengi kaimo. Svedai nestoja, kai
tamsu, o jeigu stoja, tai ne svedai. Per daug jau jie
atsargus yra – tai man sako visos keliones metu kiek patys
svedai, tiek turkai ir kitu tautybiu asmenys (pvz., ruse,
kuria sutikau siandien, tai yra sutranzavau). Siaip, jau
siandien buciau kirtes Suomijos siena, taciau nuo
Haparandos (Svedijos-Suomijos pasienio miesto) pasukau i
100 km siauriau esanti (palei Suomijos-Svedijos siena)
Svedijos kaima Juoksengi kaima, kuri spontaniskai keliones
metu nutariau aplankyt tik del to, kad per ji praeina
siaures poliarinis ratas. Taigi, nuo Haparandos visisku
kaimo keliu pravaziavau apie 30 km, ir daugiau – jokiu
rezultatu. Sakyciau, pirma karta mano kelionej, pradedant
nuo Prahos, nusukau i sona nuo pagrindiniu keliu. O cia,
Skandinavijos siaurej, greiciausiai visi kiti keliai – tai
praktiskai juosta sniego, per kuria retkarciais pravaziuoja
skubantis i pasimatyma skandinavas-kaimietis. Galiu iseit i
kelio viduri, pastovet 5-10 minuciu (vidury dienos), po to
atsitraukt biski, kad praleist is priesingos juostos
vaziuojancia masina, ir vel – mirtyna tyla. O kai sutemo
(14.30), valanda tik sugaisiau, beviltiskai laukdamas is
pravaziuojanciu karta per pusmeti kaimieciu, kad kieno nors
sirdis suminkstes, taip kaip mano kunas susila ilipant i
silta sugautos masinos vidu. Taigi, tamsoje Svedijoj gali
sustoti daug kas: turkai, cigonai, arabai, rusai... bet tik
ne svedai. O aplinkiniuose kaimuose berods jokiu emigrantu
nebus ;(
Siandien, kad padaryt sau arbatos, turejau dubasinti savo
buteliuka, kur vanduo senai jau buvo suledenejusi, o po to
kazkaip reikejo tuos kristaliukus i puodeli isbert. Aisku,
mane tai greit uzkniso, tai paemiau sniego, kurio buvo
davala aplink mano palatke, ir padariau is svieziai iskepto
sniego skanu gerima pavadinimu arbata. Stai kur romantika.
Pirmuose dvejuose siandien sutranzuotuose masinuose sedejo
po 2 turkus. Antrieji vos snekejo angliskai, o mano
keliones dienorasti paliko uzrasa „God Lock“. Hm, idomu, ka
tai galetu reiksti? „Good luck“ arba kazkoki mistini dieva,
kuris turetu man padeti bekeliaujant po siaure?
Oro temperatura visa diena buvo apie –7 C. Dabar vakare
pradejo ziauriai snigt. Neradau zemes, kur galeciau
prikalti savo palapine. Bandziau iki zemes per sniega
dasikasti, bet po to supratau kad tik bergzdziai
stengiuosi. Pastaciau palatke ant sniego, taip normaliai
jos ir nepritvirtindamas. Sniego gilis virsija 1 metra; ka
gi, privaziavom pagaliau siaures Skandinavija!
HH summary: Lulea (S) – Karungi (S), 160 km, 7 masinos.

19 Jan., sestadienis 12-oji diena
Kai ryte atsikeliau ir isejau i kelia, masinu srautas buvo
toks, kad nutariau kaip atsargini varianta isbandyti savo
koju stipruma ir istverminguma, peskom eidamas 45 km iki
Overtonea (artimiausio kaimo) ar dar toliau, iki pat
Juoksengi. Aisku, eidamas tranzuodavau. Aisku, is tu keliu
masinu, kurie pravaziavo kol ejau kazkiek kilu, nieks
nesustojo. Kai pravaziavo autobusas, vos nuo pykcio
nenumiriau – juk turejau 36 Svedijos kronas (likutis nuo
simtines, kuria dave cigonas): galejau juk nusipirkt ta
prakeikta bilieta, kad iveikt ta kaimiska kelia! Hm, bet
juk principai vis dar buvo auksciau visko.. Po kazkiek
laiko, pamates nuo sniego kelia valanti didziuli kombaina,
paejau i sona, kad praleist ji ir nebuti uzpustytam, bet
vairuotojas staiga sustabde savo zveri salia manes – taip
gavau pirma „masina“ siandien. Po to buvau sutranzaves
norvege, kuri, suzinojusi mano planus ir apie tai, kad
tokiu meto laiku nakvoju palapinej, visa kelia mane vadino
beprociu :) Trecias gi pagautas vyrukas negalejo patiketi,
kad sianakt vel miegosiu palapinej – pasirodo, sinoptikai
prognuozoja sianakt –25 C! Ka gi, pats laikas rimtai
isbandyt save.
Aplankiau siandien Juoksengi kaima. Per ji pereina
poliarinis ratas, todel cia yra net specialus skydas apie
tai. Padariau keleta foto ir perejau siena su Suomija.
Siaip, jei ziuret ant zemelapio, jokio kelio i Suomija nuo
Juoksengi nera, taciau ziema, tiksliau, 8 menesius per
metus, cia egzistuoja auto iki 2 t kelias per uzsalusia upe. Taigi, sianakt nakvosiu Suomijoj. Kai staciau palapine
netoli kazkokio kaimo, viena pagyvenusi suome staiga buvo
atsiradusi salia ir kazka klausinejo, taciau as jai
pabandziau paaiskinti, kad sitoj vietoj sianakt miegosiu
palapinej. Tada jinai kazka pasake, bet as supratau is
suomiu kalbos tik jos „oj-oj-oj...“
Nakti siandien buvo –8 C, ryte –6 C, bet jau per pietus
temperatura buvo kritusi maziausiai iki –18 C. Buvo taip
salta, kad stovet vienoj vietoj tranzuojant buvo tolygu
letai savizudybei. Ka di, ateinanciai nakciai saltukas vis
dar kaupiasi, lauksiu reiskia –25 C – pirma karta is
kuprines istraukiau extra-megztini.
HH summary: Karungi (S) – Juoksengi (S) – Juoksenki (FIN),
65 km, 3 masinos.

20 Jan., sekmadienis 13-oji diena
Kai dabar, velai vakare, sededamas savo palapinej, jau
Norvegijoj, ir gerdamas karsta zoleliu arbata, galvoju apie
praejusia nakti ir diena, prabega siurpas del to, kaip
galejo man viskas baigtis sitoj kelionej.
Zodziu, nakti is tikruju buvo –25 C. Mano miegmaisis tik
teoriskai buvo iki –22 C, todel net gerai apsirenges buvau
atsibudes del salcio gal 20 kartu. Bet naktis dar buvo
visai nieko palyginus su atejusiu rytu ir diena. Kai galu
gale nugalejau save islisti is miegmaisio (o tai velniskai
sunku!), mane lauke vien nemalonumai, del kuriu labai
lengva prarasti savitvarda – palapine buvo visiskai
suledenejusi ir jos uztrauktukai vos judejo; mano batai
tapo akmeniniais, ir kad i juos ilist, man reikejo gero
pusvalandzio; dujine plytele vos veike, tik labai maza
ugnis (cia ne del duju stokos, o salcio); kai prisiruosiau
valgyt, duona radau tokia suledenejusia, kad man teko
pasipraktikuoti, kaip mano dantys veikia pries akmenis.
Likusieji pora bananu ir obuoliu buvo tokie kieti, kad
negalejau juos nukasti – be to, bananai nuo salcio tapo
visiskai juodi (per viena nakti!), ir kai as juos
pasildziau virs ugnies ir peiliu nuskutau (nes kitos
iseities nebuvo), valgiau ledynius bananus (t.y. tai buvo
tikru tikriausiai bananu ledai).
Aisku, arbata teko daryti is sniego. Buvo nerealiai salta.
Miegmaisio supakavimas tapo problema Nr.1: man neuztekdavo
laiko, kad ji supakuot, uzsaldavo koju ir ranku pirstai,
todel prilaikydamas is dalies suviniuota miegmaisi,
masazavau pirstus. Idomu, kaip tai atrode is salies?
Galu gale, po dvieju valandu valgio gaminimo ir krovinimosi
isejau i kelia, kuris buvo tuscias ir tylus. Masinu buvo 1
per 10 minuciu. Po kazkiek laiko salymo praejo kazkoks
kaimietis ir as, kaip visada, pasisnekejau pusiau suomiskai
pusiau angliskai – jis suzinojo, kas as toks ir ka cia
veikiu, as suzinojau, kad nakti buvo –25 C, bet dabar diena
dar linksmiau: -28 C! Dar po pusvalandzio jau visiskai
nejauciau jokiu savo pirstu, ir man tapo baisoka biski, kad
is tikruju mano pirstai gali susalti. Mano sviesus grazus
plaukai tapo suledenejusiais ir baltais! Pradejau keikt
visus tuos tranzus, nes buvo taip salta tiek laiko stovet
ant kelio, kad jauciau, kad gyvas tampu pamazu ledo gabalu.
Tokioj temperaturoj prastovejau 2 valandas, kol Dievulelis
man atsiunte angelus senuku-kaimieciu atvaizde. Kol
vaziavau 30 km iki Pello, jauciau, kad tiesiog „minksteju“.
Atvykus i Pello, jau galvojau, ka daryti nakti, nes oro
temperatura zadejo dar kristi. Nutariau, kad eisiu prasyti
nakvynes pas klebona koki i baznycia, kaip man siule
cigonas sutiktas Svedijoj, nes miegoti palapinej butu buve
savizudiska. Turiu pridurt, kad uz pusvalandzio nuo
atvykimo i Pello jau turejo buti gana tamsoka (apie 14.00),
kadangi sviesos per diena cia buna vos 5 valandos. Ir kai
galu gale sustabdziau svediska fura, varancia i Norvegijos
Tromso miesta, tapo aisku, kad as sianakt dar liksiu gyvas
(Norvegijoj temperaturos yra zymiai aukstesnes, kadangi
teka siltas Golfstreamas salia). Kai svedas pasiule kavos,
negalejau tiesiog fiziskai atsisakyt – paprastai negeriu
kavos, bet takart i kofeina buvo visiskai nusispjaut.
Kai vaziavom, salia Kaaresuvanto temperatura buvo kritusi
iki -38 C. As galvojau, koks gi as laimes kudikis, kad
isvengiau tokios baisios nakteles, nes paprasciausiai
miegodamas palapinej, ryte jau buciau neatsikeles. Niekam
nelinkeciau tokios situacijos, kai yra nezmoniskas saltis,
kuri tu jauti iki savo kaulu, ir beviltiskumas,
bunant „kazkur“ siaures Skandinavijoj, be pinigu, be nieko,
tiesiog tikint, gal kas nors sustos, kad liksiu gyvas...
Dabar mastau, kad pakartot sita kelione antra karta nelabai
noreciau, situo keliu, tokiu budu, sausio menesi... Dar iki
Pello miestelio masinu buvo 1/10 min., uz Pello jau ju buvo
1 per 40 ar 50 min. Ir tai ne nakti, o diena! E8 kelias per
Suomija yra labai ilgas ir tuscias, per ji apsimoka varyt
tik nuo pradzios iki galo su kokia fura.
Dabar esu salia „Statoil“ degalines pasistates palatke
(netoli Skibotn), pries tai pasiklauses merginos,
dirbancios degalinej, ar galiu tai padaryt, ir jinai
kazkodel paraudonavusi pasake, kad nera jokiu problemu.
Temperatura „tik“ –18 C. Sniego cia maziau negu buvo
Suomijoj ir siaures Svedijoj. Gerai ir tai, kad nesninga,
nes kai pries pora vakaru miegojau salia Karungi (S), per
nakti buvo tiek prisnige, kad turejau nerealiai brautis,
kad islist is savo namelio (ant palapines stogo buvo
atsirades 15 cm aukscio sniego stulpas).
Siandien galvoj sukasi ironiska strukturos atzvilgiu
angliska fraze: „Are you going to Nordkapp? No, you are
going to die..“
HH summary: Juoksenki (FIN) – Skibotn (N), 415 km, 2
masinos.

21 Jan., pirmadienis 14-oji diena
Siandien esu apnakvindintas vieno lenko. Su trim masinom,
vingiuotais fjordu keliukais, kartais net varydamas su
masina tik 30 km/valanda, datranzavau nuo Skibotn iki
Storslett (Nordreisa); ten, jau isnykus dienos sviesai,
stovejau-tranzavau ant kelio, ir staiga saligatviu
praeinantis praeivis paklause, kur vaziuoju, ir pan.
Suzinojes, kad is Lietuvos esu, iskart pagyvejo – jis buvo,
pasirode, Baltarusijos lenkas, is Grodno, kuris savo
laikais studijavo istorija Vilniaus universitete! Tai bent
atsitiktinis susitikimas, kazkur siaures Skandinavijoj. Tas
lenkas prase prieglobscio Norvegijoj, atsakymo lauke jau
pusantru metu, todel visa si laika gyveno pabegeliu
stovykloj. Ten mes ir nuejom. Pilna afrikieciu, turkisku
asmenu, rusu. Daugiausia cia suvaziuoja sleptis nuo
mafijos. Taigi, Piotr (tas lenkas) mane prieme i savo
kambari – siltas dusas, karsta vakariene – kas gali buti
geriau po blaskymosi po pasauli, miegant palapinej –20 C
temperaturoj? Ta pati vakara nuejom su Piotr’u i
biblioteka, kad apturet interneta. Toj bibliotekoj Piotr
parode man vieno zverio maketa, padaryta is sio zveriuko
odos ir t.t., tai buvo järv, berods taip vadinasi, niekada
tokio nemaciau, ir is tikruju, Piotr man pasake, jog sitoki
zveri galima surast tik Finnmark srities kalnuose (siaures
Norvegija), tai mazesnis uz vilka ir panasesnis daugiau i
koki bebra zveris, kuris yra labai ziaurus ir zudo kitus
zveris ne tik del valgio. Juos labai nemegsta saami – tai
vietiniai gyventojai, dar vadinami lapais (laplandais),
kuriuos atradau staiga sau paciam Norvegijos kalnuotose
vietovese: mazo ugio, azijietisku veido bruozu, jie mazai
paliesti civilizacijos. Sunku buvo patiketi, kad net
Europoj, pasaulio centre, egzistuoja tautos, kurios gyvena
iki siol beveik kaip pirmyksciai zmones. Teko matyti
laplandus gyvai vieninteli karta Skibotne, kai tranzavau is
vienos degalines – tokie maziukai, su juokingais
tradiciniais melynais-raudonais rubais. Kai pamaciau,
galvojau, is kur cia indenai ar siaures aborigenai
atsirado, galvojau, gal cia tikrieji norvegai...
O tas Piotr pasirodo yra pamises del LDK (Lietuvos
Didziosios Kunigaikstystes), visa laika pasakojo, kokia
lietuviai buvo (ir yra?) galinga tauta, kad turejom
imperija iki Juodosios juros, didesne net uz Romos
imperija. Neitiketina, kad sutikau sitoki zmogu kazkur
siaurej – jis apie Lietuva zinojo daugiau negu as! Tai, kad
mes issaugojom seniausia Europoj kalba, Piotra tiesiog
zavi, o tai, kad mes ilgiausiai nebuvom atsisake pagonybes,
yra tik pliusas mums, kadangi matyt taip lengvai daleles
savo kulturos neissizadam. Kai papasakojau, kad Lietuvoje
pagonybe tam tikrais aspektais vis dar egzistuoja, ir netgi
gal auga, jam tapo labai idomu, todel papasakojau apie toki
festyvali kaip Menuo Juodaragis Sudeikiuose. Idomiausia
tai, kad Lietuvoj ir Latvijoj Piotr mato didziuli
potenciala – jis man papasakojo (ko as aisku nezinojau),
kad berods 96-aisiais NSO buvo pagrobtas ir veliau
grazintas vienas Lietuvos kuunigas; tai buvo pirmasis (ir
vienintelis?) pasaulyje KUNIGAS, pagrobtas NSO, todel Piotr
sake, kad lietuviai yra isrinktieji, kartu su latviais mes
turetume irodyti kazka pasauliui ateityje. Zodziu, mano
nuomone apie Lietuva kaip apie viena geriausiu pasauly
saliu sustiprejo :) Kaip gi ne, kai zmones is kitur apie
mus taip sneka. Dar apie Vilniu pasirodo daug naujo
suzinojau – Piotrui tai aisku geriausias miestas pasauly,
nes jame viskas yra, jis atspindi daug kulturu, ir rytu, ir
vakaru, kad jis be galo siltas ir jaukus, – palyginimui,
Praha, anot Piotro, grazi, bet per daug monotoniska, o apie
Paryziu isvis neverta kalbet – kai Piotras atvaziavo i
Paryziu karta, jis tikejosi pamatyt legendomis apipinta
miesta, kuris yra minimas tukstanciuose knyguose ir
filmuose – ir isejes is stoties jis pamate daug juodaodziu
ir kitu rasiu zmoniu, ir paklause viena bica kazkoki: „Kas
cia per velnias? Kur mano issvajotasis Paryzius?“ „O is kur
tu, zmogau?“- paklause prancuzas. „Tai as is rytu
atvykau..“ „Aaa, tada viskas aisku. Zinok, tikrasis
Paryzius seniai mire. Tikrieji prancuzai jau seniai
Paryziui negyvena.“
HH summary: Skibotn (N) – Storslett (Nordreisa) (N), 120
km, 3 masinos.

22-24 Jan., antradienis-ketvirtadienis 15-17 dienos
NORDKAPAS! As vis tik ji pasiekiau. Jega. Paskutinius 19 km
ejau peskom, nes is pradziu nebuvo jokiu masinu, o po to
kelias, kuris atsisakoja link Nordkapo, buvo uzdarytas. Ne
sezonas, daug sniego, niekam neidomu. Teko bristi tuo
kalnuotu keliu, kuri sudaro sniegas ir ledas. Retkarciais
galima buvo pamatyt asfalta. Pagavau 4 batonus ant to
asfalto, padengtu ledu. Puiku. Bet savo pasiekiau.
Beje, pries tai pora dienu nieko nerasiau dienorasty, nes
buvo labai salta, ir be to, mano batarejkos jau eina link
pabaigos, o zibintuveli juk reikia pataupyt, ir kadangi
dienorasti rasau tik vakare, kad dienos sviesoj daugiau
laiko beliktu tranzams ir apskritai keliui, tai dabar
iseina kad rasau ji paskutini karta greiciausiai, taip bus
praktiskiau, be to, savo tiksla jau pasiekiau, ir dabar
laukia „tik“ kelias namo.
Kaip ten bebutu, papasakosiu trumpai, kas nutiko per tas
tris dienas. Po to, kai buvau apnakvindintas lenko, kita
diena dar su juo nuvarem prie miestelio bibliotekos, kur
pasedejau prie Ineto, be to, pavalgiau sociai pas Piotra
karstus pusrycius, ir apie puse dvyliktos atsisveikinom.
Istranzavau link Nordkapo, taciau spejau pasiekti tik
Rafsbotn, uz Altos, kadangi velniskai greitai tamsu daresi,
o vairuotojai veliau ir nestojo – savaime aisku, kelio
degaliniu ir uzkandiniu cia jau seniai nebuvo, o stovet
kokio kaimo vidury salia vieninteles esancios degalines yra
visai beprasmiska. Reikia pridurt, kad vejai buvo ne patys
silciausi, ir nors temperatura lauke buvo -10, -15 C,
atrode, kad tokis saltis greit tave pribaigs.
Kita diena vaziavom per kalnus, kur furistas man rode
namukus, kur gyvena sitie vietiniai laplandai. Taip
pasiekiau Russenes, o verciau tariant, Olderfjord – ant
zemelapio Russenes pazymetas kaip zymiai didesnis
miestukas, prie pat Olderfjordo, bet tai yra klaida – pats
Russenes yra tik keli statiniai paciame Olderfjorde, o ant
zemelapio jis yra toksai didelis todel, kad anksciau jis
buvo labai svarbus tarpinis taskas, uostas, kai nebuvo
visokiu keliu aplinkui ir tuneliu pastatyta. Ta pacia diena
atsiduriau dar Smorfjorde, toliau kazkodel nutariau eiti
peskom, nes niekas nevaziavo – taip nuejes kelis kilus,
pavargau ir nutariau kazkur tarp uolu statyt palatke –
sniego buvo velniskai daug, o vejai buvo neitiketinai
stiprus, net ziauriai stiprus ir greiti, tad nutariau
issikast duobe sniege geriau. Pamaciau tris vienisus
namukus ir nuvariau prasyt kastuvo. Pirmam dege sviesa, bet
nieko nebuvo. Antrame atidare senukas, kuris neturejo matyt
nei kastuvo, nei noro sneketis nepazistama jam anglu kalba.
Treciame atidare senukas, kuris turejo ir kastuva, ir nora
pasneket, bet deja, jis mokejo tik norvegiskai. Zenklais,
gestais, vargais-negalais susitarem kad paimsiu kastuva ir
atnesiu atgal uz 40 min. Dar jis man dave paprasyta karsta
vandeni, nes maniskis jau seniai buvo suledenejes. Taciau
aisku, senukas taip ir nesuprato, kam man buvo reikalingas
kastuvas... Zodziu, nakti miegojau palapinej, o ryte
isgirdau zingsnius – atvaro senukas, rades mano palapine
tarp uolu; labai apstulbo ir negalejo patiket tuo, kad
miegojau palapinej, kai lauke taip salta. Ir tada pakviete
pas save pasisveciuot ir isgert karstos arbatos. Aciu. Visa
nakti drebejau nuo salcio, o ryte jis mane pasikviecia i
savo nama. Puiku. Anyway, ten, tame name, dar buvo tokia
senele, kuri snekejo biski angliskai, tai apturejau tiesiog
nuostabius pusrycius su karsta arbata ir uogiene. Taip
prasedejau pas juos tol, kol senukai nesupazindino mane su
visa savo gimines fotografiju kolekcija ir kol neisgeriau 5
ar 6 puodelius arbatos, po to jie paskambino savo
dirbanciam sunui i kazkoki tolima miesta ir pasigire, kad
prijaukino keliautoja, ir po to vienbalsiai nutare mane
pavezt iki kitu namuku uz Skarvberg tunelio. Zodziu, visai
malonus norvegai papuole, tik aisku galetu ir is vakaro
sitaip maloniai priimt i svecius.
Stovint man balsuojant uz Skarvberg tunelio, man po truputi
daresi aisku, kad per velai siandien atsikeliau ir per daug
laiko praleidau sveciuose – jau beveik tamsejo, o as buvau
dar taip toli iki Nordkapo. Taciau viltis mirsta paskutine – galu gale, turbut ketvirtojji per pusantros valandos
vaziavusi masina paeme mane iki Mageroya salos ir
jos „sostines“ – Honningsväg’o. I sia sala yra ilgas
tunelis po jura, uz ji reikia moket net zmonems atskirai,
ne tik uz masina. Taciau tas 44 norvegiskas kronas uz mane
sumokejo vairuotojas, kadangi as paprasciausiai neturejau
planuose jokiu islaidu vaziavimams. Is Honningsväg’o jau
nusileidus tamsai netiketai sau paciam sutranzavau masina
iki posukio i Gjesver – tai buvo mano paskutinioji masina
pakeliui iki Nordkapo. Toliau jau ejo tik tuscias kelias
link Nordkapo ir dar vieno mazo miestuko Skarsväg. 6 km iki
paskutinio kelio issisakojimo padariau peskom, per ta laika
pravaziavo 3 masinos. Priejau issisakojima. Dykuma, kalnai
ir uzrasas „Nordkapp – 13 km“. Puiku. Ivaziavimas i kelia
link Nordkapo uzdarytas, jautesi, kad cia vazinejama tik
vasaros metu. Ka gi, begalinis noras buti Nordkape jau
sianakt dare neitiketinus dalykus – pofig buvo sniegas,
pofig buvo ledas, ir aisku, tie velniski vejai ir puga.
Nordkapas, siauriausias Europos taskas, kysulys 300 m virs
Arktikos vandenu, buvo manim pasiektas 20.50 vietiniu
laiku, ketvirtadieni, sausio 24 diena, 17-ta keliones
diena, po 3800 km, pravaziuotu autostopu su 60 masinom, per
visas Skandinavijos salis.
HH summary: Sausio 22, Storslett (Nordreisa) (N)- Rafsbotn
(N), 190 km, 6 masinos. Sausio 23, Rafsbotn (N) – Smorfjord
(N), 100 km, 3 masinos. Sausio 24, Smorfjord (N) – NORDKAPP
(N), 120 km, 3 masinos.



PASKUTINIS ZODIS

Tai jau ne dienorastis. Rasau tai jau atvykus namo, tiesiog
suvedu viska, ko nebuvau paminejes dienorasty. Visu pirma,
atgal, nuo Nordkapo, vaziavau per visa Norvegija, tai yra
kitu, lengvesniu mano manymu keliu. Stai marsrutas:
18 diena: Skarsväg (N) – Olderfjord (Russenes) (N)
19 diena: Olderfjord (Russenes) (N) – Andselv (N)
20 diena: Andselv (N) – Trofors (N)
21 diena: Trofors (N)
22 diena: Trofors (N) – Berkak (N)
23 diena: Berkak (N) – Moss (N)
24 diena: Moss (N) – Ystad (S)
25 diena: Swinoujscie (PL) – Görlitz (D)
26 diena: Dresden (D).
Cia reikia paminet Trofors strigima: 20-ta keliones diena,
vakare, pasiekiau Trofors maza miestuka. Kita diena
atsikeliau iskart po to, kai pradejo svyst, o kadangi mano
palapine stovejo netoli kazkokio namo, iskart sulojo sunys,
isgirde, kad kazkas triuksmauja cia, ir isbego seimininkas,
taciau as jam paaiskinau, kad cia tik pernakvojau ir varau
toliau, tai jis pasake „O.K.“. Tada atsistojau ant trasos,
ir pradejau laukt masinu, bet po valandos ar daugiau
supratau, kad vieta vis tik kazkokia netokia, buvo daug
vietinio srauto, tai ejau pora kilu, kur baigiasi visas tas
srautas, uz miestelio ribu. O ten jau buvo taip tylu ir
nyku, kad galvojau, kad as busiu laimes kudikis, jei
pagausi ka nors iki kito miestuko, esancio gan toli.
Prastovejau taip kelias valandas, kol nepasidare tamsu ir
tapo visiskai aisku, kad as siandien liksiu vel Troforse –
masinu pravaziuodavo vos kelios per valanda. Mano valgis
buvo jau pasibaiges, buvau fucking alkanas, o statyt
palapine tam paciam mieste tiesiog is principo nenorejau.
Buvo ziauriai beviltiska. Nuvariau ieskoti miestuko
baznycios, galvojau, kodel nepaprasius ten kunigo kokio,
kad duotu ka nors pavalgyt. Gatvese nyku, nieko nera.
Jokios baznycios neradau. Pasibeldziau i vienus namus
pasiklaust, kur ta baznycia. Atidare jauna seima, kuriems
angliskai isaiskinau, kad man reikia baznycios, nes noriu
pavalgyt. Jie dave man banana ir kriause ir pasake, kad
baznycia yra uz kelius kilus, kitame kaime. Reikejo eit i
ta puse, is kur atitranzavau, tai yra atgal. Ka gi, ejau
tos km keliu, dar likus viena kila iki jos sustojo vienas
bicukas ir paveze tuos likusius metrus. Baznycia zodziu
buvo uzdaryta. Buvo salta, ir taip nenorejosi vel miegot
palapinej. Pasibeldziau i salia esancius kunigo namus.
Iejau. Atidaryta, bet nieko nera. Ofisas, kompas, kitam
kambarely dusas. Nusprendziau cia palaukt to kunigo.
Laukiau-laukiau kelias valandas, niekas neateina. Padariau
sau pavalgyt mazoj virtuvej, isgeriau visa arbata ir Coca- Cola, ka radau saldytuve, galvojau, atsiprasysiu uz tai,
kai pamatysiu ka nors. Jau norejau miego, tad pasiklojau
miegmaisi ant grindu, parasiau ant duru rasteli, kad
nepersigastu, ieje kas nors cia ir rade zmogena mieganti
ant grindu, ir uzmigau. Is ryto atsikeliau, vis nieko nera.
Dar palaukiau valanda kokia, ir atvaro kazkoks darbininkas
i namus. Pamato mane, ir klausia, kas as toks. As jam
isaiskinau, kad vat taip ir taip, man reikejo tipo
baznycios pagalbos, bet ten buvo viskas uzdaryta, tai as
cia ir atsiduriau. Sako tada jis, as nieko negaliu tau
padet, as ne kunigas, o kunigas dabar kazkur isvykes. Sako,
nori valgyt, eik i socialini centra, ten jie ka nors
sugalvos. O tas soc. centras tame Trofors miestuke :) Vel
isejau i trasa, ir kazkaip greitai sutranzavau iki Trofors.
Ten atvariau i soc. centra, paaiskinau, ko noriu, o ten
darbuotoja sako: nieko negaliu padet, atvarys uz 2 val.
mano sefe, tada ir paziuresim. Spjoviau as i juos ir
nuvariau vel i vakarykste vieta tranzuot. Ir iskart pagavau
lengvuske, varancia gan toli :) Tas bicukas iskart pamate,
kad as visai alkanas, tai kazkokiam kaime, uzkandinej,
pavalgem, ir dar dave 110 Norvegijos kronu apsipirkt, kuo
noriu. Ir man iskart pasaulis vel mielesnis pasidare :)
<..>

vidutiniskai Skandinavijoj as
pravaziuodavau tranzais 280 km per diena, t.y. vidutiniskai
88 km su viena masina. Taip mazai yra ne todel, kad buvo
labai blogai su tranzais (na, karts nuo karto pasitaikydavo
keliu valandu laukimai, bet paprastai paimdavo uz
pusvalandzio ar panasiai), taciau kad tos dienos sviesos
buvo ne per daugiausia, 4 ar 5 val., ir jau tamsu, o tamsai
nusiledus tranzai jau buvo beveik beprasmiski tenai.
Tris naktis teko miegoti palapinej, kai buvo –25 C. Karta,
prie Russenes, teko matyti siaures pasvaiste - kiek
supratau is zmoniu pasakojimu, jinai pasirodo danguj apie
9 val. vakaro, kai yra ypac salta (ta nakti buvo –25 C). Is
tikruju, pasvaiste ta yra labai grazi, zalia ir visa juda. Sausio 25-ta diena palikau Nordkapa, teturedamas kuprinej
paskutinius valgio atsargus – viena pakeli müsli (750 gr).
Sekmadieni, 27-ta sausio diena, 20-ta keliones diena,
nebeliko ir jo. Kelias paras badavau. Apskritai, budavo
ypac sunku, kai kas nors pavezdavo mane ir siulydavo
pavalgyt ka nors mesisko ar pienisko, bet turejau
atsisakyti, kadangi nevalgau jokiu gyvulines kilmes
produktu – isivaizduokit, vairuotojas draugiskai siulo ka
nors is savo valgomo maisto, ir skrandis tau sako: davai,
paimk, suvalgyk, tu gi alkanas, nenumirsi gi nuo to, jei
karta pavalgysi mesytes ar pienisko sokolado. Taciau
principai nugalejo, ir bent jau sau paciam pavyko irodyt,
kad nesu silpnavalis ir galiu praeit tokius ziaurus
egzaminus.
Norvegijoj labai daug tuneliu, prakastu pro kalnus.
Kjopsvik-Drag kelte reikia moket ir uz zmogu masinoj
(atrodo 25 Norvegijos kronos).
Vienas idomus ivykis: Svedijoj buvau pagaves viena ceku
fura, su ja davaziavau iki Ystad miesto. Toliau vasario
pirma diena man buvo pervesti pinigai i kortele, todel
paemiau kelta iki Lenkijos. Kelte susiradau fura iki beveik
Görlitzo (D) – ir tas furistas pasirodo buvo to pirmo
pagauto manim ceko brolis! Jie abu vazineja visada reisais
Norvegija–Cekija, taciau skirtingomis furomis ir kitais
keliais. Pasirodo, pasaulis mazas.
Dar detale: keliones metu tik pacioj pradzioj, Cekijoj,
maciau tranzuojancius, o daugiau lyg ir niekur.

Ko teko atsisakyti kaip neveganisko (neaugalinio) maisto:
3 kartus – sumustiniai su desra arba mesa;
3 kartus – pieniskas sokoladas;
2 kartus – sumustiniai su suriu;
2 kartus – jogurtas;
2 kartus – pienas;
1 karta – kepta zuvis.

Kiek is tikruju pinigu isleidau sitoj kelionej:
Vaziavimui iki apsilankymo Nordkape – 0 euro.
Vaziavimui po apsilankymo Nordkape – ~40 euro (keltui
Norvegijoj ir keltui nuo Ystad (S) iki Swinoujscie (PL)). Valgiui – ~30 euro. Nakvynems – 0 euro.

Keliones metu buvau pavaisintas:
Kava, arbata, ivairiais saltais gerimais, duona, razinomis,
uogiene, keptom bulvem, ivairiais fruktais, sausainiais,
vakariene ir pusryciais.

Gavau dovanu:
Kepure, 2 kartus 100 Svedijos kronu, karta 110 Norvegijos
kronu.



Sigurdas Jarrou,
Devyneriopas
jezuskristus(a)hotmail.com

p.s. ....iki siol pamenu ta vakara, kai ejau per sniego
uzpusta kelia paskutinius kilometrus iki Nordkapo...
Neitiketinas jausmas apima tokiais momentais, kai aplinkui,
kiek tik akys mato, tik sniego ir ledo dykuma, pucia saltas
arktikos vejas, ir pilnas menulis apsviecia tau vos matoma
kelia... Ir nieko nera salia, tu esi vienas ir tik vienas,
su savo svajone pasiekt tai, ko troksti... saltoj sniego
karalystej...