Pradėsiu pasakėlę.
Ankstų ankstų žiemos rytą. Lauke tamsu, nyku, nė gyvos dvasios. Tik galvose dega spalvoti mūsų norai.. Į kelionę! Juhūūū!!:) Pagrininis kelionės tikslas- pamatyt Viduržemio jūrą!!!
Vėl keliauju su Andrium. Tik jau kitu Andrium, ne tuo pačiu, su kuriuo tranzavau vasarą. //Kelionę pradėjom nuo Kauno. Nuo vienos degalinės prie IX forto. Nors buvom apsikarstę atšvaitais ir žybsiukais, patamsy nieko nepagavom. Tik prašvitus sustojo pirma mūsų kelionėj mašina. /Taip keista- aš vėl ant kelio. Vėl tranzuoju..;) Trim mašinom nusigaunam iki Kalvarijų muitinės. Juokavau, juokavau, kad šventės ir pasieniečiai nedirbs, ir prisijuokavau: ištikrųjų Lietuvos muitinėj nebuvo pasieniečių;) Patrikrino tik Lenkijos muitinėj. Sieną kirtom 11 valandą mūsų laiku, Lenkijos- 10val. Visai normaliai. Bet užtat už sienos- krachas! Pravažiuoja kokia viena mašina per 10minučių! /Šalta. Bet Andrius linksmai nusiteikęs. Bestovėdami pagraužiam iš namų pasiimtų kūčiukų. Taip keista, aš nei namie, nei kelionėj. Tokioj tarpinėj būsenoj. Žodžiu, nieko nesutranzavę nusprendėm pasistūmėt autobusu iki Suvalkų. Autobuse- migdanti šiluma.. Čia susipažinom su kažkokiu profesorium iš JAV. Jo mėgstamiausia šalis yra Lenkija. Du kartus per metus jis daro turus po įvairias pasaulio šalis su kažkokia keista kolekcionavimo misija..
Jau Suwalki!! Tranzuojam toliau.
Naujas mūsų kelionės partneris- fūristas iš Šiaulių. Jis toks paprastas (tiesą sakant visi fūristai tokie…) ir nuoširdus; be to jo šypsena jauki. Taigi su šiuo vairuotoju keliavom ilgokai, iki 19 valandos. Vairuotojas visą visą kelią graužė moliūgų sėklas ;)) kaip koks graužikas-maniakas:P Ir dar prisikrovęs nemažai atsargai. Toks užsiėmimas galėtų pakeisti vairuotojų įprotį rūkyt. (nors "mūsų" vairuotojas ir rūkė pertraukomis nuo graužimo;) Net sunku bendrauti su žmogum- jis visąlaik užsiėmęs!! // Bevažiuojant sutemo, bet pas mus gera ir šilta.. Sustojome gūdžiuose miškuose (kažkur šiauriau Varšuvos), vienoj iš lietuvių vairuotojų pamėgtų degalinių. Mašinų nulis- ir ką čia sutranzuosi? -Paklydusią iš miško mešką? :)) Ne, nieko nebus. Teks čia praleisti naktį.. Vairuotojas siūlė pas save kabinoj nakvoti, bet nusprendėm išbandyt palapinę (ir save), todėl nužargliojom į mišką. Šiek tiek pasišviesdami elektriku pasistatėm palapinę. Susitvarkėm, pasiruošėm nakčiai. Bet dar ganėtinai anksti miegot. Išlendam iš miško į šviesią degalinę (kaip kokie miškiniai- laukiniai žmonės;) Na tokie matyt ir esam;)) Užeinam į degalinę, o zlotų - babaa../ (o ne!).. Pardaveja siūlo keisti zlotus kursu 4zlotai už vieną eurą. Lyg ir neblogai, bet shit, ji nepriima monetinių eurų, o mum stambius banknotus keist neapsimoka.. Laimei, šalia sėdėjo lietuviai, kurie sutiko mum pagelbėt ir pakeitė keletą eurų. Pagėrėm arbatos. Toks be galo malonus jausmas jausti šiltą skystį tekantį į tavo kūną.. (tokie paprasti dalykai - ir tiek daug džiaugsmo;) Paskiau dar išsivalėm dantis degalinės tualete ir grįžom 'namo'. Taigi, labanakt, vaikai.. Greičiau ateitų rytas, šiltas-saulėtas-smagus rytas.. Kaip aš jo laukiu… Brr ..

2003 12 28. SEKMADIENIS.

Miegot buvo visai pakenčiama, tik retkarčiais atsikeldavau nuo šalčio arba klaikaus klausimo:"Kur aš???".. Bet supratus, kur esu, kad viskas OK, nurimdavau ir vėlei užmigdavau. "Išsimiegojau, jaučiuosi taip gerai, matyt jau rytas..-galvoju sau linksma.. Andriau, kiek valandų?" Ir še tau, pasirodo dar tik pirma!! Ir veik tu ką nori visą naktį:( Na, prisivertus išmiegojau dar keletą valandų. Bet paryčiui jau buvo nebeįmanoma užmigt nuo drebėjimo. Andrius irgi nebegalėjo užmigt, todėl penktą valandą ryto nusprendėm nebesikankint. Išlindom iš palapinės.. OOOooo.., koks gražus žiemos rytas!!! Dar visiškai tamsu ir labai žvarbus oras, bet taip gaivu, ramu..O danguje spindi milijonai žvaigždžių.. Taigi vaikščiojom po mišką ir stebėjom žvaigždynus. Andrius [kaip fizikas bei astronomas] buvo mano "dangaus gidas". Reikia neužmiršt: žemiau Didžiųjų Grįžulo Ratų yra Šiaurinė žvaigždė, dar žemiau Mažieji Grįžulo Ratai, o tarp jų iširaitęs Drakono žvaigždynas.. Taip užvertę galvas pražiopsojom visą valandą..Nė šalčio nebejutau. Ai, tiesa, bevaikščiojant miške Andrius įkrito į griovį. Nesuprantu, kokiems velniams jų ten tiek prikasinėta… Gerai, kad negilūs. //Paskiau suvyniojom palapinę, kilimėlius, miegmaišius ir nuskubėjom į degalinę. Vėl citrinų arbata... mm… Laukėm mūsiškio fūristo, kuris turi pajudėt dar už valandėlės. Belaukdami šalia išgirstam lietuvių kalbą. Šalimais sėdi trys vyrukai. Andriūzas nieko nelaukęs čiumpa grobį;)) Iš pradžių jie nenoriai šneka, kažką mykia, nieko konkretaus nesako. Bet sutinka mus pavežėti link Vokietijos. Yes, traukiam tolyn.
Bevažiuojant susidraugaujam su lietuviais. Pasirodo, jie važiuoja net iki Magdeburgo. /Lenkijoj, Plocke, buvo šioks toks incidentas: kai stovėjom prieš šviesoforą, iš šono privažiavo policija. Pamačius, kad abu lietuviai prieky be diržų, grėsmingai sušuko ir davė ženklą važiuot paskui. Nuvažiavom į vieną užkampį. Vairuotojas, jauniausias ir naiviausias iš trijulės, išėjo kalbėtis į police mašiną. Pareigūnai pareikalavo 400zl už abu žmones. Po du šimtus zlotų!! Kokia nesąmonė!! Tas jaunasis vairuotojas jau lyg ir ruošėsi mokėt, nes policija pradejo kalėjimu grąsint. Bet čia įsikišo patyrę jo draugai. Jie nusimano baudose, bet policininkai nepasiduoda: "Nuo šiandien nauji įstatymai." (šiandien sekmadienis;) "Jei nemokėsit, važiuojam į komisariatą". Lietuviai sako: "Važiuojam". Tuomet policininkai patys pasimetė, nebežino ką daryt, nes komisariatas sekmadieniais nedirba, be to jie patys prisimelavo dėl tokių baudų. Policininkai baisiai susinervijo ir išvažiavo;) O mūsų lietuviai jautėsi kaip tikri didvyriai, visam keliui užteko kalbų!! Toliau vis viena važiavo be diržų. //Praėjo vos ne visa diena, kol mes kartu keliavom. Tik leidžiantis saulei mes išlipom degalinėj netoli Berlyno.
O Vokietiją praskridom pasakišku greičiu! Šimtas kilometrų.. degalinė.. Du šimtai kilometrų.. vėl degalinė… Ir taip per visą Vokietiją. Taigi antrą kelionės dieną pasistūmėjom ~1300 km! Vidurnaktį buvom tarp Ulm'o ir Štutgarto, kur ir apsistojom nakčiai. Čia, pietų Vokietijoj, prisnigta. (Lenkijoj ir Lietuvoj šiuo metu sniego nėra) Lįsdama į miegmaišį maniau, kad vėl visą naktį atsikėlinėsiu iš šalčio, bet abu pabudom tik prašvitus! :)

2003 12 29. PIRMADIENIS.

Rytas. Degalinė čia neveikia, tik restoranas, todėl daug sunkiau pagaut mašiną. Šiek tiek pasistūmėjom į pietus su dviem vokietėm. O paskui keliavom su tokiu jaunu vairuotoju: aš jį pavadinau Elfu;)) Iš pradžių įlipus į mašiną ant jo galvojau, kad mergina, nes labai mergaitiškų veido bruožų, su ilgais plaukais. Tik jam prakalbus vyrišku balsu supratau, kad jis ne mergina;) Man jis tip top kaip elfas Legolasas!! Labai įdomus & savotiškas. Elfas yra vokietis, groja gitara vienoj pankroko grupėj. Su juo mes pasiekėm Šveicariją. Pasieny netikrino. Ir štai mes atsidūrėm galingų Alpių papėdėj.. WooOW!! Kalnų viršūnės skendi debesyse. Trumpam sustojam padaryt keletą nuotraukų. Bet ir nuskilo mum važiuot per vakarinę Šveicariją, kur pačios aukščiausios Alpės!! Taip pat gigantiškos Alpės centrinėj Šveicarijoj. Elfas važiavo į Davos. Pravažiavom Lichtenšteiną ir išlipom Bad Ragaz. Patekom į vieną iš slidinėjimo bei turizmo centrų. Nuėjom į vidų susižinot, kur esam ir šeip apsižiūrėt. Tik spėjau įsijungti mobilų- kažkas skambina!!! Mamytė!! Sako, kur esi, kur esi?? O aš sakau: "Kątik atvažiavau į Šveicariją!" Ir pačiai keista suvokt, kad aš jau čia…
Paskui mus pavežė vairuotojas, prieš tris valandas grįžęs iš Brazilijos;)) Toks laimingas, atsipalaidavęs. Su juo pasistūmėjom apie 50 kilometrų į vakarus. Važiavom per įspūdingus gamtos kampelius: pro ramų tyvuliuojantį ežerą ir priešais dunksančias Alpes. Čia pilna tunelių, važiuoji jais ilgai, patamsy.. Taip išvažiavom iš vakarinės Šveicarijos dalies, palikom aukščiausias Alpes… /Vėliau susitranzavom vieną šveicarą-senuką. Su juo buvo labai keblu bendraut, kalbėjom trimis kalbomis, bet vis viena sunkiai vienas kitą supratom. Jis paskambino savo dukteriai ir davė mum su ja pakalbėt, nes ji kalba angliškai. Taip paaiškinom, kur važiuojam ir kur mus paleisti. Atsisveikinant senukas mum davė 20 frankų (apie 40 litų) ir "liepė" nueiti nusipirkt ką nors į degalinės restoraną. Taip ir padarėm. //Bet jau judėjimas Šveicarijoj! Gyvenimas verda, visi važinėja, pilna žmonių, mašinų, turistų. Super visur tvarkinga, švaru ir modernu. Man smagu, kad tiek žmonių. Bent šiuo metu.// Tam restoranėly išgėrėm arbatos. Viena arbata- 3.7 franko (apie 10lt). Paskiau tęsiam kelionę. Mum sustoja viena moteris, iki pat Bazelio!!! Super!! Šiandien jau turėsim normalią nakvynę!!! Kaip viskas smagiai klostosi!! Ta moteris papasakojo apie Šveicarijos aukštąsias dailės mokyklas. Pati yra teatro vadovė. Ji mus nuvežė net iki pat Juliane (iš hospitality club) namų durų! :) Juliane gyvena pačiam centre, kelių aukštų name, nuomojasi butą su draugais. Užeinam į vidų, bet Juli nėra, ji darbe ( dirba sesele), grįš tik už keletos valandų. Hmm.. galvoju, ką mum reik daryt: ar eit į miestą, ar galim namie apsistot be Juliane. Tie jos sugyventiniai labai faini, sako, jie jau žinojo, kad mes atvyksim. Todėl nuvedė į Juliane kambarį. Įdomu, kad per žmogus ta Juliane.. Bandau šį tą nuspręst iš pakabintų nuotraukų..-manau ji labai linxma ir komunikabili. Kambary stovi milžiniškas afrikietiškas būgnas, pakabintos dvi gitaros. Lentynos lūžta nuo knygų. Kambario kampe guli kokie aštuoni čiužiniai. Ir jie visi skirti draugams apnakvindinti!!!;) Pradeda aiškėt, kas per žmogus Juliane;)) Pas ją dabar taip pat vieši vienas draugas iš Vokietijos. Taigi artimiausias keturias valandas sėdėjom virtuvėj ir bendravom. Rubertas (tox jo vardas) mokosi fotografiją, tai jie su Andrium kokią valandą kalbėjo apie foto. Paskui Rubertas sužinojęs, kad Andrius yra fizikas dar valandą klausinėjo jo įvairiausių dalykų iš fizikos. Ir Andrius jam pasakojo ir pasakojo, braižė schemas. Tuo tarpu aš įdomiai leidau laiką taipogi. Visą kelionę stebėjau Andriaus veidą, jis yra labai įdomių veido bruožų (jis net nepanašus į lietuvį), ir štai, pagaliau, pasitaikė proga nupaišyt jo veidą. :) Taip praleidome vakarą, ir vidurnaktį sulaukėme Juliane. Ji labai nustebo mus pamačius, bet linskmai priėmė :) Juli mūsų tikėjosi tik po Naujų Metų.

2003 12 30. ANTRADIENIS.

Kėlėmės visi (o tie visi tai: aš, Andrius, Rubertas ir Juliane) 9 valandą. Bet kol išsiruošėm, atėjo ir 11valanda. Juliane labai rūpestinga ir dėmesinga mum. Išsiruošę išėjom keturiese pasivaikščiot. Po pietų Juliane vėl darbas iki pat vidurnakčio, bet prieš štai ji nusprendė mum aprodyt miestą. Ėjom palei upę (Reiną), perėjom seną tiltą. Įdomi to tilto istorija: ant jo stovi toks namukas, iš kurio viduramžiais mėtydavo apšauktas raganomis moteris į vandenį. Prie kito tilto jas ištraukdavo: jeigu paskendusios, vadinasi, buvo paprastos moterys, ne raganos. Jeigu gyvos- tai jos raganos, kurias vis tiek nužudydavo. Absurdas;) Bet kažkas panašaus ir Lietuvoj būdavo. /Perėjus tiltą atsidūrėm senamiesty. Gražūs raudoni valdžios rūmai, o dar įspūdingiau atrodo jų kiemas. Rubertas visą laiką fotkino, į viską žiūrėjo pro fotokameros objektyvą. Tikras fotomenininkas;) Aplankėm vėlyvojo romanizmo- ankstyvosios gotikos bažnyčią. Viduj vyko mišios, tik visai kitokios nei pas mus: vidury ratu susėdę tikintieji ir garsiai meldžiasi. Atrodo, kaip tikra sekta. Už katedros yra tokia aikštelė, iš kurios matosi vaizdas į upę ir miestą. Toj aikštelėj yra viena mažytė metalinė plytelė su savo istorija. Pasirodo, ten kadaise baisiai įsimylėjęs berniukas pirmąkart pabučiavo mergaitę ir sugalvojo įamžinti šią vietą. Dar apžiūrėjom skulptūrų- fontanų parodą lauke. Įdomiai sukonstruoti labai. Popiet Juliane turėjo skubėt į darbą, bet ji per daug rūpestinga, kad paliktų mus vienus: paskambino savo draugams, paklausė, ar jie mus galės užimt. Ech, ta Juli.. :) Visi nuskubėjom į tramvajų stotį ir vienu tramu nuvažiavom į Bazelio užmiestį. Pakeliui Juli bandė paaiškint, kur mes vykstam, bet vis viena nieko nesupratau. Kažkokia organizacija, rengianti meno festivalius ir t.t. Labai viskas paslaptingai atrodė... /Taigi patekom į Goetheanum centrą. Jį 1920 metais įkūrė Rudolfas Štaineris, kuris yra antroposofijos pradininkas, taip pat Valdorfo švietimo sitemos įkūrėjas. Domėjęsis žmogaus ir dvasinio pasaulio sąryšiu, bendravęs su dvasiom ir gaudavęs apreiškimų iš jų. Remiantis tuo, sukūrė atskirą kultūrinę šaką, pagal savitą architektūrinį stilių pastatė pirmąjį Goetheanum centrą, kuris vėliau sudegė, bet jo vietoj stovi naujas- cementinis. Taigi Goetheanum tapo antroposofijos centru, taip pat ir meno centru. Čia vyksta konferencijos, performansai, statomi spektakliai (dažniausiai pagal Getės scenarijų). // Juliane draugai dirba ten, tai vienas jų (Benžeminas) mus apvedžiojo po milžiniškas modernias sales, po užkulisius, po scenas. Keista, pagalvojus, mes kažkokie nepažįstami atsibastėliai, o mus priėmė kaip išskirtinius, ypatingus svečius:) Kasdien sutinkam vis daugiau gerų žmonių. Matyt pasaulis kvėpuoja jais. Vėliau kitas Juliane draugas mus parvežė namo. Šeip pavargom nuo tiek įspūdžių, pailsėjom, išsivirėm pietus (greičiau jau vakarienę). Taip gerai viskas klostosi.. /Sutemus vėl išėjom į senamiestį. Trise: aš, Andrius ir Rubertas. Bimbinėjom po vakarinį senamiestį, po tylias siauras gatveles. Daug daug spalvotų namukų spaudžiasi tarpsusavy: kiekvienas nori būt pastebėtas gatvės praeivių. Namukų sienos dažniausiai apaugintos vijokliais, medinės durys ir langinės išpuoštos kalėdiniais žaisliukais. Tik labai stilingais. Prie įėjimo daug kur stovi dideli vazonai su medeliais. Dar visur pilna fontanų, juose geriamas vanduo. //Nu, žodžiu, daug pamatėm ir vakare. Ir svarbiausia, man buvo taip smagu su Andrium ir Rubertu, ėjom, spardėmės ir juokėmės. Grįžom namo Reino krantine.

2003 12 31. TREČIADIENIS

Atsikėlėm anksti. Šiandien judėsime tolyn- link savo tikslo- Viduržemio jūros. Pavalgėm pusryčius. Šeip anksti nesinori valgyt, bet Andrius kaip kokia motina man vis kartojo: "Valgyk valgyk, nes nežinia, kada turėsim kitą progą pavalgyt" :) Rubertas irgi sugalvojo tranzuot į Vokietiją. Tai jam bus pirmoji autostopo porcija gyvenime;) Iš pradžių Juliane mus visus mašina nuvežė į miesto šiaurę, teko net kirsti Vokietijos sieną;) Degalinėj išleidom Ruberta ir vėl "sugrįžom" į Šveicariją, [jėga, kad pasieniečiai mūsų nestabdė]. Paskui Juli mus nuvežė į pietinį Bazelio galą. Taip keista sugrįžt prie autostopo! Per šias kelias šilto ir sotaus gyvenimo dieneles visai atpratau nuo tranzo, nuo degalinių, nuo šalimo jose.. O štai mes ir vėl… //Dar tamsu. Bandom sugaut mašiną iki sostinės. Ji būtų mum pakeliui, bet deja.. visos mašinos kažkodėl važiuoja link Ciūricho. Tai nusprendėm bent jau į autostradą nusigaut, gal ten bus daugiau mašinų link Berno ar pietų. Taigi kai vėl išgirdom žodį "Ciūrich", sėdom į mašiną. Vairuotojas- vengrietis. Atrodo lyg būtų susiparinęs ant viso pasaulio. Bet šeip visai draugiškas. /Išlipom degalinėj- restorane virš autostrados. Yes, nebus problemų pereit autostradą į kitą pusę. Ten vėl šiek tiek stringam. Hmm.. toj Šveicarijoj tai pastovūs valandiniai striginėjimai. Šalta, bet su tokiu žmogum kaip Andrius negali pulti į blogas mintis. Stovi pakelėj ir žvengi, žvengi.. Ir viskas taip linxmai atrodo. Nors šaltukas spaudžia, Andrius spirga ir netveria savam kaily. Šokinėja, straksi, "sveriam druską" :))) Tada prie mūsų priėjo viens jaunuolis. Sako, galiu pavežt iki Berno. Liux! Jis Saimonas vardu, pats pritranzavęs Europoj, Amerikoj. Jėga, buvo smagi kelionė. Prieš Berną išlipom. Oi, kaip čionais strigom!! Nervina, taip norėtųsi sklandžiai pravažiuot likusią Šveicariją, o čia kiekvienoj degalinėj… Brr… Rankos išvis nušalo, Andrius davė savo storas pirštines. Vaikščiojom, stabdėm, klausinėjom vairuotojų. Po dviejų valandų - beprarandant viltį - mašina iki Lausanne (pietų Šveicarija). O dieve, išsigelbėjimas!!! Susigrūdom į mažą mašinytę. Vairavo moteris, šalia sėdėjo jos vyras. Nebeprisimenu kokios jie tautos, bet dabar gyvena Šveicarijoj. Važiuoja į Lausanne švęst Naujųjų. Jie mums rekomendavo aplankyt Morges miestelį. Nerealus mažas miestelis prie Le Leman (Ženevos ežero). Taigi, mes ten ir išlipom. Ir, atrodo, atvažiavom į pavasarį: visą kelią visur sniegas, apsiniaukę, o čia pašėlusiai šviečia saulė, žydras žydras dangus.. Iš pradžių biški nusipirkom maisto ir nuskubėjom prie ežero… WOOOW!!! Na ir vaizdai čia, prie vandens!!! Aš taip isivaizdavau Viduržemio jūrą..~~ Spindintis vanduo. Tikrai!!! Tiesiog švyti. Eina SAU . Vanduo.Saulė.Gumbeti medžiai.Balti namukai.Uostas.Žuvėdros. Augalai.Laivai.
Ten daugiausiai ir pridariau nuotraukų.
Leidžiantis saulei palikom miestelį ir tęsėm kelionę ežero pakrante. Super! Maždaug važiuoji ir matai melsvą švelnų ežerą šalia.. Pravažiavom daug mažyčių miestelių, kiekvienas iš jų turi po akmeninę pilį. Taip visą kelią iki ežero pabaigos- iki pat Ženevos. [Ją pasiekėm keliom mašinom].
Taigi mes Ženevoj. Kaip Andrius pasakė: "Mes Ženevos užkariautojai". Bet kur visi žmonės? Nu rimtai- tuščias miestas. Naujųjų Metų išvakarės. Sutikom porą žmonių, su kuriais užmezgėm pokalbį. Klausiam vaikino, iš kur jis. O jis - iš Naujosios Zelandijos!!:))) Tikriausiai toliau ir negalėtų būt! ;) //Nužingsniavom iki vienišos katedros. Bet labai įdomi nuotaika, kai aplink tuščia, ramu, o tu vienas sliūkioji tamsiomis gatvelėmis. O prie tos katedros.. KELIONĖS PO LAIKĄ!!! Aš viduramžiuose..
Paskui atsitiktinai atsidūrėm priešais garsųjį gėlių laikrodį. Dar prieš keletą dienų žiūrėjau į šitą laikrodį knygoje apie Šveicariją, o DABAR, šią akimirką, aš stoviu priešais jį :)
O jau kiek laivų čia! Iš stiebų susidaro tankus miškas..Prieplaukoj yra galingas fontanas- 150 metrų aukščio! Pasivaikščiojom ir tarp laivų. Taip ramina vanduo..
Taigi Ženevoj sutiksim Naujus Metus. Bet mes tokie išvargę, iki Naujųjų dar liko keturios valandos. Atsibodo vaikščiot su tais nešuliais ant kuprų. Taip būtų NUOSTABU, kur nors atsiremt, atsisėst, prigult…. Mmm… Kur čia galėtumėm nueit.. Prisėdam čia pat - ant asfalto. Bet juk ilgai čia neprisėdėsim, reikia eit ieškot tinkamesnės vietos. Ir mes ją surandam!! Nueinam į nedidelę žaidimų aikštelę. Ten tamsu,aptverta. Visai nebloga vieta. Aikštelėj stovi didelis banginis, Andrius sumanė list į jį ir miegot:))))) Juokingai man ten viskas atrodė. Miegot banginyje!!;)) įdomiai. . Bet vis dėlto mes įsikurėm ant žemės, ne ant asfalto. Pasistatėm palapinę. Iš kurios pusės beeitum niekaip nepamatytum mūsų namuko! Jis labai gerai pasislėpęs! Jėga, nėr ko nerimaut. Užmingam saldžiu miegu.
As prabundu pries dvyliktą (ta prasme nakty). Noriu pažiūrėt, kaip žmonės sutinka Naujus Metus. Andrius tyngi keltis, lieka palapinėj. Nu ir gerai, nereiks palapinės vyniot;) Toldama nuo mūsų vietos biški jaudinuos, kad paskui rasčiau kelią atgal, nes tos gatvelės visos tokios panašios… Bandau įsimint gatves, skelbimus, iškabas.. Nuskubu į patį centrą. Čia kaip buvo taip ir liko - NO PEOPLE. Na keletas užsieniečių pasirodė su buteliu rankose. Net tiksliai nesupratau, kada prasidėjo NAUJI metai, nes nebuvo tokio griausmingo OOOO kaip Lietuvoj. Tolumoj iššovė keletas fejerverkų. Tai va taip Ženeva sutiko 2004-uosius.
Aš vėl nuėjau prie tos katedros. Radau labai įdomų priėjima prie jos- tokius siaurus laiptukus. Jais užlipau ir atsidūriau prie pat katedros. Kitoj katedros pusėj buvo šventųjų mozaikos iš akmenėlių.
Po valandos bimbinejimo grįžau pas Andriuką. Ech.. buvo ilga diena… tiek miestų, tiek naujų žmonių….. labanaktis. Ir su Naujaisiais!

2004 01 01. KETVIRTADIENIS.

Ryte tramvajum nusigaunam į užmiestį. Nors paskiau išsiaiškinom, kad geriau tinka 18 autobusas. Taigi paliekam Šveicariją - Bonjour France!:) Nusprendėm dabar keliaut nebe autostrada, bet patranzuot nacionaliniais keliukais. Gan greit susitranzuodavom mašiną, bet vis trumpam atstumui. Teko gaivint prancūzų kalbos žinias. Kiek ilgiau keliavom su jaunu prancūzu, kuris dabar gyvena ir dirba Australijoj. Grįžo į gimtąjį kraštą atostogom. Visą kelią klausė Bob Marley. Linxma. Buvo įspūdinga važiuot per kalnynus, virš baisingų prarajų, kalnų upių, siaurais keliukais. Kartais kelią iš abiejų pusių gaubdavo kalnų uolos, iškišęs pro langą ranką galėtum ją paliest. Kai pakildavom į kalną, užguldavo ausis. Keistas jausmas. Man labai baugiai atrodo juodi žmonių siluetai pakelėse. Kaip pas mus priimta autoavarijose žuvusiems padėt gėlių ar vainikų, tai čia žuvusiam žmogui pastato juodą figūrą. Tuo pačiu tai turi priminti kitiems vairuotojams apie gresiantį pavojų. Kartais tokie siluetai sutankėdavo kokioj nors vietoj- kraupiai atrodydavo.. Lyg važiuotum pro kapines. //Paskiau: + viena mašina ir mes jau Grenobly! Mieste tarp kalnų. Čia turim nakvynę pas Elzą iš hospitality club. Ir vėl mes apsireiškėm nepranešę apie tikslų atvykimo laiką. Mergina labai nustebo, pasimetė mus pamačius. Ir aišku dėl ko. Nes visai nelaukė svečių- butas apverstas AUKŠTYN KOJOM;) Elza- jauna prancūziukė, gyvena viena su katinu. Prieš porą mėnesių grįžo iš Afrikos ir apsistojo Grenobly. //Elza puolė tvarkytis, Andrius jai padėjo;) Išsivirėm valgyt, sušilom. Gera žinot, kad turi kur nakvoti. Taip prasėdejom visą vakarą pas ją, visiškai nesinorėjo kelt koją iš namų. Vakare sėdėjom trise ant žemės, siurbčiojom arbatą ir žiūrėjom jos nuotraukas iš Afrikos. Ji ten buvo porą kartų. Paskutinį kartą dirbo su tekstile Malyje. Grojo "Amelijos iš Monmartro" garso takelis. Ir ištikrųjų man Elza buvo tokia panaši į tą personažą: atsiskyrus nuo visų, gyvena sau viena su katinu, vieniša ir tokia romantiška.. Viskas būtų super, jei ji nebūtų tokia pasimetus prie mūsų. Ko nors jos paklausi, ji visuomet trumpai atsako: "yes", "okay", "sure"…

2004 01 02. PENKTADIENIS.

Ce matin Andrius et moi, nous sommes aller au magasine pour acheter des provisions.
Ryte palikom Elzą. Nuostabus saulėtas rytas!!! Ėjom, tik nežinojom kur. Šeip būtų super pabūt dar vieną dieną Grenoblyje, apžiūrėt miestą, bet kažkaip nesinori trikdyt ramaus Elzos gyvenimo- ji pripratus prie vienatvės. /Taip pėdinom miesto gatvelėm. Aplink kalnai kalnynai. Ir štai matom ant vieno kalno stovi akmeninė tvirtovė. Susižinom, kur kelias į tą pilį (Bastiliją). Beeinant, prie upės matėm, kaip turistai pasistatę palapines gyvena. Jėga, jei užsibūsim Grenobly, galėsim ir mes kur nors netoli jų kurtis;) /Priėjom kalno papėdę. Ir ėmėm kopti į gana statų kalną. Bet ne šeip kopti - o kilti siaurais takeliais, lipti smulkiais laipteliais, akmeniniais takeliais ir keliukais, tarp medžių, kartais pasilenkus tuneliais… Smagu. Saulė taip skaičiai šviečia. Tik sunku su tookiom kuprinėm. Suradom išeitį- išsiėmėm svarbiausius savo daiktus (pasus, pinigines, fotiką ir vandenį) ir paslėpėm kuprines krūmuose. Dėl visa ko ant medžio prikabinau popieriaus lapą. Kad būtų lengviau surast. Jei ką. Ir lipom toliau. Kuo aukščiau- tuo gražesni vaizdai atsiverdavo: vis daugiau matėsi miesto, kalnų, tolių, viskas mėlynėjo.. Oi, galėsiu prifotkint daug! Ir pagaliau, vargais negalais, bet vis viena smagiai, pasiekėm viršūnę. Galima lengviau atsidusti.. Maaamamijaaa!! Visas Grenoblis lyg žaislinis tau ant delno: svarbiausi pastatai ir kalnai surašyti legendoje, galima viską ištyrinėt. /O kas įdomiausia, kad mes atsidūrėm debesy!!! Ir kaip?;)) -Pas mus drėgna, debesuota;) - o žiūri į miestą : jame žaidžia saulės spinduliai. Geras. Tik velniškai gaila, kad baigėsi fotojuostelė.. damn, nuo kalno nepadariau nė vienos nuotraukos.. O tokie vaizdai… Mėlyni, su debesim besimaišantys toliai.. Riogso kalnynai.. Stebeiliju ilgai. Koks pasiutęs čia vėjas. Jau net šalta pasidarė.. Na, traukiam atgal. Andrius užsimanė dar į aukštesnį kalną ropštis, bet aš sakau NE.. Ačiū ne. Vien į šį kiek pastangų prireikė (bent man). Andrius tai mėgėjas tokių dalykų. //Susiradom savo kuprines, iškart radom. Ir sugrįžom į miestą. TĄ PATĮ, į kurį ką tik žiūrėjau iš aukšto. Žiūrėjau į mašinytes-skruzdėlytes ir mąsčiau, kurgi visi taip skuba, ką ir dėl ko jie daro. Tegu sustoja pasimėgaut saule. --O dabar aš, tokia pat skruzdėlytė, žingsniuoju mieste. Skruzdėlyne. Kad tik dažniau pakelt akis į dangų!
Užsukom į informacijos centrą, pasirūpinom miesto žemėlapiais ir suradom Le Museum de Grenoble (le museum du peinture et du sculpture). Kaip moksleiviai-studentai, mokėjom po 2 eurus. Čia buvo Claude Monet paveikslas, tai pirmiausiai nuskubėjom jį pamatyt. [Kokius penkis metus Monet buvo mano mėgstamiausias tapytojas, tik paskutiniu metu biški pradėjo keistis.. Bet vis tiek..] Kabėjo paveikslas iš "Glycines" serijos. Dar buvo Picasso, Renoir, Pissaro, Dufy, daug Henri Matisse paveikslų. Bet ekspozicijos visumoj man geriausi darbai buvo Ch.Camoin, A.Marquet, Vlaminck, Friesz. Bet čia tik XIX-XX a. dailė, o muziejus- tai visa istorija nuo laikų prieš Kristų iki dabar!!! Muziejuj prasitrinėm tris valandas. Uchh, jau akyse mirga, kojos linksta. Taigi visą dieną vaikščiojom: tiek kalnuose, tiek čia. Išsivilkom iš muziejaus jau sutemus. Grynas oras! … /O kur eisim? Norėtųsi pailsėt, o niekur neit, nessirūpint dėl nakties..
Nusprendėm išsigaut iš miesto. Vyksim į Marseille'į. Besigynčydami apie anarchistus priėjom miesto išvažiavimą. Mes čia ne vieni tranzavom: be mūsų stopino dar vienas senukas. Pasikalbėjom, o kai jis išvažiavo mes atsistojom į jo vietą: prie šviesaforo. Kai užsidega raudona, galima pakontaktuoti su vairuotojais. Taip sužvejojom mašiną, bet tik trumpam atstumui (10km). Vairuotojas- arabas, iš Alžyro. Išlipom pjaže, ir nesupratau kas įvyko, nespėjau nei apsisukt, o prie mūsų jau stovi jaunas vairuotojas. Jis vyksta į Aix-en-Provence [Sezano gimtasis miestas]. Taip prasidėjo kelionė ir pažintis su Damieliu. Sužinojęs, kad neturim, kur nakvot, iškart pasiūlo savo namus. Damielis aktyvus, viskuom besidomintis, mokosi tapybą ir skulptūrą, groja gitara, afrikietišku būgnu, keliauja, slidinėja, važinėja motorbaiku. Jis nesenai grižęs iš kažkurios salos Karibų jūroje. Ten buvusi prancūzų kolonija, tai jis galėjo lengvai gaut darbą. //Nuvažiavom pas jį. O gyvena jis labai įdomioj vietoj! Pačiam Aix-en-Provence centre. Norint patekt į jo mažiuką užlėptą butuką, reikia praeit keletą namų ir kiemų. Daug durų rekinėt tenka.

2004 01 03. ŠEŠTADIENIS.

Saulė. Rytas. Prikepiau blynų su obuoliais. //Man taip patinka kur jis gyvena. Nors vos du mažiukai kambariukai, bet nereali vieta! Jam dar priklauso kelių kvadratinių metrų kiemelis. Iš jo matosi tik dangus ir nieko daugiau. Tik dangaus skliautas. Ir auga figa. /Na, nereik ilgai užsibūt, nes jau beveik diena. Atsisveikinom su Damieliu, su juodu kačiuku ir išėjom.
Čia jau grynai pietietiška architektūra. Tikrai norėčiau čia pagyventi. Maži namukai. Mažos gatvelės. Nėr didelių gigantų pastatų. Tik pati centrinė gatvė per daug sugrūsta ir chaotiška. Iškart pavyko ištranzuot. Tranzas Prancūzijoj liuxerinis! Nespėji rankos iškelt, o tau jau stoja mašina. Nepalyginsi su Šveicarija. Taip pasiekiam Marselį.
Marseille.
Uostas gigantas su gausia laivyba. Marselis- antras pagal dydį Prancūzijos miestas. Palei krantą tokie gražūs senoviški namukai. Visi pastatai iš šviesios uolienos. Priėjom vandenį- Viduržemio jūra! Juhūūū!! Ten, kažkur toli toli, už jūrų marių devynių gyvena afrikiečiai. V i d u r ž e m i s . Mes vidury žemės;) Šita jūra jungia tris kontinentus: Europą, Afriką ir Aziją. Pasigrožėjom valandžiukę jūra. Aš prisisėmiau buteliuką vandens iš jūros :P Parsivešiu.
Prie pat vandens yra toks aukštas bokštas. Įdomu, kas ten. Užėjom. Pasirodo, čia Marselio- Alžyro muziejus. Pagrindinė idėja yra palyginti šiuos du Viduržemio jūros uostus. Kažkada jie buvo labai stipriai susieti. Amžių bėgyje net suvienodėjo, perėmė vienas iš kito architektūrines ir kultūrines detales. Taip Marselis tapo prancūziškas- afrikietiškas miestas. Alžyras taip pat. Bežiūrėdami ekspoziją užkopėm į pačią bokšto viršūnę. Matėsi visas Marselis, kitoj pusėj- bekraštė jūra. Į ją nusileido raudona saulė. Paliko šalti miestą. Šalti mane vėjuotam bokšte. Ištikrųjų, nusileidus saulei, pasidarė nebejauku mieste.
Marsely neturim nakvynės, todėl geriau nusigauti už miesto, tuomet bet kur galėtume statytis palapinę. Iš centro toli nėjom ir tranzuot pradėjom netoli to bokšto. Andrius vos vos ištiesia ranką- o prie mūsų nežinia is kur išdygęs stovi vyriškis. Klausia, kur važiuojam. Sakom į vakarus, link Toulouse. Na jis netoli važiuoja, bet būtų gerai bent į užmiestį nusigaut. Todėl iškart šokam į mašiną. Vairuotojas- tipiškas prancūzas, iš veido bruožų panašus į Žaną Polį Belmondo:). Jis mus nuvežė į Carry, netoli esantį prabangų kurortą prie Viduržemio jūros. Sakė, kad palapines draudžiama statyt pakrantėj, bet dabar ne sezonas, beveik tuščias kurortas, todėl pavojaus nėra. Štai pagaliau gavau tai ko norėjau- normaulus priėjimas prie jūros!!! T.y. ne betoninis priėjimas prie juros, o natūrali, gamtos suformuota pakrantė. Dabar mes jau tikrai žvelgiam į Viduržemio jūrą, čia tikrai ji.
Gerai, kad mėnulis beveik pilnas- apšviečia akmenuotą pakrantę. (Ir ką mes dabar darytume be mėnulio? tikriausiai nusilaužtume koją tarp skylėtų akmenų..) Šiek tiek atokiau nuo jūros įsikūrusios prabangios vilos, apsitvėrusios savo zonas aukštom tvorom [nedrįsk žengti į mano teritoriją!]
Hmm..dar gana ankstus vakaras.. Dar ankstoka eit miegot. Krūmuose paslepiam kuprines ir išeinam pasižmonėt į miestelį. Pats miestelis už kelių kilometrų nuo tos vietos, kur mes nakvosim. Miestelis miniatiūrinis, turi nedidelį uostą. Kaip pasakiškai atrodo sutemus! Užsukom į geležinkelio stotį pažiūrėt, kur randamės, tačiau ji nedirbo. Absoliučiai tuščia visur. Užsukom į maisto parduotuvę, nusipirkom šiek tiek valgyt ir raudono vyno. Sugrįžom į savo "bazę", tamsoj buvo sunkoka surast kuprines. Bet šeip jos niekur dingti ir negalėtų, juk žmonių čia visai nėr. Suradom gana lygią akmeninę aikštelę, kaip tik palapinės dydžio. Pasistatėm palapinę ir labai jaukiai įsikūrėm. Cha, mes turim namą ant Viduržemio jūros pakrantės- ar ne per prabangiai mes gyvenam?:)) Ir dar su vaizdu į jūrą!;) Atsilapojom palapinės "duris" ir mėgavomės vaizdu. Šviesiom korėtom uolom. Bangom. Plytinčia jūra. Žybsinčiais švyturiais. Žvaigždėtu dangumi. Mėnuliu. Ir vynas čia buvo labai į temą;))

2004 01 04. SEKMADIENIS.

Ooo kaip bangos garsiai daužos į akmenis! Taip garsiai, kad atrodo jos prie pat mūsų, todėl daug kartų per naktį kėliausi pažiūrėt, ar nesemia palapinės. +stebėjau kaip mėnulis keliauja dangaus skliautu. Rytas buvo toks pat gražus ir giedras kaip ir naktis. Ryškios spalvos. Kontrastai. Auksinės uolos. Veidrodinis vanduo. Viskas gyva. Tikra. //Pasiėmiau porą korėtų akmenukų, ir iškeliavom. Gražus sekmadienio rytas, bet brrrrr šaltokas! Keliavom trim mašinom iki atostrados. Viena moteris, kuri mus vežė, degalinėj mum nupirko šio to užkąst ir karštos kavos.. Mmm...;))) karštas gėralas.. nerealu.. +keletą eurų dar įdavė. Sušilę ir pasisotinę pajudėjom. Reikėjo kažkaip pereiti į kitą autostrados pusę. Nors nerimavom dėl policijos, teko bėgti per autostradą, per lekiančias mašinas. Ką padarysi.. Na? -Policija nepasirodė- viskas super!;) Nuo šios degalinės bandėm gaudyt mašinas į Toulouse. Deja, nesėkmingai. Beveik visos mašinos buvo pilnos, be to iš čia visi į Marselį traukia. Bet paskui kažkaip netikėtai sustabčiau jauną vaikiną: jis važiavo vienas ir pro Toulousą!! aa!! Andriau, paskubėk, greičiau kraunam savo kuprines! ir štai mes pasispirdami lekiam per saulėtus Prancūzijos laukus.. Šilta. Linksma. Muzika. Vairuotojas (Tomas berods jo vardas) prisikrovęs daug mini diskelių, tai aš ten šiek tiek padidžėjavau;) pala, ką mes ten klausėmės.. Iš pradžių reggae rinkinį, paskui cranberius ir dar kažką. //bet ką žinau,man tas Tomas keistas tipelis.. Mažai kalba, pasimetęs, paslėpęs veidą po tamsiais akiniais, visąlaik dairosi policijos.. hmm;).. Tomas- buvęs kareivis. Važiuojam pro laukus, o jis sako: "Čia, po žeme, įsikūrus slapta armija, niekas to nežino" :)) Žodžiu, jis mus atvežė į patį Tulūzo centrą, į geležinkelio stotį. Turėjom dviejų žmonių kontaktus, pas kuriuos galėjom apsistot. Iš pradžių užsukom pas vieną merginą, vardu Katja, bet pasirodo ji išvykus į Vokietiją atostogaut. Todėl ėjom pas Hugo. Bandėm jam pranešt telefonu apie atvykimą, bet nesėkmingai: niekas nekėlė ragelio. Na kągi, ir vėl būsim netikėtais svečiais:)) Iki jo namų kelias gan tolimas. Einant aplankėm didžiausią Europoje romaninio stiliaus bažnyčią. Praėjom pro Kapitolijų. Ir pagrindinėm gatvėm pasiekėm Hugo namus. Jis gyvena dviejų kambariukų bute. Labai įdomiai, jaukiai įsikūręs, prisivežęs visokių įdomybių iš Afrikos, Pietų Amerikos, P.Korėjos. Iš pradžių pas Hugo sėdėjo trys draugai, pabendravom visi, paskui likom tik mes su Hugo. O Hugo žiauriai malonus nuoširdus vaikinas. Jo žvilgsnis toks geraširdiškas, kaip kokio šuniuko. Be to Hugo užkietėjęs melomanas, prisikrovęs dvi pilnas spinteles muzikinių kompaktų. Na tai va tep. Bonne nuit [geros nakties] !! :)

2004 01 05. PIRMADIENIS.

Nu mes nemirtingi! Pramiegojom visą rytą!!! Kaip visada... Hugo anksti išėjo į darbą, mūsų net nežadino. Mums paliko buto raktus ir du miesto žemėlapius. Išsibudinę pavalgėm ir išslinkom į miestą. Nežinau, bet šiandien aš noriu pabūt tarp žmonių ir juos paišyt. Na tai greit perėjom miestą, pasiekėm Augustins muziejų. Būtų gaila neaplankyt Sezano geriausių darbų parodos! Visas miestas tik ir klega apie šitą parodą. Sezano tapybos darbų ekspoziją atvežė keletai mėnesių iš Paryžiaus. Tai dabar galybė moksleivių ir studentų eina su mokytojais paveizėt. Musieum des Augustins susideda iš kelių dalių. Pats muziejus studentams-moksleiviams yra nemokamas, Sezano paroda- 3 eurai. Pabandžiau keletą nuotraukų padaryt, įdomu, kas gausis prie tokio apšvietimo. O pats muziejus žiauriai senai pastatytas. Berods dvyliktam amžiuj. Ir ojjjj kokiio dydžio! Net nesistengiau visko apeit. Nenoriu tam visų jėgų atiduot. Apžiurėjau kelias tapybos ir porą skulptūrų salių. Buvo keletas eskizinių T. Lautrec darbų, taip pat P.P.Rubens, Perugino, E.Delacroix ir t.t. Gaila, kad pagrindiniai Toulouse Lautrec'o darbai Paryžiuj, kažkaip tikėjausi juos čia rasti. Juk čia Toulousas!:/
"Pasikultūrinom" ir pagaliau turėjau laiko paišyt!! Yes! Iš pradžių prisėdau prie barzdoto gitaristo, kuris grodamas visąlaik palaimingai šypsojos. Bet jis gan greitai baigė, ir aš išėjau ieškot kitų aukų. Prie kapitolijaus pilna žmonių ir šeip ten jauku ir smagu, tai ten prisėdau. Man įdomu, kaip žmonės jaučiasi, kai pamato, kad juos paišai. Ar apsidžiaugia- ar susierzina? Nors paprastai aš visais būdais stengiuosi, kad žmogus nepastebėtų, jog jį paišau- stebiu. /Taip man bepaišant atsisėdo priešais mane vienas prancūziukas. Akimis nagrinėju jo veidą- aiškūs ir išraiškingi veido bruožai.. Neblogai būtų jį nupiešt, tik per daug sukiojas į visas puses.. hmm... Bet štai jis prieina prie manęs ir paprašo būt nupiešiamas! Ir pasėdėjo ramiai, aš 'pagavau' jo charakterį. Šeip tikrai geras eskizas gavosi, padovanojau jį jam. O paskui tas prancūziukas ilgai mane įkalbinėjo eiti kartu pavalgyt arba kavos pagert, arba susitikt vakare, arba rytoj.. Bet manes rytoj čia jau nebebus.. Va taip laikas greit praėjo, pažiūriu į kapitolijaus laikrodį - jau 17 valanda!! reikia lėkt- andrius laukia!!!
Vakare dar nuėjom prie upės, prie gigantiško tilto. Ir grįžom namo.

2004 01 06. ANTRADIENIS.

Šiandien keliaujam toliau. Kur? -Na gal visgi prie Atlanto vandenyno? Aplankyt nuostabios architektūros uostą La Roshelle. /Hugo mus pavežė į miesto galą, kur yra kelias iš miesto į autostradą. Patranzavę supratom, į kokia nepatogią vietą autostopui patekom, šakės! Bandėm eit autostrada tolyn ir surast kokį nors išvažiavimą ar bet ką, nes čia beprasmis stovėjimas! Paklaidžiojom, bet nepriėjom jokio išvažiavimo, teko grįžt atgal. Taip praėjo dvi valandos. Gal mes neišvažiuosim jau iš to Toulouso? Nuotaika visai pagedo.. Atėjo keturi jauni pašėlę toulouziečiai, jie tranzuoja į Barceloną. Sakė, kad čia gera vieta, tik linksmiau tranzuokit! Bet jie ištikrųjų super linxmi buvo! Atsirado iš nežinia kur ir prasmego iškart. Atsisuku, žiūriu- nebėr jų. //Nusprendėm eiti į kitą miesto galą. Biški teko paeit autostrada, nes šalimais nebuvo vietos eit. Bet viskas spoko- policija neprisistatė. Dar po poros valandų priėjom pjažą. Ech, pagaliau yra vietos atsistot..Tranzuot. Jau niekur nebeisiu.. Ir sutranzavom vieną autobusiuką. Link Bordeaux. Bet važiuojant persigalvojom, nusprendėm nebevažiuot prie vandenyno, traukt link šiaurės. Su tuo vairuotoju nuvažiavom iki miestelio Angouleme. +dar viena mašina: ir atsidūrėm tamsioj degalinėj. Lengvųjų mašinų beveik nėra. Bet užtat fūrų nemažai stovi!:) Išklausinėjom visų fūrų, kur vairuotojai po vieną sėdėjo. Bet nieko gero neradom. Mums beišeinant iš fūrų aikštelės, girdim, kažkas kviečia, šaukia mus. Apsidžiaugus nubėgu pas linksmuolius fūristus. Pasirodo jie turkai, ooo jau tokie linksmi, tokie draugiški ir plepūs, kad vajėėjj!! Jie važiuoja dviese, bet ir priims mus:) Mes nė vienos bendros kalbos nemokam. Maždaug pasakom vieną žodį kokiom penkiom kalbom ir taip susišnekam!;) Arba tarptautiniais žodžiais labai lengva susikalbėt, pvz. temperatūra, kolega, national ir t.t., ir pan. //Bet taip gera ir jauku pas turkus. Iš pradžių šnekam, valgom, šnekam. Vienas apvalesnis turkas (Maratas jo vardas) jau tokiu plonu plonu balseliu kalba, toks mielas, jau toooks geruolis.. Su ilgom užriestom blakstienom, tik mirksi ir visuomet plepa plepa ir daug šypsosi;)) Kitas turkas, jo kolega, jaunas, kiek jam, berods 24 metai. Daug kuklesnis, drovesnis už aną. Jis neturi kažkokios licenzijos vairuot Europos sąjungoj, todėl vairavo per Bulgariją, Jugoslaviją ir kitas non-european union šalis. Jie musulmonai, labai tvarkingi, kiekvienas daiktas fūroj turi savo vietą. Pavalgę išsivalo viską, surenka kiekvieną trupinį. Mašinoj sėdi basi, bet ir jauku pas juos fūroj, kaip namie;) Klausom turkiškos muzikos ir važiuojam laimingi ir mes, ir jie. Mes juk turim užtikrintą transportą vos ne 1000 kilometrų. Ką, aš jum nesakiau, kad jie mus nuveš per visą Prancūziją, Belgiją, Olandiją, iki pat Vokietijos sienos???;))) Tai wa, kaip mum pasisekė. / Pirmą kartą gyvenime miegojau viršutinėj fūros gulte (virš galvų). Bet biški baisu ten miegot, iš pradžių negalėjau ilgai užmigt, nes kai stabdo fūrą, tu leki į priekį, tai miegodama visą laiką tvirtai laikiausi už to gulto diržo.

2004 01 07.TREČIADIENIS.

Visą naktį keitaliojomės vietomis, kas kur miegos, kas kur sėdės. Kokią 2-trą valandą nakties pravažiavom Paryžių.. Ojj, man taip apmaudu buvo.. Važiuojam per Paryžių ir neišlipam jo aplankyt!!! Aš dar kokius tris kartus viltingai Andriaus paklausiau: "Gal lipam vis dėlto?.." Bet Andriui egzaminas, ir jis visiškai nenori dėl Paryžiaus paaukot visų studijų metų.. Nu ir teisingai daro, bet taip liūdna pravažiuot šviečiantį nakty tooookį miestą… Pravažiuojam… :///
Slinko naktis. Vieną minutę atsikeliu, girdžiu- mes jau Belgijoj. Kitą minutę prabundu- mes jau Olandijoj. Taip ir "skrendam" per Europą.
Negaliu nusiramint, pamačius užrašus "Amsterdamas" tik susinerviju, Andriau, gal vis dėl to??...
Nuvažiuojam į Nyderlandų vakarus. Mūsų fūristai išsikrauna. Mes fūroj prasėdim kokią valandą ar dvi.. Nėr ką weikt.. O, ką aš prisiminiau!! Ir pradedu paišyt ir paišyt ir paišyt. Andrių miegantį, sėdintį, išsižiojusį ir t.t.;) Paskui sugrįžo turkai, pagaliau bus kitų pozuotojų;) cha. Nors fūra važiuoja, kratosi, pieštukai kreivas linijas brėžia, vis tiek norisi paišyt. Iš kur toks paišymo alkis.. Nupaišius noriu vis geriau ir geriau "pagaut" žmogų, tas tikriausiai ir neleidžia sustot. Nupaišiau jaunesnį turką, jam padovanojau tą eskiziuką, apsidžiaugė ir labai ilgai juokėsi.. ;)
Taip nukeliaujam iki Vokietijos pasienio. Mus paleidžia degalinėj, o patys turi kažko laukt. Mes nueinam, ant suoliuko prisėdam pavalgyt. Andrius susinervina, kad jis nupirko tuno, o aš nevalgau žuvies.
Šitoj vietoj, prie Vokietijos buvo riba, kur aš pasijaučiau jau viena koja namie. Taip, kai dar buvom Prancūzijoj, namai atrodė kažinkur toli, o dabar jaučiausi įveikus didžiąją kelio dalį. / Oras čia toks drėgnas, migla. Sutranzavom vokietį (pagal mane), pagal Andrių tai buvo olandas. Taip ir nesupratau. Jis važinėja fūra maršutu Amsterdamas - Vokietija.. Jis mus perveža skersai visą Vokietiją, paleidžia netoli Berlyno. Padarom pertraukėlę, užkandam batono su šokoladiniu kremu, išsivalom dantis. Aš jau nebeatpažįstu Andriaus. Jam blogai. Skauda galvą nuo fūrų. Nepatenkintas. Ir kažkodėl aš jaučiuosi kalta (kodėl?). Kur tas linksmas stryksintis Andriukas? Dabar aš vaikštau pas vairuotojus: ar nevažiuojat kas į Lenkiją?? Polska polska…Mm?. Po valandos praleistos degalinėj, prie mūsų priėjo sušalęs drebantis lenkas. Jis mus paveš iki Lenkijos!! Yes yes!:) /Artėjant prie Lenkijos jau matosi sniegas, o ne.. As žinau, kas daros Lietuvoj. Kokie ten orai ir kiek sniego. Tuomet tas pats bus ir Lenkijoj. Brr… /Man jau skauda pilvą, suprantu kodėl. Dėl to kad jis absolutely empty. Visas šiandienos maistas- truputis šokolado. Pasieny sustojam vėl degalinėj (galima sakyt pusę kelionės tai ir yra degalinės!!). Čia aš šiek tiek išsikeičiu zlotų. Susiraukusios darbuotojos.. Apsuko mane- to ir buvo galima tikėtis. Šalia, užeigoj, nusiperkam valgyt. Ryju seiles. Andrius su lenku užsisako guliašo, o aš gaunu (finally) daug daug daržovių salotų, gal kokių penkių rūšių. Tas vairuotojas stulbinančiu greičiu sudoroja savo porciją ir nerimsta, nori važiuot. Andrius skubinas, nespėja taip greit valgyt. Nu bet irgi, pagaliau turim šilto maisto, o reikia grūsti kuo greičiau. Mūsų draugas lenkas sumokėjo. Ir toliau į kelią! Jis važiuoja iki Poznano, bet mum geriau išlipt kur nors netoli sienos, gal ten pagausim kokią lietuvių fūrą (oi kaip būtų gerai, nereiktų nakties praleist lauke) Išlipom degalinėj- motely Las Vegas. Ten visuomet daug fūrų stovi. Nueinam į kavinę arbatos pagert. O čia, pasirodo, arbata nemokama! Ho ho, malonus siurprizas;) Taigi sušylam, atsisveikinam su lenku. Jis mums dar įgrūda šiek tiek zlotų. Dzenkuja bardzo. /O aš netelpu savam kaily pamačius tiek daug lietuviškų fūrų!!! Vajėėėjj!! Tik gaila, visi vairuotojai užsidengę langus pučia į akį. Mes ir pavargę. Ypač Andrius. Sako, noriu normaliai išsimiegot, nenoriu vėl visą naktį fūroj praleist. Einam statytis palapinę. Vaizdas liūdnokas: jokio judėjimo, apsnigti laukai, tylūs, tamsi pamiškė… Aš kaip tik, atvirkščiai, norėčiau važiuot visą naktį fūra, kad tik nereiktų ant sniego miegot. Bet neturim pasirinkimo, naktis, visi miega. Mes pasistatom palapinę pačiam fūrų aikštelės kampe, netoli miško. Čia sargas vaikščioja su šunim, gal nepapjaus t a s š u o m a n ę s… /Sulendam į miegmaišius, apsikamšom, visai nešalta;) na labanaktis..

2004 01 08.KETVIRTADIENIS.

Pabundu nuo riksmo : "Policija!" Per miegus sunku suvokt, kas vyksta.. Kur realybė, kur sapnai.. Ne, čia ištikrųjų policija! Andrius su jais sukalbejo lenkiškai, paaiškino, kad mes čia tik porai valandų pasistatėm palapinę, tuoj kelsimės ir važiuosim fūra į Lietuvą. Na šeip protingai išdėstė situaciją, taip, kad policininkai iš esmės neturėjo prie ko prikabinti. Bet vis tiek paprašė parodyt pasus, užsirašė mūsų duomenis. Paklausė sargo, kodėl leido mum čia miegot. O tas sako: "Galvojau čia smėlio krūva " (ant palapinės) :P ;))) Ir išvažiavo, mes likom ten pat ir išsimiegojom iki pat ryto. Ryte nuėjom į kavinę. Užsisakėm dvi porcijas bulvinių blynų. Ojjj, koookios ten porcijos!! Atnešė dvi arkliško dydžio lėkštes su blynais.. Galėjom vieną porciją imti, būtų pilnai užtekę. Ir dar po du puodukus arbatos išgėrėm. Sušilę, pavalgę ir laimingi išeinam į trasą. Pasigaunam autobusiuką. Vairuotojas žadėjo mus pavežti iki Olšteino. Tačiau bevažiuojant atsitiko kažkas negero su stabdžiais. Teko stot autoservise, mes atsidūrėm degalinėj priešais Poznan'ą. Vairuotojas sakė, gal susitvarkys greitai ir mus vėl paims, jei dar stovesim. Taigi čia praleidom tris valandas, bent man- tragiškiausias visoj kelionėj valandas. Kūną gėlė iš šalčio, ir nežinau ką daryt, ko imtis. Visos mašinos važiuoja į Poznan'ą. Akyse mirga vien numeriai su PO, PZN. /Visos mašinos lekia pro tave. Nežinai kaip jas sugaut. Jos nekreipia į tave dėmesio. Pralekia. Gal tu nematomas. Norisi rėkti iš visos gerklės. Šaltis valdo visą kūną, protą, mintis. Viltis mažėja. Gal krist į pusnį ir gulėt, kol Andrius ką nors sustabdys.. //Tiesa, buvom keliom minutėm nulėkę į degalinę sušilt, bet negali ilgai stovėt degalinėj, juk gali anas vairuotojas netyčiom važiuot ir mūsų neradęs pravažiuot. Degalinės pardavejas matė kaip mes šalom ir kentėjom, todel vaišino mus nemokama arbata ir žadėjo pats paklausinėt vairuotojų, gal kas toliau Poznano važiuos. Andrius nubėga į tą autoservisą ir paieškot vairuotojo su autobusiuku. Suranda, bet pasirodo, tas vairuotojas šiandien niekur nebevažiuos.. Mašinai kaput.
Kai jau visai išprotinėjau, atsitiko toks nesuprantamas reiškinys: mum sustojo dvi fūros. Nea, tai negali būti tiesa.. Nejuokaukit taip žiauriai… Į Waršuvą? Mus? Taip!!!!!!!!!!!!! Ir štai aš sėdžiu šiltoj fūroj, Andrius kitoj. Išvažiuojant pamojuoju prie degalinės stovinčiam gerajam degalininkui. Viso geriausio!!
Šios dvi fūros mus nuveža netoli Waršuvos. Taigi artimiausias dvi- tris valandas mėgavausi šiluma. Sutemsta. Mane kelionėj vėl lydi pilnatis. Kaip visuomet namo grįžinėju su pilnatim!!:) Taip privažiuojam Kutno. Nesinori palikt šilumos, bet.. Išlipus net užgniaužia kvapą nuo šalčio. Tenka stabdyt mašinas prieš geležinkelio pravažiavimą. Na pirmą kartą stabdau prieš geležinkelį. Pasiutęs šaltis, bet bent jau prisižiūrim traukinukų;) Jie dažnai čia važinėja, dėl to dažnai turi sustot mašinos. O sustojusias Andrius iškart griebia į savo nagus. Vargšai vairuotojai, tikriausiai mes juos išgąsdinam, gal atrodom kaip kokie banditai uždegę raudoną pervažos šviesaforą ir lendantys į mašinas. Bet vis dėlto taip įsiprašėm į vieną lokalią fūrą. Gaila nedideliam atstumui. Bent šilto oro spėsim pakvėpuot;) Šitas fūristas veža kobikormas vištoms, taip sakė, nors jaučiasi ir iš kvapo:) Taigi už kelių kilometrų mus paleidzia laukuose. Pilnaties apsvaiginti laukai miega po storu sniego sluoksniu. Reikia pratintis prie tokio šalčio, gal teks miegot lauke.. Nors tikiuosi geriausio.. Pasistumiam į priekį keliom mašinom po kelis kilometrus. Vienas fūristas visai normaliai pavežė, gal kokius trisdešimt, gal net daugiau kilometrų. Sakė, niekam apskritai nestoja, neima jokių tranzuotojų, bet kai pamatė mus tokiam šalty, pasigailėjo. Pirmą kartą paėmė tranzuotojus. Taip nusigaunam iki tos degalinės, kur miegojom pirmą naktį (ten maždaug virš Varšuvos).

2004 01 09.PENKTADIENIS.

Vidurnaktis. Mes čia jau kaip savi. Šitoj degalinėj vidury miškų. Čia buvo pradžia mūsų kelionės, čia bus ir pabaiga.. Užeinam į degalinę. Praleidžiam visus likusius zlotus, nors dar neaišku, kiek būsim Lenkijoj. Nusiperkam valgyt ir arbatos. Tos pačios, su citrina. Valgom lėtai, bandom pratempt kaip nors laiką. Nes neįsivaizduoju ką daryt, o Andriaus galvoj įskaitau slaptą mintį: kad eitume į mišką miegot. Man jau geriau prasėdėt visą naktį iki pat ryto degalinėj nei eit miegot tokiu oru į lauką. Bet Andrius mane prikalbėjo eit kurtis į mišką. Davė dar savo storų rūbų, prisirengiau kaip svogūnas. Išsidžiovinom tualete vilnonines kojines su džiovintuvais;) Susiruošėm. Einam į mišką. Žiūriu- atvažiuoja kažkokia fūra į degalinę. Sustoja prie įėjimo. Andrius tvirtina, kad sustojo miegot. Net neverta klaust. Bet aš dar puoselėju mintį išvengt nakties miške ir nubėgu pažiūrėt, kas per fūra, kas per žmonės.. Ir pasirodo- lietuviška fūra!!! Kalba lietuviškai . . Ir atsitinka viskas geriausio, kas tik galėjo būt. Lietuvis. Vienas. Vaziuoja į Lietuvą. Tuoj, už pusvalandžiuko. Sutinka mus paimt. Ir kas begalėjo būt geriau?!! ;))) Džiaugsmas netelpa many. Nubėgu pas Andrių, šaukiu, kad turim transportą. Andrius netiki. Gražiausia. Na galų gale išlenda jis iš to miško ir štai mes jau sėdim šiltai fūroj ir kalbam lietuviškai. Aš negaliu sulaikyt džiaugsmo ir vis šypsaus, šypsaus… Taip pravažiuojam visą Lenkiją. Kartais pasnaudžiam pasikeisdami. Pasieny reikėjo valandą palaukt, bet nieko. Pasienietis buvo nepatenkintas, kad važiuojam trise. Gerai, kad neišgrūdo mūsų lauk:P Prašvito mėlynas rytas. Važiuojam apsnigtais Lietuvos laukais.. NAMAI. (namai???;)