Šeštadienio rytą, burtų traukimas lėmė startą pirmu numeriu! Laikrodis rodo 9.00, arbitras skelbia startą, bėgam! Po 9 minučių jau sėdėjome mašinoje į Ukmergę. Bet startas buvo ne itin geras, mašina važiavo ne daugiau 90 km/h, bei posūkyje į Širvintas jau matėme tranzuojančius N2.. Ties Ukmerge abu pajutome, kad mūsų batai kiaurai peršlapo ir suvokiau, kad sausų kojinių neturiu. Vėliau, su dviem greitom mašinom atsidūrėme ant Panevėžio aplinkkelio, prie posūkio į Šiaulius. Čia ant greičio, mojuojant pralėkė konkurentai, tikriausiai N9. Beje, vairuotojas latvis, vežęs paskutinius kelis kilometrus, važiavo į Rygą ir, sakė, kad visai noriai nuvežtų mus į Rygą per Šeduvą, Ventą ir Sabilę (per 3 kontrolinius punktus!), bet tai taip ir liko miražas..

Tolumoje, drėgname ore, spindėjo dvi geltonos asmenybės. Nuo aplinkkelio iki jų buvo apie 700 metrų geros stabdymo vietos. Nieko sau užsirezervavo!:) nubėgome iki jų, ir kas gi čia!? – N11, Regita su Martynu. Atsistoję už jų, matėme per tą patį drėgną orą, tik kita kryptimi lipančius iš mašinos du geltonus kūnus. Po kiek laiko vienoje vietoje jau buvome trys poros (N11, N1 ir N7) – tos pačios, kurios sekmadienį tapo varžybų prizininkais!

Pirmi, tiesiai į Šeduvos 1KP išvažiavome mes su Vita:) Privažiuojant ženklą iš toli matėme daugybę lipdukų! Laimei, tik du buvo galiojantys (N9 ir N2). kiti, ne iki galo nuplauti lietaus iš užpernai varžybų. Laikrodis rodo 11.32, atsiliekame apie valandą laiko.

Atsižymėję, pamatėme nuo plento į KP bėgančius N7, reikia sprukti!:) Kitoje kelio pusėje, degalinėje pamatėme vienišą mašiną. Jamam? - Kodėl ne! Tiesiai į Šiaulius. Porelė buvo labai susidomėjusi varžybomis, pažadėjo pervežti per Šiaulius ir nuvežti iki Kuršėnkelio. Sukiojomės Šiauliuose ilgokai.. Pagaliau sustojome kažkur už miesto, atsisveikinome. Pirmos sustojusios mašinos vairuotojas mus nustebino pasakęs, kad esame ant Kelmės plento! Nesupratome.. Degalinės darbuotojas tvirtino tą patį! Ojoj.. Bėda!

Čia supratau svarbų dalyką. Kad ir kiek vairuotojas nori tau padėti, nereikia varžybų metu juo aklai pasitikėti. Lyg tai nebuvo jie nei pikti, nei negeranoriški, bet tiesiog ant tiek susidomėję veikalu, kad net Kuršėnus su Kelme sumaišė!

Reikėjo priimti greitą sprendimą. Iki Kuršėnkelio, pasak degalinės darbuotojo, 5 kilometrai. Pusvalandis bėgimo? – Ne. Pietvakarinis apvažiavimas? – Gal. Sėkmė nusišypsojo, nes atsidūrėme degalinėje, kur pirmas prakalbintas vairuotojas sutiko nuvežti į Šiaulius, o po to dar nuvežė iki Kuršėnkelio! Ačiū jam labai!

Iš Šiaulių greitai į Kuršėnus ir čia taip pat greitai sustojo mašina link Ventos, kurioje jau įsitaisę N11. Iki šiol svarstėme, pro kur važiuoti į Sabilę (3KP). buvo mintis važiuoti per N. Akmenę ar net grįžti į Šiaulius ir važiuoti per Joniškį. Kadangi vairuotojas nuo Kuršėnų nuvežtų per Ventą (2KP) ir paleistų už Mažeikių, tai neliko abejonių ir važiavome link Kuldigos. Ventoje atsižymėjome kartu su N11 13.15. Prieš mus buvo tos pačios poros kaip ir 1KP, tik dabar pirmoji buvo N2 (12.44), 8 minutėm vėliau N9.

Privažiuojant, iš toli matėme Mažeikiuose tranzuojančius du vaikinukus. N11 išvažiavo labai greitai, dar nebuvome spėję prieiti savo vietos. Priėję, tranzuojantys berniukai pabėgo į pievą. Neužilgo pralenkė N7, o už poros minučių sustojo fura, su kuria vėliau ir kirtome sieną. Prieš sieną vėl sutikome ir pralenkėme N7, o už sienos pralenkėme ir N11!

Iki Kuldigos riedėjome duobėtu asfaltu, pustuščiu keliu. Supratome, kad kelionė užtruks ilgiau negu valanda, tad ilsėjomės, žiūrint į tamsius debesis, neišvengiamai laukiant lietaus ir besikalbant su latviu vairuotoju.  Laimei, lietus baigėsi kol pasiekėme Kuldigą. Dar labiau nudžiugome, pasiviję N2. Linksmoji porelė taip pat užsirezervavo gero stabdymui kelio gabalą:) Turbūt visi taip daro, kai ateina pirmi į stabdymo vietą. Vieta stabdymui buvo tikrai prasta, todėl nusprendėme bėgti atgal, kol dingsime iš N2 matomumo zonos. Bebėgant įsitikinome, kad raudonos šviesos prieš mus iš tikrųjų buvo degalinės stulpo. Tad dar labiau nuskubėjome link ten!

Degalinėje apturėjome trumpą pokalbį su trijų žmonių šeimyna, važiuojančia į Rygą. Paaugliukei mergaitei, rodos, mes labai patikome ir kalbino tėvelius mus vežti:) Pašokome rig dig dai iš džiaugsmo, kai sutiko! Aplenkėme N2. Atvažiavę į Sabilę, vairuotojas nuvežė iki 3KP, kur 16.25 atsižymėjome ketvirti, į priekį praleidę N11, N9, bei N18. Nuo lyderių atsilikinėjome geros pusantros valandos. Iki KP visiškai šlapi ėjo ir N7, tad jautėme, kad varžybos jau tikrai įsibėgėjo ir vyksta permainingos lenktynės!

Su draugiška šeimyna, toliau važiavome link Rygos ir smagiai bendravome ieškodami linksmai skambančių žodžių lietuvių ir latvių kalbose. Važiavimas vienoje mašinoje prailgo, atrodė, kad per tą laiką mus lenkė daugybė porų. Išlipę Rygos aplinkkelyje Pinki, svarstėme kaip greičiau apvažiuoti Rygą. Nieko gudraus nesugalvoję, tiesiog išėjome tranzuot ir po kelių minučių jau turėjome mašiną iki Kekavos!

Kekavos žiede sustojome už vos stovinčio, bei rankom mojuojančio girtuoklėlio. Prieš akis sudėtingiausias ruožas! Bauska, Biržai.. Vienintelė mintis vis lankydavo mane: „Neužstrigti Bauskoje, neužstrigti Bauskoje..“. Pernai per varžybas sustojimas šitam miestelyje užkirto visas galimybes toliau lenktyniauti dėl vietos, vakaras ir rytas praleisti čia.. Dabar džiugino tai, kad kelio remontas pasibaigęs, bet šalikėlių nebuvimas, bei ištisai į kelią įsmeigti ženklai draudžiantys mašinai sustoti, kurstė norą laukti mašinos į Lietuvą, tiesiai iš Kekavos.

Sustojo senukas Pasatas, o jame porelė senukų varančių į Bauską.. Ką daryt.. Ką daryt.. Jie pasirodė labai mieli ir akis jų blizgėjo.. Važiuojam į Bauską! Gal tai ir klaida buvo, padarėme priešingai savo pačių sukurtai strategijai, bet nugalėjo noras atrasti senukuose gėrį ir įdomias asmenybes. Senukas spaudė pedalą gana drąsiai. Kaip vėliau paaiškėjo, jie patys daug keliavo autostopu po Sovietų Sąjungą. Pagal juos, vyresnės kartos autostopininkai turi padėti jauniems, bent jau paveždami. Tą jie ir daro važinėdami iš Rygos į Bauską. Senukai gerai supranta, kad iš Bauskos išvažiuoti link Saločių yra gana sudėtinga, todėl pasiūlė mus išvežti už miesto.

Už miesto, ne ką geriau.. To ir reikėjo tikėtis.. Autobusų stotelėje praleidome apie 40 minučių. Supratę, kad ši vieta nėra kuo nors geresnė negu už 500 metrų arba 2 kilometrų į priekį, pradėjome eiti tranzuojant. Mus lenkė sunkvežimiai, pilnos lengvosios bei abejingi vairuotojai. Tik staiga vienas iš sunkvežimių pradėjo lėtinti greitį, kol galutinai sustojo vidury savo važiuojamos juostos. Apsidžiaugėme, lyg būtume šulinį dykumoje aptikę ir grįžo noras toliau varžytis!:)

Pasienyje uniformuotas vyriškis nei nudžiugino, nei nuliūdino:) „Jus irgi varžybose dalyvaujat?“ – klausė jis. „taip. O kiek porų pravažiavo?“ – susidomėjome. „Jus tikrai ne pirmi. Atsimenu tiksliai N11 buvo, prieš pora valandų..“ – atsakė.

Atmetėme variantą į Rokiškį važiuoti iš Panevėžio, nes fura važiuotų Panevėžio aplinkkeliu ir sugaištume laiko, kol nusigautume iki Kupiškio plento. Tad išlipome posūkyje į Biržus.

Belaukiant 20 minučių pradėjo temti ir tikrai atrodė, kad mus jau pralenkė daugybė varžovų.. Sulaukėme žinios iš N7, kurie stabdė Bauskoje ir tikino, kad toliau Panevėžio šiandien nevažiuos ir siūlė mums Panevėžyje stogą virš galvos. Sustojus mašinai iki Biržų, nusprendėme, kad negaišime laiko komfortui, bei dar kartą sau pabrėžėme, kad dalyvaujame varžybose.

Iki 4KP vienas kelio ir tamsos gabalas, viena mašina, bei didžiulis noras jį šiandien pasiekti. Dar 40 minučių laukimo Biržuose ir.. Pagaliau! Mašina į Rokiškį! Įdomu, kelinti būsime atsižymėję? – Treti!!! 22.41. Vos išlipę iš mašinos pašokome rig dig dai iki debesų:) Atsilikinėjome nuo atsižymėjusių N11 ir N18 apie dvi valandas.  

Pasak Biržai – Rokiškis mašinos vairuotojo, mums labai pasisekė, kad jis važiavo ir paėmė mus. Tas kelio ruožas autostopu ir dieną sunkiai pravažiuojamas. Tą patvirtino ir kiti varžybų dalyviai povaržybiniame susirinkime. Susidarė nuomonė, kad Rokiškis yra viena gūdžiausių Lietuvos provincijų. Kai užklausėme vairuotojo, ar būtų įmanoma kokiam nors kabake Euroviziją pažiūrėt, tai atsakė: „Jei ir dirbtų čia kas nors po 22 valandos, vis tiek nepatarčiau jums ten neiti“. Ir pasiūlė dingti su savo kuprinėm ir ilgais plaukais už miesto ir ten pasistatyti palapinę:) Kad jau tokia situacija, tai nuvežė mus iki išvažiavimo link Svėdasų. Čia iš kart paėmėm poilsį.

Bendraujant su vairuotoju sulaukėme žinios iš N7, kurie pranešė, kad greitai pasirodys Rokiškyje ir turi plotą nakvynei! Tai jau mums patinka!:) Su tuo pačiu vairuotoju grįžome atgal į miestą. Belaukiant Giedriaus ir Justės iš N7, vairuotojas aprodė naktinį Rokiškį, vėliau visi trys nuvažiavome į degalinę kavos bei pasistiprint submarinais. Už kiek laiko atsisveikinom su geru žmogum bei susitikome su N7. Plote džiovinome batus ant pečiaus, keikėme teliką, kuris rodė Euroviziją, bei dalijomės įspūdžiais iš praėjusios dienos:)

Ryte keturiese atėjome į tranzavimo vietą link Vilniaus. N7 turėjo 55, o mes 3 minutes neišnaudoto poilsio. Paskaičiavome, kad pirmaujam prieš varžovus 22 minutėm. Užvirė kova, kas atvažiuos pirmiau!:)

Sekmadienio rytas – mašinų mažai. Už kelių minučių sustojo platus BMW ir paėmė visus keturis iki Utenos. Išlaipino gerokai už miesto link Molėtų, mat į mašinų turgų važiavo. Ir iš kart prie mūsų sustojo.. Kamazas.. Pienovežis su dviem cisternom! Nerealus laimikis keliaujant autostopu, bet ar tai geras transportas varžyboms? - Ypač esant galimybei lenktyniauti dėl prizinės vietos.. – Pažiūrėsim:) Lipam vidun!! Kamazas rieda, dunda, viskas barška, o mes žiūrime į lenkiančias mašinas.. „Ar tik ne šitoje lekia link Vilniaus N7?“ - „ne!“.

Viskas atrodė vyksta ir juda taip lėtai, pradėjome net svarstyti galimybę lipti Molėtose ir gaudyti greitesnį transportą,. Nerimavome dėl to, kad galime atsilikti nuo N7 daugiau negu 22 minutėm, jei pralenktų mus su greita mašina. Supažindinome vairuotoją su situacija. Ir nudžiugome, kai paskelbė, kad varžybų idėja jam patinka! Pasakė, kad stengsis nemažint greičio mažiau 90 km/h. Ir staiga, prieš pat Molėtus pralenkė N7!! Kamazčikas-pienovežininkas nuramino, iš kart pedalą iki dugno! – vejamės:) Varžovai tolsta ganėtinai lėtai, tikriausiai jų vairuotojas nevažiuoja daugiau 90 km/h! Praskriejome Molėtus su dviem tuščiom cisternom, vairuotojas pradėjo kalbinti iš Vilniaus atvažiuojančias furas, ar priekyje nėra policijos. Pusiaukely iki Vilniaus, riedant nuo kalniuko, apačioje pamatėme blizgančią baltą mašiną žaliom juostelėm.. Kai vairuotojas pradėjo stabdyti, pamačiau, kad lėkėme 100 km/h!! Laimei, policija nesustabdė, o tuo metu N7 jau buvo dingę iš matomumo zonos.. Nemenčinės ruožą, kur apribojimas 70 km/h, praskriejome 90 km/h:) Iššokę iš Kamazo ir pribėgę prie 5KP 10.31, pamatėme N7 lipduką - 10.30!!!!!! Kartų su mumis džiaugėsi ir azartiškasis vairuotojas! Išlydėjome pienovežį ir pasilikome šokti rig dig dai prie 5KP.

Vita, matematikė, išskaičiavo, kad yra realūs šansai užimti antrą vietą! Tai ir paaiškėjo povaržybiniame susirinkime:) Į priekį praleidome N11 – Regita su Martynu. Sveikinimai didžiuliai! :)

Dėkoju varžybų organizatoriams ir dalyviams už įdomų, sportišką savaitgalį!