Maršrutas:
LT-PL-CZ-AU-SLO-CRO-HUN-SK-PL-LT
Trukmė: 15
dienų
Nukeliautas atstumas: Į priekį
2024 km., atgal 1745 km., viso 3769 km.
Pliusai: Nukeliauta nemažai
kilometrų ir nei karto nemokėta už kelią. Apžiūrėti patys gražiausi
aplankytų valstybių kampeliai.
Minusai: Ilgalaikis lietus.
Nebuvom pasiruošę tokiam lietui, tad ateityje reikia pasirūpinti
kuprines apgaubti neperšlampamu, brezentiniu maišu. Didelė saulės
dozė, todėl kepurės būtinos!
Išlaidos: Išleista apie 600-650
lt. (1 asm.) Į sumą įskaičiuota bauda už miegojimą ne vietoje
Slovėnijoje 60 lt. (1 asm.), keltuvas apie 20 lt. (1 asm.) Keli
transporto talonai Prahoje ir Budapešte. Visa kita išleista ant
maisto.
Nakvynė: Nakvynės visos buvo
rugių laukuose, šalikelių pievose, įvairių krūmų apsuptyje (palapinėje
arbe be jos). Nei karto nemiegota viešbutyje, kempinge ar nakvynės
namuose.
Lauktuvės iš vairuotojų:
Keletas zlotų, mineralinio butelys, pyragas, pienas, submarinai, cd
kompaktas, samanės buteliukas, kava. Visa tai mes gavome iš mus
vežusių vairuotojų šios kelionės metu.
Vienas įdomiausių ir tuo pačiu
sudėtingiausių keliavimo būdų yra tranzas. Tai yra drąsus žingsnis,
kuriam ryžtasi ne kiekvienas. Materialiai tai galimybė nebrangiai
išvykti toli, kai negali to padaryti tradiciniu būdu, autobusu,
automobiliu ar lėktuvu. Dvasiškai jautiesi laisvas, bet tiesiogiai
priklausomas nuo vairuotojų altruizmo. Fiziškai išsękęs, ne tik nuo
saulės, lietaus, bet ir nuolat ant nugaros esančio bagažo, tačiau be
panikos ir su pasitikėjimu, nes kelionė anksčiau ar vėliau baigiasi
sėkmingai. Grįžti su neišdildomais įspūdžiais. Esi pasikaustęs ir
įgijęs kelioninės patirties planuoti, kontroliuoti, organizuoti savo
veiksmus, kurie turi didelę reikšmę kelionės kokybei. Šioje
kelionėje visa tai jautėsi, kurią pabandysiu prisiminti.
Pirma diena. Liepos 12 d.
Į kelionę išsiruošiame dviese. Du
kelionių ekstremalumais susižavėję klajokliai, atradę vieną
turiningiausių užsiėmimų ir nuotykių vasaros metu išsiruošia į
dviejų savaičių išvyką. Ilgam užstrigusią atmintyje kelionę po 7
šalis. (Lenkija, Čekija, Austrija, Slovėnija, Kroatija, Vengrija,
Slovakija).
Ankstyvą rytą susikrauname pačias
reikalingiausias drapanas, keletą būtiniausių buitinių reikmenų ir
traukiame į išsvajotąją kelionę. Startuojame iš Vilniaus. Tikslas
pasiekti Lenkiją. Pastaba nežinantiems svarbaus fakto tranzuotojams.
Stabdant Vilniuje su tikslu patekti į IX fortą visuomet paklauskite
ar važiuoja bent iki PC Mega, nes gali tekti užsibūti autostradoje
likus iki IX forto 10-20 km. arba pėdinti pėstute.
Taigi, PC Mega, Marijampolė,
Kalvarija ir mes kertam Lietuvos Lenkijos sieną.
Gerokai po pietų atvykstame į gerai
pažįstamą ir skersai išilgai pereitą Lenkijos miestelį Suwalki (26
km. nuo LT-PL sienos). Užtrunkame maždaug pora valandų, bet laukimas
ne veltui. Mus paima iki pat Varšuvos (apie 300 km.) Kelias
netrumpas žinant Lenkijos kelius, tačiau vairuotojas vairavimo ąsas,
manevruoja tarp mašinų sklandžiai ir spaudžia gazą kaip pridera.
Vairuotojas Vilnius Varšuva, Varšuva Vilnius maršrutu važiuoja
kiekvieną savaitę, tad nestebinanti vairavimo kokybė gerąja prasme.
Pirma diena prabėga greitai ir be jokių didelių sunkumų. Temstant
randame keliautojams gerai pažįstamą gyvenvietę Janki (šalia
Varšuvos), kurioje sukapojame mažų, zlotą kainuojančių hot-dogų ir
įsikuriame pačioje Janki širdyje keli šimtai metrų nuo kelio.
Nuvažiuota apie 500 km.
Antra diena. Liepos 13 d.
Atsikvošėję iš sapnų karalystės
ankstų rytą kiūtiname į didžiulį prekybos centrą. Pastebime, kad
kainos kiek žemesnės nei Lietuvoje. Aiškus atsakymas kodėl gi toks
didelis Lietuvių srautas važiuoja į Lenkiją praleisti savo pusę
atlyginimo. Žemų kainų proga mūsų alkanuose pilvuose greit atsiranda
skanios lenkiškos picos. Jaučiame, kad ne pirmas ir ne paskutinis
nežvalus rytas, kuris paverčia mus Šiaurės korėjiečių tėvynainiais (būsena
kai akys pasislepia) miegojusius palapinėje, 36 laipsnių
temperatūroje gal kokią valandą. Kita vertus atrodome labiau
patikimi užsieniečiai iš tolimesnių kraštų, su kitokia kultūra
J.
Piotrkow Tribunalski (nuo Janki 122
km.) ir Wroclaw (nuo PT 208 km.) miestus įveikiame antrą dieną.
Wroclawo miesto pakraštys nakvynei nieko gero nepasiūlo, todėl
tenka lysti į šalikelės rugių laukus.
Nuvažiuota apie 350 km.
Trečia diena. Liepos 14 d.
Trečia diena nuotaikinga, kūrybinga.
Kur tau nebus nuotaikinga ir kūrybinga diena kai lenkai išverčia iš
padų kalbėdami savo keista, tikra Lenkijoje šnekama tarme. Kadangi
jau esame Lenkijoje turime ją kažkaip savaip pagerbti. Pradedame
vartoti įvairius žodžius, lietuviškus ir kitų tautų būtent tokia
tarme kaip lenkų. Linksma.
Kadaise Lenkijos vakarai priklausė
Čekijai, Vokietijai ir Austrijai, todėl ši dalis kitokia nei
Varšuvos apskrityje. Vokiško tipo namai, kalnuotos vietovės,
įspūdingesnė gamta.
Ką gi, paskutinės valandos Lenkijoje.
Apsipirkinėti neskubame, nes žinome, kad Čekijoje kainų lygis
panašus į Lenkijos. Laukiame kol gausime progą paragauti Čekijos
pasididžiavimo vieno skaniausio alaus visoje Europoje.
Stovėjimas kelyje kaitrus, bet kenčiam.
Važiuojam trumpus atstumus su keliais automobiliais. Pravažiuojam
Klodzko (88 km. nuo Wroclaw), Szczytna ir pagaliau kertam Kudowa
Slonie (Lenkijos - Čekijos siena).
Kudowa Zdroj mieste mums sustoja
vyriškis, kuris važiuoja į Prahą (Praha - Kudowa Zdroj 156 km.) Į
patį miestą nevažiuojam, tačiau užsukam į prieš Prahą esančią
nedidelę provinciją šalia didžiulių prekybos kompleksų. Atakuojam
vietinį alubarį, į kurį tik užėjus apėmė nesuvaldomas noras išgerti
vietinio alaus ir pasidomėti vietinių patiekalų asortimentu, bei
skoniu. Baras paprastas, jokios prabangos ar modernių interjero
detalių. Aplinkui zuja keturiasdešimties ir daugiau metų kontingento
vietinė liaudis, kuri godžiai geria alų neskaičiuodama jo kiekio.
Matosi kaip aptarinėjamos laisvalaikio malonumams teikiamos
neišsemtos temos apie politiką, socialinę kultūrą, mokslą ir pan.
Užsisakom po didelį kepsnį (apie 10-12 lt.) ir po pora šaltų,
skanaus čekiško alaus bokalų (3 lt.) Iš virėjos esybės dydžio
turinio suprantam, kad kepsnys bus neprastas. Ten viskas taip
paprasta, kad kai užsisakinėji alų apie 45 metų žmogus (nepavadinčiau
jo barmenu) atsineša lapuką, kuriame užbraukia kiekvienam po du
pagaliukus kas reiškia užsakyta po du alaus. Natūralu, nekasdieniška,
pigu, skanu ir jauku. Pasisotinę nusprendžiam susirasti prekybos
centrą, nusipirkti alaus ir ieškotis sau vietos nakvynei. Pajutę
kelionės malonumą nutariame atšvęsti, tad nusiperkame po 5 skanaus
skirtingų čekiško alaus rūšių, dujų balioną primusui ir judame link
nakvynės vietos. Eidami kelkraščiu pastebime netoliese keistą
bėgiojantį gyvūną, kuris juda taip greitai, kad mes iš pradžių
nesuprantam kas tai, ar šernas, ar katė, ar šuo. Ilgai negalvodami
mes jam duodame slapyvardį draugelis. Begerdami alų net neįtariame,
kad jis trinasi aplinkui ir reaktyviniu būdu nubėga į krūmus, kur
daugiau mes jo nebepamatome. Kaip gerai pasijunti kai kažkam
kelionėje be vairuotojų tu esi įdomus, o juolab tokiems retai
matytiems padarams. Statant palapinę netyčia sulaužom palapinės
laikymo konstrukciją, bet taikstomės su tuo ką turim. Alus išgertas,
tad ruošiamės nakvynei laukuose šalia autostrados.
Nuvažiuota apie 300 km.
Ketvirta diena. Liepos 15 d.
Keliamės anksti. Nusiteikiame labiau
ekskursinei dienai aplankyti Čekijos sostinę Prahą.
Taip jau yra, kad vienas iš didesnių
tranzuotojui nepatogumų yra prausimasis, tačiau vandens visada
atsiranda, o tai tik laiko klausimas. Šią dieną suprantame, kad
prausimasis mums būtinas, tad kaip tyčia randame vandens šaltinėlį.
Vanduo gaivinantis, šaltas, tad džiaugiamės, kad toliau galime
keliauti kaip civilizuoti žmonės. Nuotaika gera, dainuojam,
juokaujam.
Taigi, Praha. Pirmas apsilankymo
kartas nemeluoja, o antras garantuoja, kad Praha yra viena
gražiausių sostinių Europoje. Aplankome pribloškiančius senamiestį
ir naujamiestį, roko barą. Bene labiausiai Prahoje patiko Karolio
tiltas jungiantis senamiestį su naujamiesčiu, kuriame apstu žmonių.
Kas šaržus piešia, kas groja, kas prekiauja meniškais dirbiniais.
Žodžiu tiltas kupinas veiksmo ir įdomybių, kas turistam tikrai
neleidžia nuobodžiaut. Muziejų dėl laiko stokos
stengiamės atsisakyti. Tenkinamės pasivaikščiodami po
apylinkes. Gražu.
Pasivaikščioję po Prahą bandom
patraukti iki Česke Budejovice (apie 150 km nuo Prahos).
Atvykstam į vieną problematiškiausių
degalinių visos kelionės metu. Stabdyti sunku, tad tenka prašytis į
automobilį. Sėdame pas čekus ir važiuojam keleta kilometrų iki
patogesnės tranzavietės.
Išlipę, beeidami kelkraščiu su didelėm
kelioninėm kuprinėm esame pastebėti vieno amerikietiško gyvenimo
stiliaus gailestingo menininko. Tiesiog eiti ir būti kažkieno
pastebėtas, kad sustotų pavežėt yra retas atvejis, tačiau šį kartą
mums pavyko įlipti į nestabdytą automobilį. Geradaris žaidžia
beisbolą, pasinešęs ant amerikietiškos folk (Bobas Dylanas),
country, bluegrass (visa tai viena šeima) muzikos. Dirbęs socialinį
darbą, bet sakė, jog tai baisiai išsekinanti ir sunki veikla, todėl
pavargo ir nustojo tai daryti. Įdomi asmenybė.
Važiuojam su juo iki miestelio Benešov
(48 km. nuo Prahos), kuriame mes randame Šauniojo kareivio Šveiko
barą. (Rekomenduoju paskaityti knygą). Suvalgome po kepsnį,
išgeriame po kokius 5 puslitrius šviesaus ir tamsaus šveiko alaus
ir einame ieškot nakvynės. Dėl gero oro ir dėl didelio alaus kiekio
skrandyje nepanorome statytis palapinės, tad miegame drėgnoje
vietoje tarp nendrių, nes tai yra geriausia vieta ką galėjo
pasiūlyti mums ši apylinkė.
Nuvažiuota apie 150 km.
Penkta diena. Liepos 16 d.
Ryte atsikėlęs radau ant kūno pasalūnę
erkę. Pirmą kartą gyvenime turėjau tokią malonę šią bjaurybę
pašalinti nuo savo kūno. Aišku galima padėkoti mūsų nepajėgumui
pasistatyti palapinės. Pamoka nugalėti tinginystę bet kokiu oru ir
bet kokia fizine kondicija.
Neilgai pastovėjus žmogelis paveža iki
miesto Tabor (49 km. nuo Benešov). Vėliau važiuojam į miestelį
keistu pavadinumu Česke Budejovice (66 km. nuo Tabor). Šveikas
visiems savo sutiktiems sugėrovams nuolat pasakodavo super
nuobodžias istorijas apie draugą iš šio miesto.
Lengvas strigimas. Žinom, kad esam
visai prie pat Čekijos Austrijos sienos, bet stovim 3-4 valandas.
Per visą tą laiką kelyje verdam sriubą, geriam kavą, alų. Karštis
didelis ir varginantis. Pagaliau sustoja automobilis, kuris įveža
mus į Austriją. Oras nebe +30C laipsnių, o +20C. Stebinantis oro
pasikeitimas. Didžiulis vėjo gūsis, apniukę debesys. Prieš valandą
dar buvo karšta kaip atogražuose, o čia, atrodo, tuoj reikės ne tik
megztinio, bet ir striukės... Trumpam ištrūkti iš karščio gerai, bet
ilgas užsibuvimas tokiame ore gali atnešti nedėkingų padarinių kas
mums ir nutiko. Austrijoje labai tvarkingos apylinkės, graži gamta,
draugiški, kultūringi žmonės (stoja moterys). Aišku oras visavertį
malonumą nugramzdino kažkur toli toli, tad džiaugtis galėjome
neilgai. Tol kol neprasidėjo ištisą parą Austrijoje pliaupęs lietus.
Kol dar nelyja grožimės užburiančio grožio ežeru Gmundenas (165 km.
nuo Česk.Bud.) Girdime, kad Gmundeno miestelyje vyksta šventė,
tačiau esant kitokiems tikslams ir neperdideliam jėgų limitui
ruošiamės nakvynei.
Nežinau koks jausmas yra laivo denyje,
kai vanduo plūsta iš visų pusių ir vėjas tave nešioja į visas puses,
tačiau ko gero turėjome panašų jausmą. Nebuvome nei pasiruošę,
negalėjome net įsivaizduoti, kad taip gali nutikti. Vargšė mūsų
palapinė nieko negalėjo padėti. Prasidėjo baisi liūtis. Temperatūra
nukrito iki +10C laipsnių šilumos ir nuo kokios 1h. nakties nuolat
lijo, griaudėjo, žaibavo. Smarkus vėjas kilnojo mūsų palapinę, o
lietus vis telkėsi aplinkui kol galiausiai pateko į vidų. Nepadėjo
niekas: nei guma aptrauktas lietpaltis, nei celofaninis lietpaltis,
nei skėtis, nei pati palapinė. Miegas pats nekokybiškiausias per
visą kelionę ir matyt apskritai koks gali būti keliaujant.
Nuvažiuota apie 250 km.
Šešta diena. Liepos 17 d.
Ryte, sustirę nuo šalčio bandom virtis
kavos ir pakuotis daiktus. Jaučiamės lyg tai būtų tavo ištvermės
patikrinimas kokiame nors maximalių išbandymų žaidime. Netoliese
užtinkam įprastą, austrišką autobusų stotelę, kurioje nutariam
apsistoti kol lietus aprims. Viskas kas buvo ant mūsų ir mūsų
kuprinėse sušlapo, tad stotelėje įsirengiame džiovyklą. Laimei
apartamentai su stogu, todėl pasišildom arbatos, kavos, kurios
trumpam apsaugo nuo šalčio. Kokių pora valandų bandom atsipeikėt nuo
patirto nusivylimo ir šoko. Ilgai neužsibuvę pajudame į šalia
esančią degalinę kur darbuotojas padaro užrašą - Salzburg, (76 km.
nuo Gmundeno) ir bandome keliauti į tą pusę. Pora kilometrų iki
patogesnės tranzavietės paveža vyriškis. Gerai pamenu nuotykį kai
važiuojam su atidaryta bagažine. Pasirodo bagažinės durelės buvo
blogai užtrenktos ir sugebėjo atsidaryti. Iš paskos važiavusiems
vaizdelis turėtų būti nuotaikingas. O vairuotojas išliko absoliučiai
ramus. Paskui lipame į mikroautobusiuką maždaug 90-iem km. tad
nutaikau galimybę užsnūsti dėl sunkios nakties, kad nenulūžčiau
bestabdant.
Neilgai trukus atmerkiu akis ir mes
jau degalinėje. Tipinė austrų degalinė, kurioje klientus aptarnauja
italė iš pietų Italijos. Kiek kartų buvo užeita į vidų ir atgal į
lauką tranzuoti turbūt nesuskaičiuotumėm ant visų rankų ir kojų
pirštų kiek turime. Degalinėje užsisakinėjam brangius submarinus (apie
4 eur.), geriam brangią kavą (apie 4 eur.), ir kuris laikas net
neįtariame, kad mūsų užrašas Villach niekam nieko nereiškia. Laikas
pamažu bėga, o mes šlampam. Lietus nerimsta. Niekas nesugebėjo
sustoti ir paaiškint, kad reikia pavažiuoti toliau (apie 15 km.),
pereiti į kitą degalinę ir važiuoti kita kryptimi, nes šioje
degalinėje niekas nevažiuoja į Villachą. Šią informaciją gavome iš
tranzuotojo, kuris atvyko laukti laimingo automobilio kartu su mumis.
Turimas žemėlapio mastelis neleido suprasti mums kurioje tiksliai
degalinėje mes esame, nes ten jų nemažai, todėl ir susidūrėme su
tokia problema. Po ilgo stabdymo pavyksta nuvažiuoti minėtus 15 km.
(šalia Salzburg miestelio) iki kitos degalinės, kur daugelis
važiuoja į Villachą. Dviejose degalinėse mes su bemiege naktim
pragyvenom gal parą ir nuvažiavom maždaug 90 km. Buvo labai sunku ir
nejautėm nei rankyčių, nei kojyčių. Austrija prisimenam kaip šaltą,
lietingą nesėkmių šalį, bet suprantam, kad atsiradom netinkamu laiku
ir netinkamoje vietoje. Ten ir sunkiau sustabdyt automobilį. Mašinų
gal ir daug, bet dauguma jos važiuoja pilnos (tai trasa iš Miuncheno
ir kitų Vokietijos miestų į Kroatiją). Na, vasara, atostogų metas.
Diena su minimaliu poilsiu, daug kavos, bemiegė naktis iš 16 į
17-ąją.
Nuvažiuota apie 90 km.
Septinta diena. Liepos 18 d.
Paryčiui stengiamės stabdyti, tačiau
vėl nesėkmingai. Praeina keleta valandų, nepadeda niekas. Eiti
miegoti negalime, nes viskas šlapia ir oras tik kokių +15C laipsnių.
Dauguma pravažiuojančios mašinos pilnos. Kol bičiulis tranzuoja
atsigulu kelkraštyje ir snūduriuoju kas procentaliai dar sumažina
mūsų sėkmę būti priglaustiems į automobilį. Maždaug 10-11h, atšilo
oras, tad nutariam kelias valandas pamiegoti. Nusnūdę prie kažkokių
šalikelės krūmų nutariam važiuoti toliau. Sustoja vyrukas, kuris mus
nuveža iki Slovėnijos miesto Bled (241 km. nuo Salzburgo).
Vaikštinėjant po miestelio apylinkes pastebėjau vieną šmaikščią
iškabą su užrašu - KOMPAS BLED (kelionių agentūra). Tačiau jos
užfiksuoti nespėjom. Bledas turtingas savo žydruoju kaip baseino
spalvos ežeru, išsiskiriančia gamta ir įspūdinga pilimi. Priėję
trinam akis ir galvojam, kad tai sapnas. Vaizdelis kaip Eurolines
kataloge tik visa tai tikra. Nuspendžiame jame pasilikti.
Nusiprausiam. Vanduo labai švarus ir skaidrus. Visai šalia ežero
randam nemažos pievos plotą, kuriame išsidžiaustom po audros
permirkusius drabužius ir mėgaujamės gamta. Tą dieną sutinkam drauge
Akvilę (planuotai), kuri atskrido į Kroatiją ir atvažiavo iki
Slovėnijos mūsų pasitikti. Taigi kurį laiką buvom trise ir keliavome
toliau kartu.
Nuvažiuota apie 230 km.
Aštunta diena. Liepos 19 d.
Kitą dieną nusprendžiam pasivažinėti
po pasakiškas Slovėnijos apylinkes ir nuvažiuoti prie Bohinjos ežero
(26 km. nuo Bledo). Bohinjos ežeras visiškai kitoks nei Bledas.
Toks paslaptingas, rūstus, tamsus, bet taip pat gražus. Kadangi jau
atvykome nusprendžiame netoliese keltuvu pakilti į Bohinjos kalną, į
2 km. aukštį. Tokiame aukštyje dar neteko būti. Vaizdas pasakiškas.
Po mini ekskursijos apsistojam Triglavos nacionaliniame parke šalia
minėto ežero. Geriam pigų vyną. Palapinę sugalvojam pasistatyti
pačiame nac. parke, tačiau daugelis turbūt žino, kad to daryti
negalima, tad ryte mus pažadina Akvilės raginimas keltis, nes
atvyksta policija. Policininkas nėra labai griežtas ir nubaudžia tik
50 eurų visiems trims. Po kelių minučių dar bando pats nacionalinio
parko darbuotojas mums kažką aiškinti, bet informuojame, jog jau
buvo policijos įsikišimas, mes pakuojam palapinę ir tepam slides.
Nacionaliniuose parkuose apskritai negalima statyti palapinių, nes
tai svarbus gamtinis ir kultūrinis kiekvienos šalies pasididžiavimas.
Nuvažiuota 20 km. TuristaujamJ
Devinta-dešimta dienos. Liepos
20-21 d.
Nuspendžiam tranzuoti trise kas jokių
nepatogumų nesukėlė. Važiuojam 163 km. per kelias mašinas. Sustojimų
buvo padaryta gal kokie 6-7. Pravažiuojam miestelį Pivka (rus. Alaus,
(109 km. nuo Bledo), Ilirska Bistrica (122 km. nuo Bledo) ir
galiausiai mes Kroatijoj. Rijeka, Kroatijos kurortinis miestas
kuriame daug pramogų, nors miestas ir nėra didelis (apie 143
tūkstančius gyventojų). Jame yra kelios laivų statyklos, laivų
variklių gamyba, naftos perdirbimas. Jie netgi turi universitetą ir
aukštąją jūreivystės mokyklą. Ilgai neužsibuvę Rijekoj judame link
tranzavietės, praeinam pasakiškus vaizdus, dar gražesnius nei
Slovėnijoje, kur Kroatijos gyventojai mėgaujasi žydrąja Adrijos jūra.
Nusiperkame skanaus, brangaus alaus skardinėse ir pasistiprinę
traukiam toliau. Priėję tranzavietę, kur atrodo tranzuotojai galime
būti tik mes ir daugiau niekas. Paprasčiausiai tokio kaip kelio
žmogui atsistoti beveik nėra, o ką kalbėt apie mašinos sustojimą. Tranzas
labai linksmas, o karštis kaip pirtyje. Atrodo pravažiuoja pro mus
daugiau turistų negu pačių kroatų. Ko tik mes nedarom tam, kad mus
pastebėtų bestabdant. Komiškai šypsomės tarytum būtume cirko
artistai. Lankstomės, trypčiojam, rodom įvairias kvailas mimikas,
plojam, šokam, rodom nykščius į viršų. Daugelis pasirodo važiuoja ne
vieni. Atrodo pakeliam vairuotojų nuotaikas, nes daug kas atsako
panašiais gestais. Pastangos ne veltui. Po poros valandų sustoja
automobilis, po to dar vienas ir nusigaunam iki KRK salos.
Ekstremaliausia buvo važiuoti su dreduotais ispanais, kurie turėjo
šunį, daugybę augalų savo kemperyje, kuris buvo jų universalus
namukas ant ratų. Tiesa jie pasielgė netikėtai, paprašė iš mūsų šiek
tiek pinigų susimesti bendrai ant tilto pravažiavimo. Ko gero jiems
nemažai atsieina kelionė iš Ispanijos, todėl pasinaudojo galimybe.
Ką gi mes Malinsko (apie 40 km. nuo Rijekos) gyvenvietėje, KRK
saloje. Atėjo vakaras. Lengvas it plunksnos vėjo kutenimas
įpareigoja nusimaudyti, tačiau prieš tai nusprendžiam užkąsti.
Pasigaminam makaronienės su dešrelėmis primuso pagalba ir pirmą
kartą gyvenime, gal ir nepaskutinį įbrendam į Adrijos jūrą
išsimaudyti. Euforija. Jautiesi lyg vonioje, kur vanduo šiltas,
plaukti lengva. Trūksta tik masažo. Čia labai pigus vynas. Galbūt rašalinis,
bet jis beveik pigesnis nei Vokietijoje (apie 7-8 lt). Parduotuvėje
pritrūkus 10-20 kunų niekas nesismulkina ir parduoda, kad ir trūksta
pinigų.
Kroatijos paplūdimiai visai kitokie
nei Lietuvos. Ten kur buvom, pagrinde visur betonas, brendant į jūrą
pasitinka didžiuliai akmenys, ne taip kaip pas mus įprastas
paplūdimio smėliukas ir jokių didelių akmenų. Degintis ant betono
gal kiek ir nepatogu, tačiau vaizdas atrodo įspūdingai. Kita vertus
smėlio nebūna tiek daug rūbuose ir visuose kituose daiktuose. Vanduo
labai sūrus, tad visuomet išlipus iš Adrijos jūros reikia
nusiprausti po dušu. Pabūnam Kroatijoje pora naktų, atsisveikiname
su Akvile ir ruošiamės kelionei atgal į gimtąją Lietuvą.
Nuvažiuota 163 km.
Vienuolikta diena. Liepos 22 d.
Prisimenu tą ankstų ir karštą rytą
kaip prabundame nuo beprotiškų saulės spindulių kaitros. Miegas be
jokios palapinės, tik miegmaišiai. Teritorija buvo nuosava valda
priklausanti kažkokiam dėdulei, kuris mus pačią paskutinę dieną
pastebėjo. Didelių problemų išvengta tik iš piktos veido išraiškos
ir kroatiško murmėjimo užteko įsitikint, kad sklypo savininkas
nelabai patenkintas. Suprantama. Čia ne nakvynės namai. Patraukiame
į tranzavietę, kur vėl apdovanoti didele karščio doze. Stovime ilgai
ir nuobodžiai kol pagaliau pavažiuojame keliasdešimt kilometrų. O
ten aplinkui vient uolėtos sienos apvarstytos tinklais, kad akmenys
nepasidarbuotų savo piktais ketinimais. Aplinkui visiškai nėra jokio
gamtos sutvėrimo pasislėpti nuo saulės. Išsiverdam kavos energijai
palaikyti. Prakaitas tiesiog žliaugia, tačiau mano įsimestas
buitinis daiktas skėtis padeda. Stovime kaip juodvarniai po
skėtuku slėpdamiesi nuo saulės. Argi nejuokinga. Pagaliau sustoja
ypač keista porelė (arba girti arba apsirūkę), kuri mus nuveža iki
netoliese Zagrebo (167 km. nuo Rijekos) esančių kelio mokėjimo
punktų. Po poros valandų mums pasiseka viena mašina nuvažiuoti
didžiausią atstumą per visą kelionę. Mes važiuojam iki pačios
Vengrijos sostinės Budapešto (apie 350 km. nuo Zagrebo).
Draugiškas vairuotojas architektas, kuris nusprendžia išlipus mums
padovanoti samagono butelį, kad nesušaltumėm, labai nustebina. Iš
pradžių manyta, kad tai natūralaus mineralinio vandens buteliukas,
tačiau vėliau įsitikinom, jog tai vietinė vengrų naminukė. Respect!
Budapešte surandam pirmą pasitaikiusią
vietą prie krūmų kurioje bandom išmiegoti. Oras geras miegojimui bet
ganėtinai vėjuotas.
Nuvažiuota apie 500 km.
Dvylikta diena. Liepos 23 d.
Ankstų rytą nubudę bandom pervažiuoti
per Budapešto centrą. Tvarkingas, jaukus miestas, kažkiek panašus į
Prahą, kuriame tenka pabuvoti trumpą laiką. Ilgesniam svetingumui
nėra laiko. Laiko nėra, nes kuo anksčiau grįšim į Lietuvą tuo
lengviau ir daugiau bus laiko pailsėti ir atsipūtus keliauti į dar
vieną kelionę (Čekiją, muzikos festivalį. Šį kartą žmonių sudėtis
keičiasi.) Ką gi, tranzuojame toliau. Ilgai netrukus pajudame iki
miestelio keistu pavadinimu VAC (34 km. nuo Budapešto). Stovime tik
akimirką ir neužilgo net nepajuntam kaip kertam Vengrijos -
Slovakijos sieną ir atsiduriame Slovakijos miestelyje Zvolen (118
km. nuo VAC) vėliau Banska Bystrica (16 km. nuo Zvolen). Jei
atmintis nešlubuoja sustojame degalinėje prie Ružomberok (54 km. nuo
BB) miestelio. Aplinkui įspūdingai gražūs tatrų kalnai. Slovėnijos
ir Kroatijos gamta man labiau patiko, bet negražios gamtos nėra, čia
ji taip pat nuostabi. Nusprendžiame likti nakvoti, nes ateina tamsos
metas. Nusiperkame slovakiško alaus ir pasistatę palapinę užmiegame.
Jau ko ko bet antro, didelio lietaus pliūpsnio tikrai nesitikim. Mus
liūtis užplūsta antrą kartą kelionėje ir pasikartoja analogiška
situacija kaip, kad Austrijoj prie Gmundeno ežero. Gal kiek mažiau
sušlampam. Pažadina lietaus skverbimasis į apatinius ir visas kitas
galūnes. Tenka pakuotis daiktus ir visas viltis apsisaugojimui nuo
lietaus dėti į degalinę stovinčią šalimais. Tokį įvykį turbūt sunku
ir susapnuot. Kažkaip sugebame visus daiktus susitempti į degalinę.
Laimei ji nedirba. Naktis, atsidaro ji nuo 7h ryto, tad turime proga
bent pailsėti. Vaizdelis, sukeliantis juoką pro ašaras. Du
našlaičiai išsidžiaustę visus įmanomus drėgnus, medžiaginius daiktus
po visą degalinės kiemą snūduriuoja kol karts nuo karto pažadina
žiopli vairuotojai užsukantys su mintim užsipilti degalų. Šalta,
šlapia, akyse migla. Artėjant 6 h. rytui į degalinę įvažiuoja
automobilis. Mūsų reakcija teisinga. Paaiškiname, kad degalinė
atsidarys tik 7h. Vairuotojas paklausęs mūsų kur važiuojam ir
supratęs, kad kryptis ta pati sėdamės nešini kavos puodeliais į
mašiną ir traukiame link Lenkijos. Slovakų šeima važiuoja apsipirkti
į Lenkiją. Valio. Po pusantros valandos mes jau Lenkijoje. Lietus,
didelis vėjas. Stovime ilgai ir nuobodžiai. Niekas nesustoja. Po
kelių valandų pagaliau nusišypso sėkmė. Patenkame į Krokuvą (160km.
nuo Ružomberok). Vakaras, po truputį temsta, kadangi norime kuo
greičiau pasiekti namus dar bandome tranzuoti, tačiau nesėkmingai.
Susirandame netoli autostrados atokią vietelę ir einame miegot.
Rūbai šlapi, miegmaišis šlapias, palapinė šlapia. Oras maximum +15C,
plius maža lietaus dulksna. Kenčiam.
Nuvažiuota apie 400 km.
Trylikta diena. Liepos 24 d.
Rytas blogesnis už pagirias. Nejaučiu,
kad turiu kojas, tačiau netoliese esančios degalinės šilta kava
sušildo ir judame toliau. Pro Krokuvos centrą tenka pravažiuoti
viešuoju transportu. O Krokuva graži. Vienas iš gražesnių Lenkijos
miestų. Kažkiek gal net panašus į Vilnių. Tranzuojant vėl įvyko
netikėtas siurprizas. Tranzuojant mums sustoja tarpmiestinio
autobuso vairuotojas, kuris pasisiūlo nemokamai pavežėti mus iki
degalinės esančios netoli Radom (192 km. nuo Krokuvos) miestelio.
Nuo Radom miestelio mus paveža ramus vairuotojas į reikiamą
tranzavietę Varšuvos priemiestyje. Dar bandom tranzuot maždaug
trejeta valandų, tačiau bergždžiai. Susiradę nakvynę Varšuvoje kaip
ir prieš 2 metus liaudiškai tariant įkalame naminukės ir šiaudais
susikūrę komfortiškesnę miegojimo dangą užmerkiame akis.
Nuvažiuota apie 300 km.
Keturiolikta diena. Liepos 25 d.
Ryte nusiteikiame nelengvam
tranzavimui, bet sulaukiam automobilio per
20 min. Belaukdami susitinkam kolegas tranzuotojus lietuvius,
kurie irgi ne pėsti. Vaikinukai po Europa keliauja jau 3 savaites.
Pavaišiname likusia vengriška naminuke ir bandome kapstytis toliau.
Pasiseka sustabdyti automobilį iki Ostrow Mazoviecki (94 km. nuo
Varšuvos). Po kurio laiko sustoja solidus vyriškis. Nuveža mus iki
Bialystoko (100 km. nuo OM). Bialystoke sutinkam dar vieną lietuvių
porelę, kuri sugebėjo kelionėje ištverti mėnesį ir buvo nuvykę netgi
iki Korsikos salos (Prancūzija). Nuo Bialystoko pavažiuojam iki
Augustow (90 km. nuo Bialystoko) ir tada tenka vėl pastovėti keletą
valandų. Temsta, bet noras pasiekti didesnis ir greitesnis už tamsos
apsireiškimą. Pagaliau mes Suwalkuose (34 km. nuo Augustow).
Išsirenkame rugių lauką, kuriame liekame nakvot.
Nuvažiuota apie 200 km.
Penkiolikta diena. Liepos 26 d.
Vizija ir misija pasiekti Vilnių kaip
įmanoma greičiau. Suwalkuose prastovim gal pora valandų, o gal ir
daugiau. Važiuojame iki Marijampolės. Mūsų pramintas Majamis turi
daug abejingų tranzuotojams vairuotojų, kurie nesiteikia mūsų paimti.
Kelionės didžiausias pravalas buvo strigimas Marijampolėje. Keletą
valandų prastovim vienoj miesto pusės dalyje, kur kelio kryptis mums
nurodo Kauną, vėliau pėdiname į kitą kelią kur kryptis pro Trakus.
Pagaliau mus priglaudžia dar vienas architektas iki Aukštadvario.
Paskui teisingas vyriškis su griuvena pavėžėja keletą kilometrų
netoli Trakų. Jis paskutinis vairuotojas vežęs mus kelionėje, bet
pirmas šioje kelionėje pasiūlęs nakvynę savo valdose. Temsta. Norim
kuo greičiau pasiekt namus, tad atsisakom nakvynės ir laukiam kol
atvažiuos mus pasiimti su mašina Algio tėtis. Pakeliui sustojame
išsimaudyti Trakuose ir grįžtam į gimtąjį miestą Vilnių. Kelionė
baigta.
Nuvažiuota apie 200 km.
