KELIONĖ Į VOKIETIJĄ, 1998 RUGPJŪTIS

Kelionės data: 1998 m. rugpjūčio 4 - 14 dienos
Veikėjas: Domas

Išvažiavau antradienį (08.04) 9.00 is Žemųjų Panerių. Mašina sustojo po 3 min. Pavežė iki rytinio Kauno apvažiavimo. Taigi nuo ten bandžiau stabdyti mašinas į Marijampolę. Bet buvo kažkokia nesąmonė sustojo tik viena mašina - ir ta tik pasiklausti kelio į Varėna. Taigi ten prastovėjau apie 1 h ir nusprendžiau važiuoti prie vakarinio apvažiavimo. Išėjau ant autostrados ir stabdau. Po dešimt min. iš antros juostos sustoja mikroautobusas, iš jo išlipa kažkoks geltonas keleivis ir mojuoja man su kepure. Pribėgu, o ten - Adomas iš klubo. Jis tranzavo į kaimą kažkur prie Klaipėdos. Tai va - mus pavežė iki Kauno pradžios. Ten bandėme stabdyti bet pamatėme, kad nieko doro iš to nebus, tai nusprendėme iki IX forto eiti pėstute. Ten buvau po pusvalandžio. Pagaliau ledai pajudėjo. Su trim mašinom nusigavau iki sienos. Bandžiau klausinėti fūrų vairuotojų, bet jie sakė, kad man labiau apsimoka ieškoti lengvosios mašinos, nes jie labai ilgai važiuoja. Nu ką, galvoju, po truputi ir nusigausiu iki Vokietijos. Pradėjau klausinėti visus vairuotojus ar jie nevažiuoja į Augustovą? Po pusvalandžio privažiavo mašina su latviškais numeriais. Prieinu, latviškai pasisveikinu ir rusiškai klausiu kur važiuoja. Vairuotojas: "Ich verstehe nicht". O geras! Tada aš vokiškai klausiu ar jis gali mane pavežėti iki Augustovo. Jis sako: "Jokiu problemų - sėskis". Taigi, su juo pervažiuoju sieną, įsikalbu. Paaiškėja, kad jis važiuoja iš Latvijos į Vokietiją. Aš jo klausiu, ar jis negalėtų manęs pavežėti iki sienos. Žodžiu tai buvo fainas žmogelis, ir aš su juo nusigavau iki Sčecino. Beje, buvo faina važiuoti per sieną: mašina - latviška, vairuotojas - vokietis, aš - su lietuvišku pasu.

Taigi iki vokietijos sienos nusigavau labai greitai - per vieną naktį. Pasienyje buvau trečiadienį 9.00. Ten turėjau praleisti beveik visą parą, nes mano viza prasidėjo tik kita dieną. Ketvirtadienį perėjau sieną. Einant per sieną nesupratau vieno dalyko: vokiečių pasienietė apžiūrejo pasą, paskui vizą, tada paklausė kiek turiu pinigų. Pasakiau, kad yra apie 200$ ir parodžiau Electron kortelę, tada ji dar klausia kiek turiu grynais. Galvoju, koks tavo reikalas kiek aš turiu pinigų - aš turiu vizą, tai kokio velnio tu dar nori! Na, galu gale, prisivertė padėti antspaudą. Pagaliau aš Vokietijoje!

Žinot ko aš labiausiai nekenčiu tranzuojant į užsienį - tai sienos. Pasieniuose niekas nenori imti tranzuotojų. Tai va - Vokietijoje nusprendžiau eiti tolyn nuo sienos ir stabdyti. Paėjus kokius 4 km, žiuriu išsukusi iš kelio stovi mašina. Galvoju vairuotojas ko nors laukia. Einu toliau. Išlipa vairuotojas ir klausia kur aš važiuju. Sakau link Berlyno. "Sėsk pavešiu". Įsėdu, pradedu kalbėtis Paaiškėja, kad šioje Vokietijos dalyje gyvena patys skurdžiausi žmones ir dauguma bijo imti pakeleivius. Su šita mašina pavažiavau iki autobano, tiksliau už jo, bet pakliuvau į kur kas geresnę vieta stabdyti. Vairuotojas sustoja aikštelėje prie parduotuvės, ir aš jau išlipinėju. Vairuotojas sako "palauk truputi". Išsitraukia 10 DM ir duoda man. Aš aišku iš pradžiu "ačiū", "man nereikia" ir t.t. Na galu gale aš jas paimu - galėsiu bent alaus nusipirkti. Paskui su 2 mašinom nusigavau iki Berlyno centro.

Berlyne prasitryniau tris dienas. ?iaip labai fainas miestas - verta nuvažiuoti. Beje, manau verta žinoti, kad pačiame miesto centre, t.y. traukiniu stotyje (ji vadinasi Zoologisches Garten), bagažo saugykloje galima 24 valandoms palikti savo daiktus už 2 DM. Taip pat siūlyčiau nueiti į labai fainą kavinę (ji yra ne tik Berlyne): "The Hard Rock Cafe".

Trečios dienos popietę išvažiavau tolyn į Vokietijos pietus. Su tramvajumi nusigavau iki degalinės. Vienas labiausiai užknisančių dalykų Vokietijoje yra išvažiavimas iš didelių miestų. Normalios degalinės, kuriose galima normaliai stabdyti, yra labai toli. O į degalines arti miesto atvažiuoja daugiausiai vietiniai vairuotojai, kurie gyvena netoliese. Taigi nuėjau aš į tą degalinę ir ten prastovėjau apie valandą, kol atsirado žmogelis, kuris važiavo į kitą Vokietijos galą (gaila, kad ne ten, kur aš norėjau). Jis mane paveže iki normalios degalines, esančios šalia Berlyno apvažiavimo. Galvojau, kad viskas bus gerai ir šioje degalinėje greitai kas nors sustos. Deja, prastovėjau apie 1,5 valandos. Jau pradėjo temti, o aš nuo Berlyno nuvažiavės tik 45 km! Na ką, galvoju, vilties nereikia prarasti - gal kas nors sustos naktį. Pasiėmiau atšvaitą ir stabdau (mirksiuką tingėjau traukti - galvojau, jei nesustos per 15 min., tada pasiimsiu). Po poros minučiu žiuriu ateina kažkoks žmogus su didele kuprine. Issiaiskinu, kad jis keliauja autostopu, gyvena Anglijoje ir ten dabar grižta, vos spėjau tai sužinoti sustoja mašina. Atidarau dureles ir klausiu, ar važiuoja link Leipcigo. Pasirodo važiuoja. Aš įsėdu, pribėga tas anglas ir klausia ar vairuotojas gali jį taip pat paiimti. Tada aš jo nesupratau: jis man sakė, kad važiuoja per Hanoverį, o dabar prašosi iki Leipcigo? Na bet tai nesvarbu, vairuotojas vistiek paėmė tik mane vieną. Bevažiuojant įsikalbu su vairuotoju: pasakiau jam, kad į Vokietiją atvažiavau beveik vien dėl kalbos. Tai buvo mano "klaida" - visą kelią iki Leipcigo aš prakalbėjau su juo apie ekonomiką, nacionalizmą, autostopą ir t.t. Galų gale jis sustoja degalinėje netoli Leipcigo ir sako: "Tu neisižeistum, jei aš tau duočiau pinigų?". "Ne,- sakau,- bet man tikrai jų visai nereikia". Viskas baigėsi tuo, kad jis man įkišo 20 DM. Na, kaip sakoma, pinigų niekada nebus per daug. Na, galvoju, ta proga reikia eiti į kavinę ir prisivalgyti. Tačiau, pamačius kainas, noras pradingo, juo labiau, kad aš turėjau pakankamai maisto. Taigi pasitenkinau 0,5 l alaus skardine. Paėjau arčiau autobano, o ten kaip tik kažkas buvo statoma. Man kaip tik to ir reikejo! Išsiėmiau savo maistą ir pavalgiau. Nuotaika buva labai gera (kaip kad visada būna pavalgius ), tai galvoju eisiu ieškoti vietos nakvynei. Bet, galvoju, reikia dar pabandyti pastabdyti, gal kas nors sustos. Kadangi jau buvo visiškai suteme, tai išsiemiau atšvaitą su mirksiuku ir nuėjau ant kelio stabdyti. Vos spėjau pakelti ranką - sustoja jauna šeimynėlė. Pasisveikinu ir klausiu ar gali pavežti mane link Niurnbergo. "Gerai,- sako,- pavešim". Bevažiuodamas išsiaiškinu kur jie mane išleis. Tačiau pusiaukelėje jie sako, kad gali mane priimti nakvynės, bet jie turės apie 70 km išsukti iš kelio. O rytoj, jei aš norėsiu, galės pavežti iki degalinės už Niurnbergo. Gerai, galvoju, aš vis tiek niekur neskubu. Taip apie 1 val. nakties aš atsidūriau kažkokiame Bavarijos kaimelyje. Ten gyveno vieno iš sutuoktinių motina. Pas juos aš sugaišau iki kitos dienos 4 val. Bet buvo jėga - be šeimynėlės, kuri mane vežė, ten ryte dar atėjo trys jaunos poros. Vienu žodžiu buvo labai faina, o be to dar prisivalgiau ir iš namo šeimininkės gavau dar 20 DM. Beje, buvo labai fainas dalykas ryte: aš miegojau vienas kažkieno kambaryje. Ryte atsikeliu - žiūriu ant stalo stovi "Selitos" "Energija". Oba! Geras! Paskui paaiškėjo, kad vienas žmogus iš visos tos kompanijos buvo nuvažiaves į Lietuvą, net rodė nuotraukas iš Klaipėdos. Buvo labai keista Vokietijoje žiūrėti nuotraukas iš Lietuvos.

Tai va, pavakary aš jau buvau degalinėje tarp Niurnbergo ir Miuncheno. Ten prastovėjau kokias 2 val. - visi, kurie sustojo vaziavo iki Miuncheno arba ne į tą pusę kur aš norėjau. Nusibodo stovėti vienoje vietoje, galvoju reikia pavažiuoti iki sekančios degalinės, nes žemelapyje prieš pat Miuncheną dar turėjo būti viena degalinė, bet... deja - žemelapyje buvo klaida. Bet tai nesvarbu. Blogiausia tai, kad aš atsidūriau mieste. Ačiū dievui, mane perveže per visą miestą ties išvažiavimu į autobaną. Bandžiau stabdyti ant išvaziavimo link didžiausio Vokietijos ežero - Bodensee, bet pamačiau, kad ten nebuvo jokiu šansu, kad man sustotų. Bandžiau stabdyti naktį, bet iš to nieko doro neišėjo - sustojo daug mašinu, bet visos važiavo kur nors visai netoli. O mašinos, kurios važiavo ten, kur man reikia, visai nestojo. Nusibodo stabdyti, nuėjau į pamiškę ir ten pernakvojau. Ryte stengiausi nuvažiuoti bent prie kito išvažiavimo - gal ten seksis geriau? Sustojo mašina, kuri mane nuveže iki autobano link Zalcburgo(Austrija). Ačiū dievui ten netoli išvažiavimo buvo degalinė. Iš pradžių bandžiau klausinėti, kas važiuoja link Zalcburgo, bet po valandos pamačiau, kad man jau bus visai blogai, tai tada pakeičiau taktiką - prieinu prie vairuotojo, pasisveikinu ir sakau: "Gal jūs važiuojate kur nors autobanu?" Man jau buvo visai nusispjauti kur, svarbu, kad atsidurčiau kokioje nors degalinėje prie autobano. Galų gale man pasisekė - vienas vairuotojas važiavo kaip tik ten kur aš paskutiniu metu planavau važiuoti. Su juo nuvažiavau iki labai gražių vietų, paskui dar su dviem mašinom nusigavau iki ežero, ten 5 val. prasitryniau ir neskubėdamas patraukiau atgal. Iki degalinės šalia autobano nusigavau labai greitai, o ten prasidėjo mano vargai - joje prastovėjau nuo 17.00 iki 21.00. Apie devintą val. atvažiavo kažkoks muzikantas su smuiku - jis važiavo iki Niurnbergo. Mes truputi pasikalbėjome ir išsikyrėme - po poros minučiu jis prieina prie manęs ir sako, kad yra mašina kuri važiuoja pro Niurnbergą, bet važiuoja labai lėtai: apie 50 km/h, o į kalną arba nuokalnę tik 20 km/h. Jam tipo tai per lėtai ir jis nenori važiuoti. Ai, galvoju, lėtai, bet vis tiek judėsiu. Susitariau su mikroautobuso, vairuotoju, kad jis mane paiimtų. Tai buvo vadinamasis 'Sunkusis transportas' - apie 30 m ilgio kranas, kuris svėrė apie 130 tonų. O jį lydėjo du mikroautobusiukai. Tačiau pasirodo važiavau ne taip ir lėtai, kaip iš pradžių man sakė: lyguma 80 km/h, o į kalną ar nuokalnę iš tiesų 20 km/h. Bet užtai buvo labai faina važiuoti - kai kranas turėjo važiuoti per tiltą, tai tie du, už krano važiavę mikroautobusiukai, sulaikydavo lengvąsias mašinas, kad ant tilto būtų tik kranas. Apie vidurnaktį aš išlipau kažkokioje degalinėje ir nuėjau ieškoti vietos nakvynei. Žiuriu šalia degalinės kažkokia pievelė, paeinu toliau žiuriu ten jau guli keturi žmonės. O, faina! Atsigulau ir aš

Paskui iki Berlyno važiavau sėkmingai ir be didelių nuotykių. Tik ties Leipcigu išlipau vienoje degalinėje, kurioje beveik nebuvo medžiu, o temperatūra buvo 37 laipsniai. Ačiū dievui ilgai stovėti neteko - man net nestabdžius sustojo visai nauja BMW, ji kaip tik važiavo iki Berlyno. Buvo labai jėga važiuoti - lauke temperatura 35-37, o viduje 22 laipsniai, be to vairuotojas buvo nelabai kalbus, nes pats nemažai važinėjęs autostopu.

Taip aš vėl atsidūriau Berlyne - man reikėjo sugrižti, nes pas draugę buvau palikęs palapinę ir kitus nereikalingus daiktus. Kitą dieną jau turejau išvaziuoti iš Vokietijos, nes baigėsi mano vizos galiojimo laikas. Tikėjausi iš Berlyno išvažiuoti prieš pietus, bet kol susiruošiau ir pasiekiau degalinę jau buvo apie 17.00. Degalineje žmonių praklausinėjau apie 2 val. Mano vizai galioti liko tik 5 valandos, o aš dar neišvažiavau iš Berlyno. Nutariau nerizikuoti ir grįžti į Berlyną, o iki sienos nuvažiuoti su traukiniu. Taip ir padariau - kaip tik iki tramvajaus paveže vietinai rusai. Nuvažiavau į stotį, nusipirkau bilietą iki Frankfurto/Oder. Taip nuvažiavau iki Frankfurto ir apie 23.30 perėjau sieną - taigi vizai galioti buvo likę tik apie pusę valandos. Netoli sienos pernakvojau. Ryte kaip tyčia pradėjo lyti, ir lijo per visą Lenkija ir Lietuva.

Kadangi ties Frankfurtu buvo keli sienos perėjimo punktai, o vienas iš ju buvo autostrada, kur važiavo dauguma fūrų, tai aš nutariau eiti kaip tik ten. Ant įvažiavimo į autostradą sustojo fūra, važiavusi į Ukrainą, ji mane pavežė iki Poznanės. Ten buvo žiauriai didelis kamštis, tai vairuotojas pasiūlė man eiti pėškom ir klausinėti lietuvių fūrų. Aš taip ir padariau. Einant kokiu tris kartus prasilenkiau su "Vitomos" fūra. Paskui galvoju reikia pasiklausti: pakeliu nykštį ir kartu rodau žemėlapyje į Lietuvą (kaip tyčia ant popieriaus neturėjau jokio LT ženkliuko). Vairuotojas atidarė langą ir klausia ko aš noriu. Sakau: "Gal galit pavežti iki Lietuvos?". "Gerai,- sako,- sėsk. Galvojau, kad tu kažkoks lenkas, tai nelabai norėjau imti". Taip aš daugiau be didesnių nuotykių atsidūriau Vilniuje.

Lyg ir visa mano kelionė. Tiesa, buvo labai faina Poznanėje, kai stovėjau kamštyje mačiau kaip lenkų "urlaganai" reketavo tranzitines mašinas. Buvo labai faina žiūrėti - kaip kine. Aišku reketuojamiems nebuvo labai faina.