EDVARDO KELIONĖ Į AUSTRIJĄ

pasakoja Edvardas Sakalauskas

MARŠRUTAS: Vilnius - Viena - Zalcburgas - Praha
LAIKAS: 1998 m. rugpjūčio 06-20 d.
PAGRINDINIS VEIKĖJAS: Edvardas Sakalauskas

IŠVYKSTU. PER LENKIJĄ

Į kelionę išvykau rugpjūčio pirmosios savaitės pabaigoje, ketvirtadienį, 10 val. ryto. Jau 11 val. buvau trasoje Aukštuose Paneriuose kelio atšakoje vedančioje į Trakus. Balsuoti teko neilgai apie 15 min, paėmė vairuotojas važiuojantis į Trakus ir pavežė keliolika km. iki kelio einančio į Lazdijus. Čia belaukiant pradėjo lyti. Ši vasara Lietuvoje buvo labai lietinga, tik retkarčiais sulaukdavome gražios, saulėtos dienos. Po 20 min. "pagavau" mašiną važiuojančią į Onuškį. Užėjo liūtis - pylė kaip iš kibiro, net kelias vos matėsi. Onuškyje palaukus vėl apie 20 min. paėmė vairuotojas vardu Jonas. Jis tremtinys - išbuvęs Sibire apie 23 metus. Pasakojo, kad jį išvežė septynerių metų amžiaus, kartu su tėvais, seneliu ir trejais broliais kurių mažiausias teturėjo tik tris mėnesius. Prieš kurį laiką buvo suimtas tėvas, įtariant, kad į jų ūkį (turėjo 9 ha. žemės) užeidavo miškiniai. Tardė, mušė kelis mėnesius, kadangi jis neprisipažino ir neigė kaltinimus, tai nutarė jo neteisti, bet visą šeimą išvežti į Sibirą. Į miestelio aikštę kur surinko visus išvežamuosius, tėvas buvo atvežtas iš kalėjimo sulaužytais šonkauliais vos gyvas. Grįžę po 23 metų sodybos neberado, ji buvo nugriauta. Draugo pagalba nelegaliai įsidarbino Juodšiliuose netoli Vilniaus. Po kiek metų gavo prisiregistruoti ir pradėjo normalų gyvenimą. Nuo Onuškio pavežė alytiškis, kuris prieš kelis metus baigė VISI statybos fakultetą, o dabar turi savo firmą - statybinių medžiagų parduotuvę, kurioje dirba 5 žmonės.
Alytuje teko ilgai laukti. Pagaliau vienas pilietis pavežė truputi už miesto iki kryžkelės į Lazdijus. Čia stovėjau labai ilgai - daugiau kaip dvi valandas. Pūtė šaltas vėjas, lynojo. Aš buvau lengvai apsirengęs, o šiltesni rūbai supakuoti giliai kuprinėje, tai sustyrau ir sušalau. Pagaliau pavežė iki Serijų. Ten pamačiau balsuojančią moterį prie kurios prisijungiau. Ji pasakojo, kad dažnai naudojasi autostopu nuvažiuoti į Lazdijus ir laukti dažniausia reikia neilgai. Taip buvo ir šį kartą, bet Lazdijuose užstrigau. Ilgokai palaukęs nutariau iki sienos eiti pėsčiomis nes iki jos tik 8 km. Miestelio pabaigoje pamačiau parduotuvę į kurią pasukau ką nors nusipirkti. Bet vos tik priėjus ją už nugaros čiūžtelėjo mašina. Iš jos išlipusio vairuotojo paklausiau gal važiuoja iki sienos. Pasakė kad taip. Pasienis buvo tuščias. Kartas nuo karto pravažiuodavo viena kita mašina. Kokios trys nepaėmė. Atvažiavo tralas. Kategoriška atsisakė vežti. Mane atvežęs vairuotojas pasakojo kad už nuvežimą į Vokietiją tralščikai ima 100 markių, o į Prancūziją 100 dolerių. Privažiavo viena lengvoji su dviem vyrukais. Pasisakė važiuoją iki Augustavo. Kelionės išvakarėse girdėjau vieno iš labiausiai patyrusių mūsų klubo autostpininkų Augusto nuomonę, kad nuo sienos arčiau kaip iki Augustavo neapsimoka važiuoti. Tai prisiminęs įsėdau į jų mašiną. Trumpam sustojom Seiniuose. Čia mane vežę vyrukai iškrovė prekes. Jie pragyvena užsiimdami smulkia prekyba per sieną. Svajoja nuvykti į Angiją padirbėti, bet nemoka anglų kalbos, klausinėjo kaip ją išmokti. Lazdijuose, kur jie gyvena daug bedarbių. Paklausiau kas gi statosi tokius gražius namus miestelio pakraštyje, kurių mačiau nemažą skaičių. Atsakė, kad tai pasieniečiai ir policininkai. Jau buvo apie 7 val. vakaro kai pasiekėme Augustavą. Perėjau miestą. Pabalsavau pakelėje apie valandą. Artėjo sutemos. Nutariau nakvoti. Ieškodamas vietos nuėjau pora kilometrų į palaukes. Visur aplinkui laukai, javai. Už benzino kolonėlės pastebėjau tolumoje krūmą. Nuėjęs keliuku prie jo pasistačiau palapinę ir atsiguliau. Jau buvo sutemę. Prieš užmigdamas pergalvojau įvykius pasienyje. Labai krimtausi, kad taip greitai išvažiavau ir nepalaukiau toli važiuojančios mašinos. Dabar gal būt, tik rytoj vakare nusikapstysiu iki Varšuvos. Tokiu atveju nebėra ko galvoti apie Ispaniją, reikia pasirinkti trumpesnį maršrutą iki Austrijos.
Anksti rytą pabudino karvių baubimas kurias atvedė pririšti netoli mano palapinės. Diena buvo apsiniaukus lynojo.kol pavalgiau, susiruošiau ir nuėjau prie benzino kolonėlės jau buvo 9 val. Laukiau labai ilgai. Pravažiuodavo pustuščiai automobiliai, į benzino kolonėlę užsukusieji tralščikai nesileido į kalbas, vienas iš jų prakalbinus net nusikeikė. Aš jau ėmiau filosofiškai samprotauti, kad reikėtų vairuotojus morališkai auklėti per spaudą. Pagaliau sustojo pro kolonėlę važiavęs tralas. Vairuotojas buvo jaunas lenkas temokąs tik gimtąją kalbą. Nesisekė su juo susikalbėti. Eilinį kartą gailėjausi kad nemoku lenkiškai. Pavežė jis iki Lomžos. Ėjau pėsčiomis keletą kilometrų per miestą iki išėjai į jo pakraštį. Gražus tai miestas. Neilgai pabalsavus sustojo gigantiškas refrežiratorius. Vairuotojas lenkas Kijekas Kazimieras gerai mokėjo rusiškai. Pasakė važiuojantis iki Varšuvos, bet paskui išaiškėjo, kad važiuos iki Katovicų, tiktai viename miestelyje sustos pasikrauti prekių. Man tai buvo nuostabiai patogus maršrutas. Katovicai visai netoli Čekoslovakijos sienos. Užsimezgė kalba. Kazimieras papasakojo, kad jau 15 metų dirba vairuotoju, buvo Černobilio avariniuose darbuose, kas jam pakenkė sveikatai, ypač gerklei ir dėl to šią žiemą teko pagulėti ligoninėje. Dirba jis užsienio pervežimų firmoje, važinėja po visą Europą kur tik kas užsako. Dabar važiuoja iš Čitos. Į namus, kurie yra netoli Lomžos buvo užsukęs buvo užsukęs tik 4 valandom. Nuvežęs krovinį į Katovicus naktį, vėl pasikraus, ir vėl važiuos į Sibirą. Per šią kelionę Sibiro mafijozai jo mašiną apšaudė iš automatų, bet jis spėjo pasprukti. Už tokią savaitės kelionę gauna 400 dolerių. Miega visą laiką mašinoje. Žmona niekur nedirba, dykai leidžia laiką, važinėja pas gimines ir pan. " Todėl taip intensyviai dirbu, kad žmona nenori dirbti" - aiškino jis. Visai išdžiuvęs, akys tik žiba. Turi pasistatęs didelį namą, vien salonas 90 kv.m., bet jo tikrieji namai - guolis mašinoje, į namus užsuka tik pora kartus per mėnesį kelioms valandoms. Ostrolenkos miesto pakraštyje sustojome prie pieno produktų fabriko, kur refrežiratorių prikrovę pieniškų ledų. Juos Kazimieras dažnai veža toli Į Sibirą, net už Baikalo, nes tuose kraštuose trūksta pieno ledams gaminti. O atgal važiuojant pakrauna mašiną žuvimi, kurią perveža į Lenkiją. Pakolei refrežiratorių prikrovė ledų prastovėjome apie 6 valandas. Keletą porcijų Kazimieras atnešė man paragauti. Varšuvą teko pervažiuoti nakties žiburių apšviestą. Už jos įsukome į gerą plačią autostradą. Iki Varšuvos visą laiką teko važiuoti siauru, senai taisytu plentu. Naktis buvo tamsi apsiniaukusi, be žvaigždžių. Kokioje tai vietoje Kazimieras man rodė Prezidento Kvašnevskio vilą, bet per tamsą nieko aiškaus negalėjau įžiūrėti. Pora kartų buvome sustoję užkasti. Dar prieš Varšuvą viename bufete pavalgėme sriubos su dešra, o antrą kartą, naktiniame bufete užkandą užgėrėme australišku alum, žinoma, visa tai trasos sąskaita (pastarasis išsireiškimas yra garsaus Rusijos autostopininko Vorovo - kai jis išvažiuodavo neturėdamas pinigų sakydavo: "Trasa pramaitins"). Kelionę baigiau antrą valandą nakties netoli Katovicų, nuo kur Kazimieras išsuko iš greitkelio nuvežti krovinį į netoliese esantį miestelį. Abipus kelio augo didžiulių lapuočių medžių tankus miškas. Įmaklinau į jį. Žemė po kojomis buvo nelygi, drėgna, beveik be žolės. Kojos kliuvo už šaknų, o tamsa - nors į akį durk. Pasistačiau palapinę ant kažkokios šaknų raizgalynės. Laimingai išsimiegojau. Ryte išaušus netoliese pamačiau sodybą, kurioje pasipildžiau vandens atsargas. Pamačiau Kaziką įsukantį į greitkelį Varšuvos link. Vėl pradėjau balsavimą. Kiek palaukus apmasčiau, kad vieta mašinoms sustoti nelabai tinkama. Nuėjau įkalnėn greitkelio pakraščiu. Rytas buvo saulėtas - žadėjo karštą dieną. Priėjau autobusų sustojimą, kur jau laukė, iš toli mane pamatęs vairuotojas turintis automobilį su priekaba. Įmečiau kuprinę į priekabą ir nupylėme į Katovicus. Tai didelis pramoninis miestas, neišvaizdus, trenkiantis smogu ir pasak mano vairuotojo jame nieko gero. Žemėlapyje jis pavaizduotas kaip keturi miestai. Nuvežė mane į Sosnovicus, kita gatvės pusė vadinosi Katovicai. Kad neklaidžioti šio painaus didmieščio labrintuose ieškant reikiamo kelio vedančio iki Čekoslovakijos sienos, kuri iš čia visai netoli, nutariau nuvažiuoti autobusu. Vairuotojas atsisveikindamas nupirko miesto transporto talonėlių ir perspėjo kad kalbėčiau angliškai, nes vietinis jaunimas jau nebemoka rusiškai. Stotį radau nesunkiai, bet bilietų į pasienį kasoje nepardavinėjo. Vargais negalais aikštelės pakraštyje suradau autobusą kuris vežė į pasienį. Artėjant prie Čekoslovakijos pastebėjau, kad pasikeitė ir klimatas ir kraštovaizdis. Autobuse buvo karšta ir tvanku, pro langus plaukė gražiai išdirbti laukai, stebėtinai tvarkingi kaimai ir viensėdžiai, pietų augmenija. Tvyrojo giedra, rami, saulėta nuotaika. Užmokėjau už autobusą 9 zlotus (10 litų). Vėliau paaiškėjo kad tai buvo visos išlaidos per mano kelionę iki Vienos.

PER ČEKIJĄ

Autobusas sustojo miestelyje ir toliau nevažiavo. Niekaip negalėjau išklausti kaip nuvažiuoti iki sienos, nes visus glumino mano pasakymas "nuvažiuoti". Galų gale išsiaiškinau, kad iki sienos reikia eiti painiomis miesto gatvelėmis kelis šimtus metrų. Siena - tai nedidelis skersgatviukas pertvertas šlakbaumu. Dešinėje skersgatviuko pusėje prieš šlakbaumą neišvaizdus senas namas. Pirmojo kambario vienoje sienoje du kontroliniai langeliai - vienas paduoti pasą, kitas atsiimti. Kontrolę praėjau per kelias minutes be jokių sutrukdymų. Iš šio pakliuvau į kitą tuščią kambarį pristatytą kėdžių, o iš jo į kiemą. Iš kiemo pakliuvau į tą patį skersgatviuką, tik jau už šlakbaumo. Jau Čekijoje. Miestelis tas pats, gatvės tokios pat, tiktai iškabų užrašai jau ne lenkiški, o čekiški ir miestelio vardas jau kitoks. Pirmas sutikta čekų pilietė neteisingai nurodė kelią. Teko paklaidžioti kol išėjai į magistralinę gatvę, praeinančią pro gražų parką ir vedančią į Brno. Čia jau stovėjo jauna balsuotojų porelė. Balsavome ilgai. Viena automobilis, aplenkęs jaunąją porelę, sustojo prie manęs. Viruotojas, lenkas, pavežė apie 40 km. iki artimiausio miestelio. Tai buvo erdvus, tvarkingas miestelis, nutviekstas karštos vidurvasario saulės. Pabalsavęs miesto viduryje, išėjau į jo pakraštį. Neužilgo už manęs atsistojo balsuotojų porelė. Balsavome be galo ilgai. Aš, viso labo, nuo 16 iki 19 val. Atsitiko priešingas variantas negu pasienio miestelyje - vienas automobilis aplenkęs mane, sustojo prie jaunos porelės ir ją paėmė. Kairėje pusėje miestelio palaukėse matėsi pieva su didelėmis šieno kupetomis. Ar ne geriau maloniai išsimiegoti kvepiančiame šiene, negu beviltiškai balsuoti? Nukėblinau į pievą, bet joje keli čekai dar daugino kupetų skaičių. Netoli esančios vandens saugyklos, krūmų apsuptyje, tarp aukštų žolių, prie upelio, pasistačiau palapinę. Buvo gražios žaros ir žvaigždėta naktis. Ryte nusiprausiau vandens saugykloje ir nuėjau pas vieną gyventoją vandens. Jis dažė tvorą. Pripylė vandens ir dar į tą butelį įpylė šimtgramį Borisovkos (tokia užpiltinė). Jo darže augo aukštaūgiai pamidorai, kurių stiebai nuo viršaus iki apačios buvo palipę vaisiais. žemaūgės, žmogaus ūgio slyvos, linko nuo vaisių. Gausa ir idilija! Vėl ilgai balsavau. Pasikartojo variantas atsitikęs man viename Švedijos mieste: vienas senyvas žmogus, pastebėjęs mano ilgą balsavimą, nutarė padėti - paėjęs kiek nuo manęs balsavo net išeidamas į vidurį gatvės. Bet niekas nestojo. Po pusvalandžio, netekęs vilties, jis nuėjo. Bet gyvenimas nenutrūkstamai žengia pirmyn ir autostopas niekada nežlunga. Šį kartą pavežė vietinis čekas, socializmo laikais buvęs miško darbininkas, o dabar sukūręs nuosavą miško kirtimo firmą, kurioje dirba keturi žmonės. Pasakojo, kad ankščiau dirbo tą patį darbą kaip dabar, bet vos sudurdavo galą su galu, o dabar jis tapo pasiturinčiu kapitalistu, nusipirko pabrangią mašiną ir t. t. Vis pabrėždavo: "Dabar aš kapitalistas". Postrigavo kad dabartinis čekų jaunimas tinginiai, kurie labiau mėgsta gyventi iš bedarbių pašalpos negu dirbti. Manau, kad jis čia persūdė, bet gal būt dalelė tiesos ir yra. Apie lenkus atsiliepė, kad Lenkijoje egzistuoja tik dvi klasės - viena labai turtingų, o kita - visi likusieji labai nuskurdę. Čekijoje tokios disproporcijos nėra - joje visi maždaug pasiturintys. Išleido jis mane prie vieno kelio atsišakojimo priekalnėje prieš viaduką. Kurį laiką pabalsavęs apmasčiau, kad čia, turbūt, nelabai gera vieta. Kelio ženklas rodė esant priekyje vingį ir atsišakojimą. Nutariau užlipti ant aukštumėlės, surasti atsišakojimą, gal benzino kolonėlę. Jau vakar, kiek pavažiavus nuo Čekijos sienos kairėje pusėje pasimatė kalnai apaugę miškais. Nelabai aukšti. Dabar jie jau visai priartėjo. Viadukas buvo aukštai iškeltas nuo žemės. Apačioje jį statmenai kirto kitas greitkelis. Dešinėje pusėje dauboje plytojo nedidelis miestelis. Praėjau jį apžiūrinėdamas iš viršaus nuo greitkelio lyg iš paukščio skrydžio. Pasiekęs aukštumėlės viršūnę pamačiau, kad kairėje pusėje esančioje dauboje išsidriekęs vidutinio dydžio miestas. Kelias ėmė žemėti ir darė daug vingių. Jokio sustojimo ar kryžkelės nesimatė. Dešinėje pusėje pūpsančios kalvos buvo nuklotos įvairiaspalviais, preciziškai tvarkingais, dirbamos žemės plėmais. Išsiskyrė ryškiai geltonos javų ražienų paklodės. Priekyje iškilo dominuojantis šioje apylinkėje kalnas, kurį jau vakar pastebėjau iš savo nakvynės vietos, kaipo aukščiausią visame kalnų masyve. Kelias kokį pora kilometrų ėjo tiesiai į jį, o po to suko į kaire apjuosdamas ir užsislėpdamas už jo. Bandžiau valandą šalikelėje balsuoti, bet niekas nestojo. Šis greitkelis turėjo siaurą smėlėtą pakraštėlį ir juo galima buvo eiti, nors taip daryti tikriausia draudžiama. Kairėje kelio pusėje, žiojėjo gilus slėnis.į kurį mano spėjimu leidosi užsukęs už kalno kelias. Gal tame slėnyje bus miestelis, autobusų sustojimas ir lėtas eismas? Vairuotojai tada noriau stoja. Prisiminiau kad šiandiena sekmadienis. Štai tau ir sekmadieninis pasivaikščiojimas Čekijos laukais. Nutariau nesijaudinti dėl gaišaties. Tegu tai būna sekmadienio poilsis. Priartėjau prie didžiojo kalno papėdės. Iki pusės jo aukščio dar buvo dirbamų laukų besikaitaliojančių su miškais, aukščiau vien miškas, o pačioje viršūnėje - pilis. Bet reikėtų visos dienos, kad į tą kalną užsikarti ir nulipti. Dešinėje kiek toliau nuo kelio išdygo nedidelė tvarkinga gyvenvietė. Jau nupėdinau apie 10 km. Karštis pasiekė apogėjų. Baigėsi vandens atsargos. Tačiau keliauti buvo malonu. Vėliau įsitikinau, kad tai buvo gražiausia vietovė kurią mačiau keliaudamas po Čekiją. Vienas dalykas yra pralėkti tokią vietovę autobusu apsnūdus nuo ilgo sėdėjimo jame, kitas dalykas neskubant žingsniuoti keliu, glamonėti žvilgsniu gražias kalvas, kalnų papėdes ir viršukalnes, jausti malonų vėjelio dvelkimą, gerti pievų žolių ir gelių kvapą. Tikras malonumas toks sekmadienio pasivaikščiojimas. Pasijutau išalkęs. Nutariau pailsėti, papietauti. Atšlaitėje pamačiau dekoratyvinį krūmą apkibusį baltais bumbuliukais - toks krūmas auga mano kolektyviniame sode Vilniuje atvežtas iš gimtojo kaimo. Išsitiesiau prie jo, bet už 15 min. užpuolė skruzdelės ir kiti vabalai. Papietavęs keliavau toliau. Užėjęs už kalno pamačiau keliautojų poilsio kompleksą. Labai gražiame senoviniame name (gal tai buvęs dvaras su romantišku parku) viešbutis, toliau kempingas, dar toliau pensionatas. Viešbutis vadinosi "Staryj Yčin". Prie greitkelio labai patogi aikštelė automobiliams sustoti. Visai neilgai palaukus iš poilsio komplekso išriedėjo mašina ir sustojo prie manęs. Vairuotojas pasisakė važiuojąs į Austriją. Tiesiog stebuklas. Geriau ir įsivaizduoti negalėjau. Kelias ėjo aplenkdamas kalnyno pabaigą ir nutolo nuo jo į lygumas. Mane vežęs vairuotojas Silvastras Medzinevičius, lenkas, prieš septynerius metus susirado darbą Austrijoje. Po kiek laiko atsikvietė savo šeimą ir dabar jau pastovus ir legalus Austrijos pilietis. Žinojo jis lietuvišką posakį: "Perkūne Dievaiti, nemušk žemaitį, bet mušk gudą, kaip šunį rudą". Prašė patikslinti žodžių tarimą. Aplenkėme Brno. Nuo čia vietovės neįdomios. Lygumos. Artėjant prie sienos prasidėjo labai platūs dirbamos žemės laukai, o gyventojų ir gyvenviečių nesimatė. Paklausiau kame čia reikalas. "Buvę kolchozai" - gavau paaiškinimą. Paskutiniame miestelyje prieš sieną sustojome. Čia Silvastras nutarė pavalgyti. Aš pasakiau, kad esu sotus, bet Silvastras pasakė, kad pinigų jis turi užtektinai ir nusivedė mane į, kaip man pasirodė, jau austriško tipo restoranėlį. Didžiuliai ąžuoliniai, ilgi, iš dviejų plaštakų storio lentų, stalai, prie kurių sėdėjo turtingi užsieniečiai. Tokio dydžio patiekalus, kokius mums atnešė, buvau matęs tiktai kine prieš keliasdešimt metų. Tame filme garsi prancūzų artistė vaidino taksistę nešiojančią ką tik ją palikusio vyro kepurę. Gaila kad to filmo pavadinimo nebeatsimenu. Atnešė vos ne metro ilgumo lėkštę pilną prikrautą matytų ir nematytų daržovių, o ant viršaus du didžiuliai kepsniai. Nors aš gana ėdrus, bet tokio užkandžio, o mano kompanionas sugebėjo, sakė išvakarėse tėviškėje gerokai užtelėjęs, tai reikia kartelį nuryti. Pasienio praleidimo punkte buvo neapdedama muitu parduotuvė. Silvastras paprašė, kad aš savo vardu paimčiau leidžiamą pravežti kiekį degtinės ir cigarečių. Buvo malonu, kad nors tokia menka paslaugėle galėjau aš jam atsilyginti. Nuo sienos jis važiavo kita kryptim negu reikėjo man, tai išsiskyrėme. Dar galiu paminėti, pravažiuojant sieną manęs nei tikrino, nei ko nors klausė, užteko kad Silvastras nunešė ir parodė pasieniečiui mano pasą.

JAU AUSTRIJOJ. PIRMASIS VAKARAS IR NAKTIS

Austrijos vietovaizdis mane nuvylė - lygūs laukai, nuskustos ražienos. O pirmas miestelis įspūdžiu net pritrenkė. Jis panašėjo į senovišką prieškarinį, ar caro laikų, mūrini lietuvišką miestelį. Namai 2 - 3 aukštų, mūriniai, storom sienom, prastai gelsvai tinkuoti, neišvaizdūs. Gal tai ir buvo senovinis miestelis. Už miestelio vėl važiavome siauru plentu. Retos, toli nuo kelio, ūkininkų sodybos, taip pat, mūrinės, daugiausiai vienaukštės, dramblotos, senoviškai tinkuotos, gelsvom sienom. Aplink sodybas nedaug žalumos, kartais vos tik keliolika medžių. Nebuvo čia to skandinaviško pernai matytų pastatų lengvumo ir spindesio moderniška apdaila. Štai tau ir išgirtojo Austrija. Tiesa, laukai nupjauti moderniškais kombainais, kurie supakuoja į rietimus šiaudus. Lietuvoje tokių kombainų dar maža. Toliau važiuojant prie Vienos pasimatė ir miškų. Mano planas buvo prieš Vieną išlipti ir pernakvoti, o į Vieną atvykti anksti rytą. Jau vaizdavaus kaip patogiai pasiklojęs miegmaišį išgersiu tą alaus butelį kurią man nupirko pasienio parduotuvėje Silvastras. Tačiau nei žodžio nemokantiems angliškai austrams niekaip negalėjau išaiškinti savo tikslų. Taip besikamuojant su kalbos problema automobilis įnėrė į autobaną apribotą aukštais barjerais, kartais ir betoninėm sienom. Sustoti ir išlipti čia jau buvo neįmanoma. Pastebėjau kad mane vežęs vairuotojas labai panašus į Hitlerį - tokie pat ūsiukai, tokie pat juodi smulkūs plaukai priglausti prie galvos. Gal jo Giminaitis? Netikėtai įriedėjome į Vieną. Iš abiejų pusių slinko aukštos vientisinių namų sienos. "Hitleris" pristabdė mašiną ir pasakė: "Hotelis". Aš dėjausi nesuprantąs. Po kiek laiko vėl pristabdė mašiną ir pasakė: "Metro". Aš dėjausi nesuprantąs, vyliausi kad jis išvažiuos į priemiestį kur bus galimybė "laukinei" nakvynei. Dar po kiek laiko mašina įsuko į skersgatviuką ir vairuotojas pasakė: "Finish". Kelionė baigės. Apsivelkant džinsinį švarką, kurį važiuodamas laikiau ant kelių, prasiskleidė skvernas ir pasimatė vidinėj kišenėj esanti alaus butelį. "Hitlerio" akys sužibėjo: "Drinken, drinken, parodyk" - siekė ranka. Aš padaviau parodyti. Įdėmiai apžiūrėjo ir pasakė: "Gut, danken, danken" Įsidėjo į savo tašę ir nuvažiavo. Likau vienas. Grįžau į magistralinę gatvę, ganėtinai plačią, apstatytą praėjusio amžiaus prašmatniais mūriniais namais, panašiai kaip Gedimino prospektas Vilniuje. Tiktai tie namai buvo daug aukštesni 7-9 aukštų ir sulipę ištisine siena. Nesimatė jokio skvero ar laukymės kur galima būtų praleisti naktį. Apie tai reikėjo galvoti nes jau temo. Eiti pas Karlą negalėjau, nes žinojau tik Universiteto adresą, kuris jau uždaromas nuo 6 val. vakaro, o dabar jau po aštuonių. be to, nežinojau ar jis Vienoje - žadėjo išvykti atostogų. Buvome susitarę kad aš pirmiausia užeinu pas jį į Universitetą ir jeigu jo nebus tai jo darbo kambaryje stalčiuje rasiu raktą su smulkia instrukcija kaip surasti jo butą mieste. Teturėjau galimybę ieškoti jo tik ryte.
Ėjau gatve pirmyn. Pamačiau remontuojamą aptvertą kvartalą. Peršokęs virvelines užtvaras atsidūriau depo kieme. Ant bėgių stovėjo tušti traukiniai atidaromis durimis, bet į juos įlipti nakvynei sutrukdė išėjęs į kiemą administracinio pastato darbuotojas. Vėl keliavau magistraline gatve, į šalutines nesukau, nes jos siauros irgi ištisinėmis namų sienomis man atrodė nejaukios ir grėsmingos. Priėjau platų šaligatvį kuriame karts nuo karto buvo suoliukai, bet ant vieno sėdėjo girtuoklis su buteliu rankoje, ant kito negras, ant trečio neaiškus bomža..., be to gatve vaikščiojo žmonės, tai pergulėti ant suoliuko jokios galimybės. Gatvė po truputi kilo aukštyn, tolumoje matėsi miškingi kalnai, bet jie toli. Jau sutemo. Grįžau atgal pabandyti įlysti į traukinį. Depo viduje vieno traukinio šviesos degė ir jis ruošėsi išvažiuoti. Pasirodo kad tai veikiantis depo - o aš galvojau kad remontuojamas, apleistas. Būtų nuvežęs traukinys kažkur. Beliko eiti gatve kalnų link. Prisiminiau autostopininkų žinyne skaityta patarimą, kad Paryžiuje galima nakvynę surasti bažnyčiose, kai kurios iš jų ant nakties neuždaromos. O kaip venoje? Kairėje pamačiau bažnyčios, esančios už poros kvartalų, špilį. Gal Dievo pagalba pavyks nakčiai priglausti nuodemingą galvą., juo labiau, kad prieš savaitę skautų stovykloje priėjau išpažinties po keliasdešimt metų pertraukos. Bažnyčia stovėjo gatvių sankryžoj, visos durys buvo uždarytos. Viena pro bažnyčią einanti trumpa gatvė buvo remontuojama - atitverta virvėmis ir joje stovėjo nakčiai paliktos statybinės mašinos. Pastebėjau, kad buldozerio semtuvė lygiai dviejų metrų ilgumo - labai patogi ištiesti miegmaišį. Taip padariau. Pasiklojau antklodę ir užsiklojau atsegtu miegmaišiu. Diena buvo labai karšta, vandens atsargas baigiau dar Čekijoj. Vakaras Vienoje neišpasakytu tvankumu pralenkė dieną. Teko nusirengti iki pusės nuogam, kūnu žliaugė prakaitas. Išdžiuvusia gerkle žiopčiojau ir svajojau koks stebuklas būtų kad dabar turėčiau tą alaus butelį kuria man nušvilpė Hitleris. Gulėjau aukštielnikas ir žiūrėjau į menulio nušviestą bažnyčios sieną išpuoštą įmantrias gotikinias lipdiniais. Kokia romantika! Dega žvaigždės aukštai, puošnus špilis sminga į juodą dangų. Net keista - aš jau Austrijos sostinėje, milijoniniame mieste, bet tyla vidurnaktyje čia tokia kaip gimtajame kaime vasaros naktį, tik svirpliai nečirpia. Užsisvajojau koks tas autostopininko gyvenimas - vakarienė pabrangiam restorane, nakvynė buldozerio semtuvėj, o rytoj kas? Taip besamprotaudamas užmigau ir laimingai permiegojęs, ryte susiradau Metro, nuvažiavau į Universitetą. Eidamas Hidrologijos katedros koridoriumi pamačiau priešais ateinantį Karlą. Jo kabinete išgėręs kavos, pasiunčiau į Vilnių E-meilą savo draugams autostopininkams. Nukakęs į Karlo butą nusnaudžiau popiečio.

SUSIPAŽINIMAS SU VIENA

Karlui po darbo grįžus iš universiteto išėjome į miestą. Vasaros vakarai Vienoje labai šilti ir todėl iki vėlos nakties gatvėse verda pilnakraujis gyvenimas. Miesto centras labai gražiai iliuminuotas ir apšviestas, pirmą kartą čia patekusiam daro pasakišką įspūdį. Karaliaus rūmų prieigose ir kiemuose žmonės plaukė nenutrūkstama srove. Rūmai, kiemai ir prie jų esantis parkas skendo iliuminacijų šviesose. Pasaka tikrovėje. Už šių rūmų archeologinių kasinėjimų atodanga. Prieš kelis tūkstančius metų romėnai čia buvo įkūrę miestą. Dabar jis susmegęs į žemę per tris namo aukštus. Laikas užneša dulkėmis net didžiausius miestus ir tai primena mums kad nieko nėra pasaulyje amžino.
Vienos magistrato aikštė buvo sausakimša. Pusę aikštės užėmė staliukai, o pakraščiuose bufetai ir atviros virtuvės, iš kur sklido kvapą gniaužiantys kvapai. Koks pusę tūkstančio žmonių gėrė alų, vyną, skanavo valgius. Kelią teko skintis vos ne alkūnėmis.Praėję pusę aikštės susidūrėme su stora stovinčių žmonių siena kurie žiūrėjo operą rodomą ant milžiniško ekrano pakabinto ant magistrato sienos. Priešais magistratą buvo išnešta šimtai kėdžių, bet jas buvo užėmę ankščiausia atėjusieji. Aš susidomėjau opera, o Karlas tuo metu atnešė du bokalus alaus - tai likimas man taip kompensavo už praėjusį vakarą. Toliau keliavome pro parlamento rūmus prie kurių stovėjo didelis paminklas, o už jų du didžiausia Vienos muziejai - Kunspalata, Dailės istorijos muziejus ir Gamtos muziejus. Nuo čia pasukome į parką kur suradome Štrauso paminklą. Auksinės spalvos skulptūra vaizdavo kompozitorių griežiantį smuiku. Kartą į savaitę styginis orkestras čia groja Štrauso valsus. Bet dabar artėjant vidurnakčiui parkas buvo tuščias. Auksinė mėnulio apšviesta Štrauso figūra rymojo tyli ir susimasčius, tarsi nutilus smuiko garsams kompozitorius laukė naujo įkvėpimo. Pavažiavome dar iki kito parko, kuriame Karlas man parodė paminklą pastatytą Tarybiniams kariams išvadavusiems Vieną II-ojo Pasaulinio karo pabaigoje. Tai aukšta cemantinė stela ant apyaukščio fundamento ant kurio užlipome laiptais. Atsidūrėme prieš didelę paminklinę įmontuotą steloje lentą, kurioje surašyti visi dalinai šturmavę Vieną irtų dalinių vadų vardai, taip pat, vokiečių nuostoliai ir žuvusių iš abiejų pusių karių skaičiai. Tie skaičiai įspūdingi - žuvo daugelis tūkstančių karių. Žiaurūs tai buvo mūšiai. Dabar tai praeitis ir jaunoji karta apie tai mažai ką žino. Karlas prisipažino, kad mokyklinės žinios apie Antrąjį pasaulinį karą jo atmintyje baigia išblėsi, painiojasi įvykiai ir datos. Po karo Viena buvo padalinta į keturias okupacines zonas kaip ir Berlynas. Dalis Vienos ir Austrijos ilgoką pokarinį laikotarpį išbuvo okupuota Sovietų. Grįžome namo apie pirmą naktis.
Septintą ryto atsikėlėme. Karlas išėjo į universitetą, aš į miestą. Išlipęs iš tramvajaus pamačiau, kad visai netoli Stefano katedra. Tai gražiausia ir aukščiausia bažnyčia Vienoje, dominuojanti virš visų pastatų - miesto simbolis. Ryto saulės nušviestas, šis gotikinės architektūros šedevras, spindėjo visu savo grožiu. Aprašyti neįmanoma - reikia pamatyti. Įėjau į vidų. Įspūdis tiesiog sukrėtė. Iš akinančiai saulėto rytmečio patekau į paslaptingą,vėsią, prieblandą. Bažnyčios sienos su visu gotišku apipavidalinimu buvo vientisai tamsių, juosvų spalvų susiliejančių su prieblanda ir kilo į viršų taip aukštai, kad atrodė čia ne patalpa, o kitas pasaulis, apgaubtas begalinės ramybės,ištirpdančios sielą dangaus. Vyravo sakralinė tyla, tik retkarčiais pasigirsdavo švelnūs, nepaprastai sodrūs,tyro skambesio, vargonų garsai. Atrodė, kad jie nesudrumsdavo tylos o ją papildydavo, praplaukdami šio paslaptingo prieblandos pasaulio erdve ir lėtai užgesdavo. Bažnyčia buvo beveik tuščia. Suoluose tylai sėdėjo vos keli žmonės. Atsisėdau ir aš. Čia nereikėjo dirbtinai įeiti į meditaciją, pati bažnyčios erdvė apgaubė sielą artimą nirvanai būsena. Apie valandą negalėjau atsikelti nuo suolo - vis laukiau tylos ir dangiškų vargonų garsų kaitos. Tie tarpai kaitaliojosi kas keliolika minučių. Manau, kad tokio jausmo nepajustum įėjęs į šią bažnyčią vidurdienyje, kada joje pilna žmonių...
Apeidama bažnyčios vidų radau patalpą kur buvo paroda apie vieną labai muzikalią ir labai skurstančią Meksikos indėnų gentį. Kad jų muzika neišnyktų sukurtas fondas šią gentį remti. Paaukojau ir aš kelis šilingus - teneišnyksta indėniška muzika iš pasaulio.
Išėjęs į dienos šviesią ir apsižvalgęs, ilgos gatvės gale pamačiau kažką panašaus į kitos bažnyčios siluetą. Priėjus pasirodė, kad tai, jau vakar matytas Magistratas - senoviniai puošnūs gotikinio stiliaus rūmai. Magistrato aikštė buvo tuščia, tiktai bariukų, kioskų, atvirų valgyklų valgio gamintojai intensyviai maišė visokias mišraines ir jau čirškino kepsnius. Staliukai stovėjo dar tušti. Antroje aikštės pusėje besiglaudžiančioje prie magistrato tūkstančiai kėdžių irgi rymojo tuščios - laukė vakaro. Netoliese klasikinio stiliaus parlamento rūmai. Priešais juos didelis gražus paminklas vaizduojantis Austrijos imperatorę. Kelis kartus per dieną, nustatytomis valandomis, į parlamentą įleidžiamos ekskursijos, bet aš ant tokios valandos nepataikiau. Beveik visai šalia muziejų aikštė. Gamtos muziejus buvo uždarytas - antradienis. Dailės istorijos muziejus - ilgas senovinis keturių aukštų pastatas. Bilietai buvo siaubingai brangūs - 100 šilingų, bet gavęs su 30 % nulaidą, nusipirkau. Ekspozicija nuo Egipto iki ekspresionistų, bet pastarųjų, labiausiai mano mėgiamų, čia jau nebebuvo. Muziejus turtingas, daug salių, kai kuriems garsiems dailininkams paskirtos ištisos salės, tačiau daugumas iš jų man daug kartų matyti Maskvos, Leningrado galerijose, todėl gailėjausi, kad pirkau tokį brangų bilietą. Nustebino tiktai Egipto kolekcija - apie dešimt mumijų, jų tarpe vaikų.Vienai mumijai nuvyniota apsauginė drobulė - matėsi veidas, dantys, net antakiai, pirštai išdžiuvę ir dar ant jų išsilaikę nagai ir tai prieš kokius penkis tūkstančius metų gyvenusio egiptiečio didiko ar faraono. Ant sienos didelės šių mumijų rentgeno nuotraukos. Vienoj mažoj salelėj nepaprastai meistriškos šachmatų figūrų kolekcijos. Pasižiūrėti mano mėgstamų ekspresionistų reikėjo važiuoti gana toli į Belvederio rūmus. Rūmai buvo remontuojami, apvilkti plastmasine plėvele. Prieš juos plytojo didelis Versalio tipo gėlynų parkas. Iš trečiojo rūmų aukšto matėsi puiki Vienos panorama.Vienoje nėra dangoraižių, turbūt, nenorima į miestą įsileisti moderniškos beveidės amerikoniškos architektūros. Dominuojantis aukščiausias pastatas - Stefano katedra. Bilietai į Belvederio muziejų buvo pigūs - tik 30 šilingų. Paveikslų kolekcija nors tris kartus mažesnė kaip Kunshistoriniame, bet tris kartus įdomesnė, apėmė nuo 19 amžiaus iki ekspresionistų imtinai. Jau pirmoje salėje pamačiau labai įdomų ekspresionistinį Oskaro Kokoškos "Tigrą". Nufotografavau, bet dėl blico atspindžio nuotrauka išėjo nevykus. Apžiūrėjus kitas sales teko pripažinti, kad austrai turi tikrai gausų būrį ekspresionistų ir visą eilę talentingu 19 amž. tapytojų. Du gamtovaizdžiai man pasirodė tiesiog stebuklingi tai "Ežeras prie Halstato" Franco Steinfeldo ir "Konigsee with Waltzman" Libetstiferio. Reikės tas vietoves susiieškoti žemėlapyje, gal kada tranzuojant netoli jų atsidursiu. Keista kad prancūzų ekspresionistai šiame muziejuje buvo atstovaujami labai silpnai, žymiausiųjų iš jų net nebuvo, išskyrus vieną išimtį - vieną paveikslą Van Gogo : "The Plain at Auvers".

GYVENIMAS VIENOJE

Tramvajumi grįžau iki centro, po to metro iki tramvajaus einančio į Karlo gyvenamą rajoną. Prieš eilę metų gyvendamas Maskvoje dažnai naudojausi metropolitenu, dabar įdomu buvo jį palyginti su Vienos. Maskvos metro stotys palyginti erdvios, sienos ir lubos išgautos, sukeliančios tunelio įvaizdį, išpuoštos mozaikomis. Vyrauja pilkoka spalva, slegia įspūdis, kad esi giliai po žeme lyg kokiame betoniniame bunkeryje. Traukiniai stipriai bilda. Vagonai dažniausia perpildyti, keleiviai juose susigrūdę kaip silkės statinėse, ypač centre. Ilgiau pavažinėjęs iš metro išeini kaip apgirtęs. Vienoje Metro stotys be jokių išpuošimų ir pagražinimų. Lubos ir sienos neišgaubtos, išklotos sniego baltumo plytelėmis arba kitokia baltai spindinčia apdaila. Nustebino labai didelės perėjimo iš žiedo į žiedą salės, kuriose įrengta kavinių ir kioskelių. Traukiniai neperpildyti, beveik visada gaudavau atsisėsti, net dabar turistinio sezono metu, vasaros viduryje ir miesto centre. Traukiniai važiuoja palyginti tylai, kartais jie išlysdavo į lauką, kartais riedėdavo estakadomis. Tuneliuose labai geras, ryškus apšvietimas kurį dar sustiprindavo baltos atspindinčios sienos. Viso to rezultate važinėjant Vienos Metro nesijaučia požemių niūrumo, požemių sindromo. Grįžtant iš centro į Karlo butą nuo metro dar reikėjo ilgokai važiuoti tramvajumi, o po to, išlipus, paėėti įdomia gatve, kurios viduriu tęsėsi ištisinė, nepertraukiama vienaukščių restoranėlių ir lauko kaviniukių,apgaubtų stiklinėmis sienomis nuo dulkių ir lengvu stogu nuo lietaus, virtinė. Vaišinosi čia lankytojai su šeimomis ir įvairiausio amžiaus draugų būreliai iš tos pačios daugiaukščių senovinių namų gatvės. Perėjęs šia gatve į kitą kvartalą, taip pat, senovinių namų, siauru bromu, per neilgą skersgatviuką patekdavau į gatvę kuri ėjo palei naujovišką gyvenamų namų kvartalą. Visas tas kvartalas apjuostas aukšta, geležinių strypelių tvora. Vartai į šį kvartalą užrakinami nuo 9 val. vakaro. Kiekvienas kvartalo gyventojas turi raktą. Moderniški daugiaaukščiai namai, nesiekiantys 10 aukštų, išmėtyti padrikai, atokiai vienas nuo kito, apsupti žaluma - medžiais, parkeliais, skverais, gėlynais, žolynais. Šiame kvartale vaikščiojama tik pėsčiomis, jis atskirtas nuo miesto triukšmo, ramu, tylu. Iki "savo" namo eidavau alėja, tiksliau žalumynų juosta, apsodinta medžias, žolynais. Praeidavau dviaukštį kuklų vaikų darželį, esantį atokiai nuo tako. Pakilęs laiptais atsidurdavau ilgame atvirame kieme, priešais labai ilgą daugiaaukštį namą, kuris turėjo virš 20 laiptinių. Atsirakinęs 24-tos laiptinės duris, liftu keldavausi į butą. Man keistas dalykas buvo, kad reikėjo naudoti tik vieną tą patį raktą rakinant kvartalo vartus, laiptinę ir butą. Nejaugi visas kvartalas naudojasi tik vieno pavyzdžio raktu?
Karlo butas buvo kuklus, dviejų nedidelių, maždaug po 14 kv.m. kambarių, dar koridorius,vonia, atskiras tualetas. Virtuvė nemaža, joje tilpo ir normalus valgomasis stalas. Prie šoninių sienų bufetai, kampe prie durų butelių įdėklinė, kurioje gulėjo 50 pilnų vyno butelių ir 10 praimtų ant bufeto. Tai tradicija šalių kuriose auga vynuogės. Tačiau Karlas nebuvo vyno mėgėjas. Jo tėvas kategoriškai nusistatęs prieš alkochoolį, tai ir sūnui neleido priprasti. Virtuvėje ant valgomojo stalo pūpsojo visą laiką pūpsojo gausybė vaisių - bananų, pomidorų, obuolių, apelsinų, vynuogių... Kadangi Karlas portugalų kilmės, tai man buvo mislė kiek jis maitinasi pagal austrų ir kiek pagal portugalų tradicijas. Mėsos nevalgėme nei karto. Maisto pagrindą sudarė vaisiai, makaronai, bulvės, itališkas alyvų aliejus, vietoj grietienės naudojo jorgutą, sviestas, pienas ir autostopininkų tradiciniai avižiniai drybsniai kuriuos užpildavo ar tai pienu ir medum ar jorgutu ar aliejumi pridedant dar įvairių vaisių. Net keista kad aš būdamas šiaurietis maitindamasis tokiu maistu be mėsos nei kiek nesijaučiau alkanas.
Iš mano gyvenamo kambario lango kairėje alėjos pradžioje matėsi statomas daugiaaukštis naujas namas, tačiau savo aukščiu neiškylantis virš kitų. Aplink jį dar liko daug erdvės, žalumos. Žvelgiant į dešinę pusę matėsi didelis stačiakampis pievos plotas aptvertas aukšta vieline tvora, visi jo pakraščiai gausiai apsodinti medžiais. Kam šis tuščias plotas apsėtas dekoratyvine, tvarkingai nukarpyta žole? Nebuvo čia jokios žaidimo aikštelės, jokios būdelės, nesimatė vaikščiojant jokio žmogaus. Patiko man šis ūksmingas rajonas, kaip ramumos oazę, triukšmingo miesto apsupty.
Karlas turėjo dviratį, juo važiuodavo rytais į universitetą, kuris buvo šio miesto rajono pakraštyje. Viena turi keturius universitetus. Vaikščiojant po miestą pasitaikė pamatyti visų jų pastatus. Labiausiai patiko Agrokultūros universitetas (Bodenkultur university). Tai masyvus, daugiaaukštis, kelių sujungtų korpusų pastatas, pasižymįs labai simetriška, vientisine, vieno pavyzdžio, sienų apdaila. Per visas korpusų sienas driekiasi preciziškai vienodos langų eilės, turinčios tokio pat dydžio, kaip ir langai, tarpulanges. Yra tik dvi apdailos spalvos - pilka ir juoda. Gaunasi švelniai pilkų ir juodų kvadratėlių žaismas - tai masyvų pastatą daro lengvą, nuima nuo jo svorį. Atrodo lyg jis būtų apdengtas juodų-pilkų aksominio atspalvio kvadratėlių kilimu. Nuo Agrikultūros universiteto einant į miesto centrą yra Ekonomikos universitetas, turbūt vėliausiai pastatytas nes jis pats moderniausias. Tai didelis keturkampis pastatas pastatytas vien iš stiklo. Viršus užsibaigia nupjautos piramidės stogu iš to pačio stiklo. Seniausiai pastatytas universitetas yra miesto centre. Jis įsikūręs senoviniame pastate ir matomai vaidina tokį vaidmenį, kaip ir Vilniaus senasis universitetas. Dar yra Technikos universitetas, bet jo pastatai man atrodė neįspūdingi, neišvaizdūs

TEN PRIE UPĖS DUNOJĖLIO

Grįžęs į butą nieko neradau. Truputi užkandau, paragavau vyno iš dešimties praimtų butelių stovinčių ant bufeto. Išsiskalbiau reikiamus rūbus, išsimaudžiau duše. Besimaudant grįžo Karlas. Vėl išėjome į miestą. Ilgai su persėdimais važiavome metro, kol pasiekėme poilsio parką kuriame įrengtas milžiniškas apžvalgos ratas tapęs vienu iš Vienos simbolių. Jis įrengtas praėjusiame šimtmetyje. Tai didžiausias ratas Europoje. Jo aukštis 64 metrai. Laikas juo pasikelti buvo nepatogus, temo - nei dienos šviesa, nei nakties žiburiai. Tai nesikėliau, be to ir pasikėlimas brangokas - 50 šilingų. Parke didžiulė žmonių grūstis, prie visų žaidimų įrengimų ir pavilijonų didelės eilės. Man čia nesinorėjo stumdytis, tai grįžome į Metro važiuoti prie Dunojaus. Dunojaus upė labai užteršta. Kad sudaryti sąlygas vieniečiams maudytis upės viduriu nutiestas pylimas jungiantis upėje esančias salas. Pasak Karlo jo ilgis 20 km. Tuo pylimu upė išilgai perskirta į dvi dalis - viena dalimi bėga nešvarus vanduo, o kita dalis užtvenkta ir į ją leidžiamas tik švarus išfiltruotas vanduo. Karlas aiškino, kad jei noriu galiu čia nusimaudyti. Atsakiau, kad noriu, bet kaip čia prie staliukų visiems matant aš čia nusirengsiu. "Tai einam, kol pasibaigs staliukai " - pasiūlė. Gerokai pažingsniavus staliukai pasibaigė, bet pasibaigė ir šviesos jūra. Dunojaus pakrantė ir upė apsigaubė tamsa. Nusirengiau ir įbridau į vandenį. Upės dugne pūpsojo pusapvaliai lauko akmenys.Pašokinėjęs jais išplaukiau į upę. Iš pradžių painiojosi žolės ir skurdžios nendrės, bet toliau laisva erdvė. Vanduo buvo šiltas ir ramus. Netoliese plaukiojo laukinių ančių pulkelis. Aplinkui tamsa, tolumoje, antroje upės pusėje matėsi SNO dangoraižių šviesos. Tuose pastatuose įsikūręs didžiausias Europoje šios organizacijos administracinis centras. Gaila kad neteko jo apžiūrėti iš arti. Bepliuškendamas po Dunojų prisiminiau, kad vaikystėje, dar prieš karą, pradinėje kaimo mokykloje dainavome dainą: "Ten prie upės Dunojėlio, grėbė šieną mergužėlės". Iš kur tas liaudies dainose minimas Dunojėlis? Mokslininkai tvirtina, kad gilioje senovėje lietuvių protėviai baltai gyveno prie Dunojaus. Argi galėjau pagalvoti sėdėdamas aplūžusiam, nuošalaus kaimelio, mokyklos suole kad po daugeli metų plaukiosiu tame legendariniame Dunojėlyje? Nenuspėjami yra autostopininko keliai. Įdomu kaip pastarasis posakis skambėtų lotyniškai? Grįžę į apšviestą pakrantę pamatėme vieną laisvą staliuką, prisėdome. Aptarnavo mus labai mažo ūgio smukutė mergaičiukė iš pietryčio Azijos, gal tailandietė ar pan. Aukštas pragyvenimo lygis Austrijoje, kaip magnetas, kaip bites liepžiedžiai privilioja merginas iš pačių tolimiausių pasaulio pakraščių. Kaip jos čia jaučiasi svetimos joms kultūros pasaulyje? Užsisakėme meksikietiško alaus su citrina. Praleidę nuostabų vakarą prie Dunojėlio grįžome namo.
Anksti rytą atsikėliau kartu su Karlu. Papusryčiavę išėjome į Universitetą. Iš čia pasiunčiau antrą e-meilą VAK-iečiams. Įdomu buvo palyginti mūsų VGTU ir Austrijos universitetų aspirantų dabar vadinamų doktorantais mokymosi sąlygas. Karlo darbo kambarys apie 20 kv. m., turi du langus tarp kurių prie sienos pastatyti du stalai. Ant kiekvieno iš jų stovi po modernų kompiuterį. Prie kairiosios kambario sienos suglausti dar penki stalai ant kurių išdėliotos knygos, brėžiniai ir rankraščių pluoštai. Dešinėje pusėje knygų spinta ir dar lieka kojom pramankštinti. Beje, viena detalė man nematyta: duryse į koridorių, žmogaus aukščio lygyje, apvalus kaip laivo kajutėse langas. Eidamas fakulteto koridoriumi, dekanas, suinterisuotas profesorius ar mokslinio darbo vadovas gali netrukdydamas aspiranto kontroliuoti ar jis nesnaudžia ar iš vis yra savo darbo vietoje. Kambario sienos akinančiai baltos spalvos, tokios pat kitų kambarių ir koridoriaus. Tai sudari šventiško, sterilaus švarumo įspūdį. Fakulteto koridoriuje yra vienas kambarys paskirtas virtuvei, kur yra normali keturių degiklių plyta, virtuviniai stalai, maisto spintelės. Darbuotojas užsinorėjęs kavos nueina į virtuvę, išsiverda ir arba išgeria vietoje arba nusineša i kabinetą. Jeigu mūsų universiteto fakultetuose būtų tokia virtuvė tai daugiau kaip pusė darbuotojų joje virtusi pietus, nes praėjus daugiau kaip dešimt metų po nepriklausomybės atgavimo dar nepasiekėme okupacijos laikų pragyvenimo lygio, kada visi darbuotojai užteko pinigų valgyti pietus valgykloje. Tokia jau likimo ironija.
Mūsų aspirantai apie tokias sąlygas nesvajoja, glaudžiasi bendrose fakultetų ar katedrų patalpose.
Karlo disertacijos tema vienos Portugalijos upės vandens resursų paskirstymas. Prieš atvykdamas į Vieną jis baigė universitetą Portugalijoje, po to du metus mokėsi Amsterdamo universitete Olandijoje. Baigęs čia mokslus grįš į gimtąją Portugaliją. Gyvendamas Portugalijoje Karlas mėgo tranzuoti. Apie mūsų Vilniaus autostopo klubą jis sužinojo iš interneto. Panorėjo su mūsų autostopininkais nuvažiuoti į Rusijoje įvykstantį Maskvos ir Leningrado autostopininkų sąskrydį. Atvyko į Vilnių. Čia ir susipažinome.
Agrikultūros universitetas yra miesto pakraštyje. Pro langą matosi miesto apylinkės. Jeigu kalnais vadinti tik tuos kurių vasarą snieguotos viršūnės, o žemesniuosius kalvomis, tai galime sakyti kad Viena išsidėsčiusi slėnyje tarp kalvų. Pro universiteto langą matėsi aukščiausia miesto apylinkėse esanti kalva maždaug kilometro aukščio. Jos viršūnėje pilis. Į ją nueiti man Karkas siūlė jau pirmą kartą pas jį užėjus, bet tada buvau per daug pavargęs. Pagėrę kavos išsiruošėme tai padaryti šiandiena. Ilgai važiavome Metro iki pat galutinės stotelės. Po to autobusu vingiavome per slėnį iki nedidelio miestelio, kurio aikštėje sulaukėme kito autobuso. Jis miškingu šlaitu nubogino mus į kalno viršūnę apjuostą stora, žema, metro-pusantro aukščio tvora. Nuo čia buvo galima apžvelgti Vienos apylinkes. Tikėjausi nuostabių vaizdų. Diena nors ir saulėta be debesėlio, tačiau nuo daugiadienės kaitros išdžiovintos žemės pakilusios dulkės pripildė orą atmosferinės miglos ir horizontas buvo apniūkęs, apylinkės vaizdai neryškūs. Nuo kalno iki miesto plytėjo gelsvais ir silpnai žalsvais lopais padengtas, saulės išdžiovintas, dirbamų laukų ir vynuogynų klonis. Kitą kalno pusę juosė mėlynas rankšluostis - Dunojus, o tolumoje migloje skendėjo dar nesnieguoti kalnai.
Viename kalno aikštės pakraštyje pastatyta koplyčia paminėti mūšiui su turkais kurio dėka Viena buvo apginta nuo turkų. Karlas pasakojo, kad į šį kalną prie šios koplyčios atvyksta visos lenkų ekskursijos, nes tame mūšyje dalyvavo lenkų pulkai ir jie, lenkai, skaito, kad austrai turi būti dėkingi jiems už Vienos išgelbėjimą. Aš Karlui paaiškinau, kad tame mūšyje dalyvavo ir lietuvių pulkai ir kad Vilniuje Antakalnyje Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje yra didelis karinis turkų būgnas lietuvių atimtas iš jų tame mūšyje, bet apie tai austrai, turbūt, nežino. Tai mūsų autostopininkų ir turistų pareiga, kad sužinotų. Neprisimenu, dėl kokios priežasties mes neužėjome į pilį - ar ji nelankoma ar buvo uždaryta. Apėję visą kiemą kuriame buvo jaukių lauko kavinukių ir apžvalgę apylinkes, pėščiomis leidomis žemyn. Iš pradžių asfaltuotą keliuką supo miškas. Jame beveik neaugo žolė. Aukšti medžiai išsidėstę retokai. Toks miškas atrodo tuščias, niūrokas. Karlas pasakojo, kad juose neauga nei grybai, nei uogos ir todėl pamatęs Lietuvos miškus jis tapo sužavėtas. Dabar nors trumpam atvažiavęs į Lietuvą labai mėgsta eiti grybauti ir uogauti. Netoli kalno papėdės miškas pasibaigė, prasidėjo vynuogynai ir vilos. Karlas parodė arabų mafijozų vilas, kurie čia suka gūžtas, bet jos man nepadarė įspūdžio. Lietuvos mafijozų vilos nei kiek ne blogesnės, dargi puošnesnės. Kuo tauta skurdesnė, tuo labiau ją apiplėšia mafijozai ir visokie sukčiai valdininkai bei nesąžiningi komersantai. Iš kalno papėdės miestelio autobusu nuvažiavome iki metro. Čia išsiskyrėme. Karlas nuvažiavo į universitetą, o aš į imperatoriaus užmiesčio rezidencijos rūmus Šėnbrumą.

ŠĖNBRUNAS

Nuo metro stoties Šėnbruno rūmai nelabai toli. Reikia pereiti judrią gatvę ir kiek paėjus jos šaligatviu prieiname plačius vartus. Juos praėję patenkame į aikštę, kurios gale Šėnbruno rūmai. 17 amž. gale šioje vietoje Hasburgai turėjo užmiestinę pilį, kuri buvo turkų sugriauta 1683 m. per jau minėtą Vienos apgultį. Pilies vietoje pastatyti medžioklės rūmai, nes tuo metu čia driekėsi medžioklės plotai. Dabar ta teritorija už rūmų paversta parku. 18 amžiuje imperatorienė Marija Teresė rūmus pertvarkė į užmiesčio rezidenciją. Reikėtų paminėti, kad šią imperatorienę austrai labai gerbia, taip kaip mes Vytautą Didijį. Marija Teresė per 20 metų pagimdė 16 vaikų. 1740 m., mirus jos tėvui Karoliui IV, Europos valdovai nepripažino jos paveldėjimo teisių ir norėjo Austrijos imperiją pasidalinti. Imperatorienė turėjo nugalėti pusę Europos karuose apginant savo paveldą. Po to, kai jai pavyko pasodinti jos vyrą Prančiskų Stefaną į romėnų-germanų imperatoriaus sostą, ji ėmė viena faktiškai vadovauti Austrijos imperijai. 1771 ir 1795 m. įvykdė reformas sušvelninančias baudžiavą, o jos sūnus Juozapas II pradėjęs valdyti nuo 1985 m. lažą pakeitė pinigine renta. Paskutinis imperatorius gyvenęs Šėnbruno rūmuose buvo Pranciškus Juozapas. Marijos Teresės garbei Austrijoje pastatyta daug gražių paminklų.
Gelsvai dažyti Šėnbruno rūmai, fasado architektūra panašūs į Ermitažą, tik trumpesni ir aukštesni - keturių aukštų (Ermitažas - trijų). Įėjimo bilietai nebrangūs - tiktai 30 šilingų. Gausybė, maišatis žmonių. Įsiliejęs į didelę grupę pasikėliau į antrą aukštą. Einame į Pranciškaus Juozapo kambarius - laukiamajį ir priimamajį, kur buvo priimami ministrai ir valstybių vadovai. Pirmadieniais ir ketvirtadieniais audienciją galėjo gauti bet kuris karalystės gyventojas. Pranciškaus Juozapo darbo kabinetas gana kuklus. Imperatorius pasižymėjo dideliu darbštumu. Keldavosi 5 val. ryto ir sėsdavo už rašomojo stalo, sakydavo "...reikia dirbti visą dieną, kol nekrenti iš nuovargio". Kuklų valgį jam atnešdavo ant rašomojo stalo, prie kurio jis praleido didesnę savo gyvenimo dalį. Jo valdymo metu imperija pasiekė didybės ir klestėjimo laikotarpį ir maksimaliai išplėtė valstybės ribas susijungdama su Vengrija. Romantiška šlove yra apgaubta Pranciškaus Juozapo žmona Elžbieta, praminta malonybiniu vardu "Sisi".Dėka savo inteligentiškumo, nepriklausomos dvasios ir grožio ji tapo legenda. Apie ją sukurta eilė filmų. Nesuprasta dvariškių, ypač po jos sūnaus Rudofo savižudybės (aprašyta knygoje "Hasburgų tragedija") Maierlenge kentėjo nuo depresijos. 1898 m. ją užmušė Italijos anarhistas. Sekantis šalia kabineto kambarys - miegamasis. Miegojo Pranciškus Juozapas geležinėje kietoje lovoje. Keldavosi 4 val. ryto, prausdavosi šaltu vandeniu, melsdavosi klūpėdamas ant medinės paklupos ir po to eidavo į kabinetą dirbti. Šokiravo tai kad buvo rodomas ir jo tualetas, kurio vidinė apdaila ne geresnė, kaip Lietuvos kaimiečio kieme stovinčios medinės būdelės. Kuklus tai buvo imperatorius, bet jis valdė 55 milijonų imperiją, o dabar Austrija beturi 8 su puse milijono gyventojų.
Kambarių vaizdai žymiai pasikeitė kai perėjome į karalienių gyvenamuosius, miegamuosius ir valgomuosius. Karalienių ir karalaičių lovos tikrai karališkai pasakiškos. Kambarių išpuošimo pabranga žlibino akis - vyravo balta ir auksinės spalvos. Perėjome į pobūvių sales. Veidrodžių salono sienos ištisai visos be tarpų inkrustuotos didžiuliais chrustaliniais veidrodžiais - vaizdas fantastiškas. Tačiau didžiausią įspūdį man padarė garsiosios Vienos balių salės vadinamos galerijomis. Didžioji iš jų 40 m. ilgio ir 10 m. pločio. Ji naudojama baliams ir iškilmingiems priėmimams. 1961 m. čia vyko legendarinis Kenedžio ir Chruščiovo susitikimas. Aukšti langai, baltos paauksuotos štukatūrinės sienų ir lubų dekoracijos sudaro salės vaizdą kaip ištisinio meno kūrinio. Lubos labai aukštos, išgaubtos, jose mėlyname fone tarp aukso inkrustacijų skraido angelai ir plaukioja debesys. Įspūdis lyg tai stovėtum didžiulėje dangiškoje erdvėje. Tačiau didžiausią įspūdį man padarė mažoji galerija. Ji lygiai tokia pat savo architektūra ir lygai taip pat išpuošta tiktai apie du kartus mažesnė. Jei didžiosios salės didžiulėje erdvėje žvilgsnis išsklysta ir išsiblaško, o pats jautiesi lyg pasimetęs, išnykęs, tai mažoje salėje, kompaktiškoje, įspūdis neišsisklaido ir visą salės grožį lyg tai sugeri į save - pasijunti lyg esąs dangaus gabalėlyje, o kai pakeli akis į lubas pamatai nuostabią dangaus mėlynę, debesis ir angelus atrodo kad skrendi kaip kosminiame laive į dangų aukštyn ir aukštyn.Kam teks pabūvoti Vienoje verta aplankyti Šėnbruną. Dar praėjome japoniškus kambarius - vienas iš valdovų domėjosi Japonijos kultūra ir norėjo, kad įėjus į tuos kambarius pasijaustum kaip Japonijoje. Baigę apžiūrą išėjome į užpakalinę rūmų pusę. Čia plytėjo didžiulis "Versalinis" gėlynas ir parkas sukūrtas buvusiuose medžioklės plotuose. Nuo gėlynų kraštų tęsėsi kilometrinės karpytų medžių alėjos išraizgiusios šiuos plotus. Einant jomis iš abiejų pusių gaubia ištisinės, lygios, kelių metrų aukščio lapų sienos. Kartas nuo karto aikštelės su paminklais, dekoratyviniais baseinėliais, fontanėliais. Prisėdęs ant suoliuko užkandau vilnietiškos sausos dešros. Prieš išeinant pro vartus į gatvę kairėje pusėje buvo suvenyrų parduotuvė, kur nusipirkau suvenyrų, o priešais dešinėje pusėje eančioje kavinukėje išgėriau stiklinę mineralinio vandens už kurią užmokėjau 10 litų.

VIENA - ZALCBURGAS

Anksti rytą Karlas palydėjo mane į balsavimo vietą. Praeinant pro vieną aikštelę pastebėjome ant suoliuko išsitiesusį ir giliai įmigusį turistiniu aprėdu pilietį. Niekas jam netrukdė. Balsavimo vietoje sutikau "kolegų". Viena porelė keliavo netoli, o viena mergina laikė plakatą su užrašu "Amsterdamas". Tai bent užmojis - pagauti mašiną iš karto iš Austrijos į Olandiją! Neužilgo prie jos sustojo sunkvežimis, bet nepaėmė nei jos nei manęs. Kiek palaukus prie šaligatvio pričiuožė ištaigingas automobilis atviru kėbulu vykstantis į miestelį esantį pusiaukelėje iki Zalcburgo. Carlas man patarė laukti mašinos važiuojančios tiesiai iki Zalcburgo. Sekundėlę padvejojęs neatsispyriau norui pasivažinėti atviru automobiliu - tokiu dar nebuvau važiavęs. Palikę miestą leidomės į gražų slėnį. Vairuotojas buvo labai gerai nusiteikęs. Net mosikuodamas rankomis jis aiškino, kaip šaunu tokį ankstyvų vasaros rytą važiuoti tokiomis gražiomis vietovėmis - kalnai, miškai, pro ausis švilpiantis vėjas... Nors pliekėme 150 km. greičiu, tačiau vėjas, mano nuostabai, ausų nenutraukė, o tik švelniai glamonėjo. Mano nuotaika irgi buvo puiki, taigi kelias iki pusiaukelės į Zalcburgą neprailgo. Išlipau benzino kolonėlėje apsuptoje miškų. Aukšta, dviejų metrų matalinio tinklo tvora kolonėlė buvo atitverta nuo miško. Tolumoje matėsi stataus skardžio atšlaitėje išsidėstęs vidutinio dydžio miestas. Atsistojau balsuoti prie greitkelio. Mane pastebėjo autokolonoje slankiojęs policininkas, paprašė dokumentų ir paaiškino, kad prie greitkelio stovėti draudžiama. Pasitraukiau į kolonėlės vidų. Pralaukiau pora valandų, apklausinėjau visus stovinčių mašinų vairuotojus - niekas nenorėjo paimti. Ėmiau gailėtis, kad nelaukiau tiesioginės mašinos į Zalcburgą - tenka atkentėti už ištaigingą pasivažinėjimą atviru automobiliu. Paėmė du vokiečiai - stipraus sudėjimo žaliūkai, niūriais veidais. Diena buvo karšta, pro pravertus automobilio langus švilpiantis vėjas kėlė tokį triukšmą kad sunku buvo susikalbėti, be to, ir niūrieji vokiečiai buvo nekalbūs, tai važiavau daugiausia tylėdamas ir stebėdamas apylinkes. Kalnai aukštėjo, slėniai gilėjo, o juose ir kalnų atšlaitėse išsidėstę vaizdingi kaimai, miesteliai ir pavienės sodybos. Kartais sušmėkščiodavo ežero vandenys. Dažniausia greitkelį supdavo miškai. Įspūdis lyg šis kraštas retai apgyventas - apžėlęs miškais. Įvažiavome į gilų slėnį. Horizonte pasimatė blankios aukštų kalnų viršūnės. Vis dažniau sušmėkščiodavo užrašai - Zalcburgas, Miunchenas. Mano nuostabai ant vieno tokio užrašo buvo užrašyta - Miunchenas 130 km. Kurgi mes važiuojame? Negi numausime į Miuncheną? Greičio rodyklė stovėjo tiksliai ant 150 padalos. Neteko pastebėti kad Austrijos vairuotojai viršytų leidžiamą didžiausią greitį 150, bet važiuodami greitkeliu laikosi ne mažesnio. Greitkelis skyrėsi į dvi dalis - kairioji šaka į Miuncheną, dešinioji į man negirdėtą miestą. Tame perskyrimo iškyšulyje mane išlaipino. Pasijutau lyg greitkelio viduryje. Pro šalį nelėtindamos greičio švilpė mašinos. Supratau, kad čia stovėti negalima. Sekundėlę apžvelgiau apylinkę apžiūrinėdamas kaip čia perbėgti greitkelį, peršokti rampą ir nusiristi į laukus (miškas jau buvo pasibaigęs), bet vos spėjau užsidėti iš automobilio išsiimtą kuprinę, kaip iš dangaus, prieš mane išdygo dvi aukštos civiliai apsirengę figūros, ištiesė parodyti kažkokius ženkliukus ant ilgų grandinėlių ir pasakė: "Police". Paprašė dokumentų ir liepė į jų automobilio bagažinę įmesti kuprinę. Paaiškino, kad aš pravažiavęs Zalcburgą ir jau įvažiavęs į Vokietijos teritoriją. Iš greitkelio išsuko į vietinės reikšmės keliuką ir laukais varė į artimiausio miestelio nuovadą. Radijo telefonu kažkam paraidžiui diktavo mano pavardę ir vardą. Tai bent operatyvumas! Keista kad nejaučiau nerimo -- dokumentai ir viza tvarkoje, tik įdomu, ką jie man ten nuovadoje sakys. Įvežė į miestelį. Paklausė ar aš turiu pinigų. Atsakiau teigiamai. Sustojo ir pasakė: "Čia autobusų sustojimas į Zalcburgą". Padėkojau. Tai bent policininkai - kaip draugai, o ne kaip priekabių ieškotojai. Miestelio pakraštyje esančioje pievoje pamačiau keleivinį lėktuvą - taigis čia aerodromas. Į sustojimą atėjo pilietis, kurio paklausus pasakė, kad iki Zalcburgo tiktai 5 minutės važiavimo, bet važiavome 20. Atvežė į geležinkelio stotį. Buvo jau 5 val. vakaro. Išėjau apžiūrėti miesto. Patekau į centrinę gatvę. Priėjau gražų parką. Už jo nelabai toli matėsi mišku apaugę kalnai. Nutariau nueiti į juos ir ten pernakvoti. prie parko glaudėsi gražūs rūmai - karalių rezidencija. Dangus apsiniaukė ir ėmė lyti kaip iš kibiro. Pagalvojau, kad kelio šlaitai bus slidūs - neikopsiu. Teko grįžti į stotį. Ji buvo pietietiško tipo. Pirmas aukštas beveik atvira aikštė, tik šiek tiek įstiklinta. Antram aukšte pagrindinė sale visai atvira - iš abiejų pusių peronai. Kitos dvi šoninės tos salės sienas sudarė įvairių tarnybinių kontorėlių patalpos, taip pat, ir mažytė laukiamoji uždara salė, kurios dvi sienos buvo ištisai stiklinės - nuo perono pusės ir nuo pagrindinės salės. Taigi niekur nakčiai nepasislėpsi. Atsisėdau joje ant suoliuko, o nuo vidurnakčio išsitiesiau ir ramiai pramiegojau. Niekas netrukdė. Ryte padėjęs kuprinę į bagažo saugojimo kamerą, išėjau į miestą. Pradžiai sumaniau aplankyti vakar norėtą pasiekti kalvą. Už parko gatvelė leidosi prie upės kuri buvo maždaug Nemuno didumo. Tai ką aš vakar maniau esant kalva buvo labai aukštas upės krantas. Perėjęs tiltą kilau gatvele aukštyn, bet prieiti prie mišku apaugusios kranto keteros nesugebėjau - kelią užtverdavo aukštomis sienomis apsupti vilų kiemai. Einant toliau prasidėjo nedidelių privačių namų rajonas. Įėjau į vieną tokią ramią gatvelę kur iš abiejų pusių buvo sklypai su dviaukščiais šeimyniniais nameliais. Jie gerokai skyrėsi nuo tokios pat paskirties švedų sklypų - ten žemos medinės tvorelės, dekoratyvinė žolė ir žemi dekoratyviniai krūmeliai, visur pagal labai panašią kompoziciją. Čia - aukštos metalinių virbalų 2-2,5 m. aukščio tvoros, stiprūs vartai, o kiemas skendi gėlynuose, visi jo pakraščiai apsodinti aukštais žydinčiais dekoratyviniais krūmais. Kiekvieno kiemo gėlynų ir dekoratyvinių krūmų kompozicija vis kitokia. Namai taip pat kiekvienas skirtingas ir architektūra ir statybine medžiaga, kiekvienas vis įmantresnis ir žavingesnis. Ėjau aš per tokią gatvę kaip per kokią parodą ar rojaus alėja vis grožėdamasis ir vis neprisiversdamas grįžti atgal. Išsukęs iš tos gatvelės aptikau teritoriją aptvertą mūrine siena, kurios vidiniu pakraščiu augo medžių juosta. Įėjęs radau paūnksmėje staliuką ir suoliukų, prisėdęs ramiai papietavau konservų. Tai buvo ligoninės kiemas.
Grįžau į parką prie centrinės gatvės. prie įėjimo į jau minėtų rūmų kiemą buvo lenta kur minimas vienas Austrijos imperatorius - tūr būt, tai jo buvus rezidencija. Bandydamas patekti į rūmus patekau į juose esantį santuokų biurą, kur būriavosi prašmatniai apsirengusios jaunavedžių poros ir stovėjo stalas su vaišėmis. Truputi pasivaišinau. Muziejaus čia nebuvo, tai išėjau į rūmų aikštę, kurioje plytojo didžiulis versalio tipo gėlynas. Parke buvo gausu žmonių. Pagrindinė jų masė slinko prie parko gale esančio išėjimo, kuris vedė miesto centro ir pilies link. Prie išėjimo vartų vienas jaunas berniukas grojo smuiku prašydamas pinigų. Į atidarytą futliarą gulintį prie jo kojų jau buvo primestą keli kilogramai šilingų (šilingas 30 lietuviškų centų). Kad taip pavyktų kokiam mūsų lietuvaičiui - tai bent paūliotų Austrijoje. Kartu su minia nuplaukiau į senamiestį. Čia ėjo turistinis "takas" po Zalcburgą. Daugybė suvenyrų parduotuvių ir nuostabių kaviniukių. užsukau į vieną tokią parduotuvėlę, kur parduodami išmarginti kiaušiniai. Joje dešimtys tūkstančių margučių. Visos sienos - lentynos prikrautos margučių, viduryje pintinės, krepšiai ir stendai su margučiais, net lubos nukabinėtos margučių girliandomis ir pynėmis. Tikras muziejus. Bet autostopu margučių neparsiveši.
Gatvė priartėjo prie upės. Šioje šiaurinėje, lėkštoje upės pusėje stovinčios bažnyčios bokštas nesiekė pietinio upės kranto viršaus, ant kurio aukščiausios vietos nedidelės pilies kieme matėsi margi lauko kavinės skėčiai. Kaip ten nukakti?
Eidamas toliau su turistų sriautu sriautu pamačiau gatvę kertantį kelią, kuris vedė į tunelį esantį stačiajame upės šlaite. Nuėjau ta gatve ir įlindau į tunelį. Čia nebuvo patogaus šaligatvio tunelis skirtas tik autotranspartui, bet siauru pakraštėliu galima buvo jį praeiti. Jo sienos neapvilktos betonu, matėsi grubiai išskapstuotos naturalios uolienos, tai sudarė romantišką įspūdį. Kiek laiko pažinksnevęs vė pamačiau dieienos šviesą - tunelis perskrodė siaurą aukštajį upės pakrantės gubrį. Vėl tęsėsi miestas, tiksliau priemiestis. Vietovė čia buvo nelygi - siauros gatvelės raitėsi kalno šlaitais, kurie aplipę uždarais kiemais su privačiais namais ir nedidelėmis vilomis. Grįždamas pamačiau svarstykles ir už šilingą pasisvėriau. Viduryje tunelio pamačiau į kairę nueinančią atšaką. Neiššifravęs užrašo pagalvojau, kad čia koks požeminis muziejus. Pasukau į jį - pakelėje suvenyrų parduotuvės ir kioskaliai. Gerokai paėjęs priėjau didelę aikštę, po kurą šliaužiojo automobiliai, o priekinė ilga siena sudaryta iš boksų - tai buvo požeminis garažas patalpintas giliai kalno viduryje.Taip taupomas brangus miesto plotas. Išėjęs iš tunelio vėl tesiau kelionę pilies link. Priėjau nedidelę grąžią aikštę, kurios viename krašte stovėjo įdomi apvalių išorės formų bažnyčia, o jos centre paminklas Mocartui. Šis kompozitorius labai gerbiamas Austrijoj. Ypač šiais jo Jubiliejiniais metais. Rengiama daug jo koncertų. Ir Vienoje ir Zalcburge Mocarto laikų rūbais apsirengę, užsidėję perukus iš baltų ilgų garbanuotų plaukų, agentai siūlo turistams ir miestiečiams pakvietimus į Mocarto koncertus. Gaila, kad laikas neleido į bent vieną iš jų nueiti. Užtikau turgų. kainos mūsų t.y. lietuvių akimis žiųrint astronominės. Ypatingai brangios uogos ir grybai. Kai kurias kainas užsirašiau. Už kilogramą šilingais: voveruškos 120, mėlynės 140, obuoliai 32, sardelės 140, kumpis 140, lašiniai 89, persikai 70, dynės 19, abrikosai 88, vynuogės 48-60, hot-dos 22 štuka, svogūnai 50, kukurūzų burbuolė 10, ridikėlių kekė 10. Turguje nusipirkau vieną bananą. Užmokėjau 6 šilingus. Tai vienintelis maisto pirkinys kurį pirkau Austrijoje. Čia turistų pligrimins kelias baigėsi. Minia išsisklaidė.

ZALCBURGO PILIS

Paskutinis ir pagrindinis šios dienos kelionės tikslas buvo aplankyti Zalcburga pilį. Iš turgaus aikštės siaura gatvelė vedė prie stataus kalno šlaito kurios gale buvo keltas pakeliantis į pilį. Bet keltu aš nenorėjau keltis: pirmiausia tai neautostopiška, o antra galbūt brangu. Ieškojau gatvelės kuria į kalno šlaitą būtų galima įkopti pėsčiomis. Paklaidžiojęs apėjau dalį kalno šlaito ir atsidūriau prie upės. Čia jau buvo miesto pakraštys. Antroje upės pusėje mišku apaugęs kalnas, kuriame retai išmėtytos vilos. Kiek paklausinėjęs suradau siaurą gatvelę kuri vingiuodama ropojo į pilies kalną. Išliejęs nemaža prakaito pakliuvau į pilį. Tai labai didelė pilis, pirmieji statiniai čia jau buvo tūkstantmečio pradžioje, patyrusi daug perstatymų. Labai aukštos, masyvios, gelsvai nukalkintos sienos, daug uždarų kiemų esančių įvairiuose lygiuose. Bilietai labai nebrangūs - 30 šilingų. Pakliuvau į austrų (ar vokiečių) ekskursiją. Vienoje salėje įvairiais amžiais perstatomos pilies maketai, toliau karalių-imperatorių gyvenamosios ir kitokios patalpos. Dabartinė pilis išlikusi iš ankstyvųjų viduržamių - patalpos niūrios, tamsios, langai aukštai palubėje, nedideli, papuošimai skurdūs, labai senoviški. Gražiausia salė, vadinama Auksine sale, dvelkia Vytauto Didžiojo dvasia, tik lubos ne išgaubtos, o lygios, pamuštos nesudėtinga taškine kvadratine ornamentika, gal būt paauksuota, bet dėl labai seno amžiaus ir apdulkėjimo atrodė, kaip blankiai varinė. Iš šios pilies ir iš Zalcburgo apylinkių germanai plūdo užkariauti ir apgyvendinti Prūsiją ir Lietuvą. Didelė dalis Prusijos ir Lietuvos vakarinio pakraščio (Klaipėdos, Šilutės) vokiečių - tai zalzburgiečiai. Bet dabar jau po II Pasaulinio karo iš tų kraštų išvaryti. Taip man tolimam Zalcburge prisiminė Lietuvos istorija. Iš aukščiausio pilies bokšto apžvalgos aikštelės matėsi miesto ir aplinkinių kalnų panorama. Žvalgydamasis pastebėjau, kad aukštasis upės kranto gubrys atsiremia į pilies kalną ir per jo keterą nuo pilies eina kelias. Nutariau šiuo keliu praeiti. Iš apžvalgos aikštelės nusileidome į karo muziejų, kurio ekspozicija skirta I ir II Pasaulinių karų laikotarpiui. Abiejų tų karų metu austrams teko kariauti Rusijoje. Ekspozicijoje buvo nuotraukų, kur pavazduoti austrijos kareviai sušalę Rusijos sniegynuose I Pasaulinio karo metu. Imperatorius siuntė į tolimą nepažįstamą šalį - reikėjo kariauti. O II Pasaulinio karo metu austrai kariavo vokiečių kariuomenėje todėl stenduose Hitlerinės kariuomenės pasižymėjimo ženklai, medaliai, geležiniai, sidabriniai, auksiniai kryžiai, karių maketai su vokiečių vermachto uniformomis. Antrojo pasaulinio karo metu austrai turėjo kariauti ne savo šalies kariuomenėje. Toks likimas pat likimas buvo ir lietuvių.
Fotografuodamas labai gražių koklių karališkos menės krosnį atsilikau, priėjusi gidė suprato, kad nemoku vokiškai, tai pasiūlė nemokamai antrą kartą nueiti su anglų ekskursija. Ji buvo trumpesnė, į muziejų anglų nevedė ir naudos turėjau tik tiek, kad turėjau progos geriau apžiūrėti šiurpią patalpą kurioje buvo kariami pasmerktieji. Tai tamsi, niūri, juodomis, drėgnomis, grublėtomis sienomis patalpa, tik vienas langelis aukštai palubėje. Sienoje retežiai kuriais buvo pririšamas pasmerktasis. Viduryje patalpos anga su atsidarančiomis grotomis. Virš jų nuleista stora virvė kuri pasmerktajam buvo užrišama ant kaklo. Kai pasmerktasis nusibaigdavo, grotas atidarydavo, virvę atleisdavo ar nupiaudavo ir lavonas krisdavo į apačioje esantį rūsį. Nelinksmas buvo vaizdas kurį pasmerktasis matė paskutinį kartą: juodos, drėgnos, verkiančios sienos, aptemus patalpa, nei kraštelio dangaus ar saulės šviesos. Patampiau aš tą virvę, bet užsirišti nebandžiau, ko gero netyčiomis grotos atsidarys...
Bandydamas išeiti iš pilies paklydau tarp jos kiemų. Kai kuriuose iš jų buvo kavinės. Pagaliau suradau ir išėjimą ir kelią einantį per gubrį., kuris buvo apaugęs storais, aukštais medžiais, o tarp jų kur ne kur pilaitės ir vilos. Vienas labai status gubrio kraštas leidosi į upę, o kitas kiek lėkštesnis į miškingą slėnį su retomis vilomis. Gubrio nugara vietomis buvo visai siaura, vos keliasdešint metrų, vietomis praplatėjusi. Ant vieno suoliuko papietavau. Priėjau tą romantišką kavinę, kuri matosi nuo miesto centro esanti ant aukščiausios skardžio vietos. Ši lauko kavinukė įsikūrusi gražios senovinės, nedidelės pilies kieme. Iš čia atsiveria vaizdas į aplinkinius kalnus ir po kojomis plytinti miestą. Iš Zalcburgo nesimato vasara snieguotų Austrijos Alpių kalnų, nors jie visai netoli, nes juos užstoja Zalcburgą gaubiantys žemesni kalnai. Tiktai nuo šios kavinės rampos pamačiau tolumoje kyšantį vieną sieguotą kalno ragą. Paėjus kiek toliau gubrys tiek praplatėjo, kad kairėje kelio pusėje buvo įrengta, bet jau apleista, sportinė aikštelė. Toliausiame nuo kelio jos gale galima būtų pasistatyti palapinę, nes čia niekas nevaikšto, tik labai retai pravažiuoja koks automobilis. Tokios vietelės domina autostopininkus, nes didmeščiuose nakvynės vieta - tai problema. Toliau einant šlaitas ėmė žemėti, kelias virto gatve ir įsijungė į priemiestį, kuris leidosi upės link. Pro šiame rajone dominuojančią bažnyčią tikėjausi išeiti į tiltą esantį netoli centrinio parko, pro kurį vakar vakare norėjau patekti į šį gubrį nakvoti. Pasiklydau. Nusileidęs žemyn tarp vingiuotų gatvelių pamečiau kryptį. Saulė jau leidosi, o stoties bagažinę uždaro 9 val., jei nesuspėsiu liksiu be maisto ir šiltesnių rūbų nakčiai.. Sutikti reti keleiviai nemokėjo angliškai. Vienam iš jų mosavau rankomis rodydamas kaip banguoja upės bangos, kaip žiopčioja žuvis ir kaip ji pliuškena uodega norėdamas išklausti kaip čia nueiti prie upės ir tilto, bet jis man nurodė žuvies krautuvę. Vargais negalais suradau tiltą, bet ne tą kurio ieškojau, o esantį toliau nuo centrinio parko ir stoties. Apsiniaukė ir pradėjo lyti. Sušlapęs, ir sušilęs nuo skubėjimo, pasiekiau stotį vos kelios minutės iki uždarant saugojimo kamerą.
Padrąsitas pasisekusios praėjusios nakties patogiai įsitaisiau laukiamojoje salėje, net pasilkojau miegmšį. Įgūžėjo grupė dviratininkų su kuprinimės ir kita turistine manta, irgi įsitaisė miegoti dviračius atrėmę į suolus. Pro stiklinę sieną matėsi kaip atviroje pagrindinėje salėje-perėjime tarp peronų ant ten esančio vienintlio suoliuko trys vietiniai piliečiai išvazdos tarp bomžų ir rabotiagų vaišinosi iš bonkių. Elgėsi jie kukliai, bet palaipsniui jų kalbos garsėjo ir apie vidunaktį vienas iš jų atšlitiniavo į mūsų patalpą ir krito miegoti ant vienintelio likusio laisvo suoliuko. Aš ramiai užmigau. Penktą valandą ryto pabudino šurmulys. Būrys policininkų tikrino dokumentus. Prikėlė bomžą ir nutempė į nuovadą. Apstojo storulę spekuliantę kuri protestavo, rėkavo ir ginčijosi, neatsižvelgiant į jos protestus irgi buvo nutempta į nuovadą. Kažkur suradę atvedė ir du likusius latrus kuriuos ištiko pirmojo likimas - pasisvečiavimas nuovadoje. Aš greitai susisukau miegmaišį ir atsisėdau. Dviratininkai išsigandę išnešė kulnus tiksliau sakant "gumas". Prie manęs ir dar poros rimtų keleivių esančių salikės gale policininkai nepriėjo. Viskam nurimus dar pasnaudžiau, atsikėlęs papusryčiavau ir pasiruošiau kelionei jau namų link.

WESTERN KAZERN - ČESKYE BUDOVICY

Tik atvykęs į Zalcburgą ieškojau nusipirkti žemėlapį, kad surasti patogią balsavimo vietą priemiestyje kai reikės išvykti. Pigiausias žemėlapis už 30 šilingų (10Lt.) apėmė tik miesto centrą, o apimantys apylinkes už 60-90 šilingų man buvo buvo per brangūs. Žemėlapiuose kuriuos turėjau nebuvo pažymėta jokios artimos Zalcburgui gyvenvietės, nes greitkelis nusileidžia į miškais apaugusį retai gyvenamą slėnį ir artimiausias miestas Lincas yra už 100 km., bilietas į jį kainuoja 200 šilingų (70Lt.). Tiktai antrą vakarą slampinėdamas po stotį vienos turistinės agentūros kiosko lange užtikau miesto planą su priemiesčiais ir jame nusižiūrėjau kempingą Western Kazern, kuris buvo priglūdęs prie man reikiamo greitkelio A-1. Nuvykti į kempingą reikėjo autobusu iš gatvės Paris-London. Joje apsistoja turistiniai autobusai. Stovėjo ir vienas iš Lietuvos. Keleiviai iš jo skubėjo į ekskursiją. Netoli autobuso sustojimo esančio turistinio kiosko darbuotojas man padovanojo prospektą apie turistines išvykas iš Zalcburgo į jo apylinkes. Kai grįžęs į Vilnių jį perskaičiau griaužiau pirštus kad to prospektėlio negavau tik atvykęs į Zlcburgą - jame siūlomos tokis nuostabios išvykos, kaip maršrutas po Bavarijos Alpes aplankant Hitlerio vilą ir nuostabaus grožio ežerą apsuptą snieguotų viršūnių ir visa tai tik už 300 šilingų (100 Lt.). Būčiau pamatęs snieguotasias Alpes kurių taip ir nedasiekiau.
Autobusas nuvežė į tuštoką gyvenvietę, kur atokiau nuo kelio dungsojo keli daugiaaukščiai pensionatai. Kad prisiartinti prie greitkelio reikėjo eiti siauru keliu atgal per mišką. Gražioje laukymėje pamačiau palapinių kempingą. Pasiteiravu kiek kainuoja palapinės pastatymas vienai nakčiai. Atsakė kad 130 šilingų (40 Lt.). Gana brangu. Autobosas nuo čia iki Zalcburgo - 20 šilingų. Toliau eidamas priėjau kilpą vedančią į autostradą A-1. Bandžiau ja eiti, bet kilpa siaura, jokio takelio pėstiesiems, lėkė pasiutusiu greičiu mašinos. Pavojinga. Grįžau. Įsitaisiau sąnkryžoje, kurią supo miškai, šalia kažkokio pensionato. Sustojo ukrainietė, bet sakė netoli važiuojanti. Paprašiau pavežti iki netoli esančios benzino kolonėlės.. Patarė, kad geriau laukti čia. Laukiau ilgai. Užkandau pievutėje. Vėl laukiau. Išgirdau tolimą pypsėjimą. Apsižvalgęs pamačiau, kad antroje kryžkelės pusėje, gana toli, stovi automobilis ir kažko laukia. Gal manęs? Užsidėjau kuprinę ir nuėjau pasižiūrėti. Pasirodo tikrai taip. "Ar į Lincą?" - "Taip." Pagaliau aš vėl skrieju trasa. Mečiau paskutinį atsisveikinimo žvilgsnį į tolimas Alpių viršukalnes, į kurias taip ir neužkopiau, į slėnius su žavingai iš tolo atrodančiomis vilomis ir sodybomis. Sudie, Austrija, pirmakart aplankyta! Pravažiavome ilgą ežerą kurio pakrantėse poilsiavietės ir kempingai. Vežė mane senyvas žmogus išvykęs šįryt 9 val. iš Berlyno ir ketinantis šiandiena pasiekti Čekiją. Tai tikra laimė man - jokio persėdimo Lince, kurį štai pravažiuojame, bet aš matau tik vieną jo pakraštį nuo autostrados viršaus. Kelionės greitis kaip įprasta Austrijoje pastoviai 150 km/val. Sustojome vienoje benzino kolonėlėje. Prireikė atšaldyti motorą. Seniokas išlipęs iš mašinos susikūprinęs nešė kanistrus vandens ir pylė ant "japoškės" motoro kuris įkaitęs vos ne iki raudonumo šnypštė ir vandeni tuoj paversdavo į garą. Po kelių minučių pertraukos vėl į kelionę. Kalnai pranyko. Prasidėjo lygumos. Pravažiavome Čekijos sieną. Kelionę baigiau vienoje gyvenvietėje netoli Českie Budovicy. Išlipau gyvenvietės viduryje. Klaiki man atrodė ta vieta: kažkas joje slegiančio, niūrus, pilko. Neišvaizdūs, kaimiško tipo namai slėpėsi pakrūmiais atokiai nuo gatvės, senos medinės tvoros, tarp gatvės medžių krūmokšliai. Dar prieš gyvenvietę matėsi apleisti laukai, skurdūs piktžolių prižėlę javai. Kaimo gatvė tuščia. Žole apžėlęs šaligatvis. Tai priminė silpno tarybinio kolūkio standartinių namų neišvaizdžią gyvenvietę Lietuvoje. Prieš keliasdešimt metų čia atvažiavusiam Kamiu ši vietovė irgi padarė niūrų įspūdį.
Išėjau iš kaimelio. Maždaug už kilometro kelią kirto geležinkelis. Šlagbaumininko būdelė buvo užrakinta. Čia pradėjau balsuoti. Mašinų pravažiuodavo negausiai. Per pora valandų sustojo tik vienas jaunuolis pasisiūlęs nuvežti iki Budovicy. Atsisakiau. Saulė jau buvo netoli laidos. Nutariau nakvoti. Abejose kelio pusėse pelkių žolės priaugę laukai. Į arčiausiai kairėje pusėje esantį miškelį kairėje pusėje vedė kelio atšaka. Už kelių šimtų metrų prie kelio buvo sodyba aptverta aukšta tvora, kieme pikti šunys. Joje apsirūpinau vandeniu. Miškelio prieigos apaugę didžiulėm dilgėlėm. Už miškelio vandens saugykla ir užpelkėjęs kitas jo pakraštys - toliau ražienų laukai. Prasibriovęs į miškelį pamačiau kad jame savartynas - baisiai dvokė. Į kitą netoliese esantį miškelį per labai aukštas dilgeles nepavyko prasibrauti. Grįžau atgal ir apsinakvojau galulaukėj netoli tos sodybos kurioje apsirūpinau vandeniu. Palapinė matėsi nuo kelio ir galbūt nuo sodybos. Bet ką padarysi? Ryte po poros valandų balsavimo sustojo balta, ištaiginga sportinė mašina. Joje sėdėjo baltai apsirengęs, balta kepure, šventiškai nusiteikęs, energingas pilietis. Paprašė sėstis. Kuprinę pasidėjau ant keliu, nes mašina buvo dvivietė. "Važiuoju į Prahą" - pasakiau. "Žinau" - atsakė jis. Toliau kalbantis mėginau papasakoti apie save. Vairuotojas vis atsakydavo "Žinau". Tai man sukėlė nustebimą, nes Austrijoje su nieku nesusipažinau, vienintelis pažįstamas buvo tiktai Karlas. Pastebėjęs mano nustebimą vairuotojas išpyškino: "Žinau, kad tu buvai pas draugą Vienoje, o dabar važiuoji iš Zalcburgo ir t.t." Čia aš jau visai pasimečiau - ar jis koks ekstrasensas ar ufonautas? Įsistebinau į jį: laisvus baltus rūbus plakstė vėjas, balta kepurė, balta mašina - viskas perdaug balta ir paslaptingai gautos žinios apie mane. Staiga toptelėjo - ogi čia tas pats vairuotojas kuris vakar juodai apsirengęs vežė mane raudona japoniška Honda. Buvo suvargęs, susenęs ir susikūprinęs, dabar išsimiegojęs, pailsėjęs, atjaunėjęs, pakeitęs rūbus ir mašiną, virto neatpažįstamu. Pavežė jisai mane keliolika kilometrų už Budovicy. Vieta balsuoti buvo lyg ir gera - kryžkelė, tuoj už kryžkelės nedidelė gyvenvietė, platus pakraštys sustoti. Iš abiejų kelio pusių laukai. tačiau ši vieta ir ši diena buvo pati nesekmingiausia per visą mano tranzavimo praktiką - pralaukiau visą dieną niekas nepaėmė. Mašinų pravažiuodavo daug, kelias čia ne greitkelis, o siauras plentas, platus pakraštys sustojimui. Nesupratau, ko trūko, kas čia buvo negerai, kad teko išstovėti visą dieną, negailestingai kepinant saulei, nes bemiškėje vietovėje nebuvo galimybės susirasti šešėlį. Priartėjus vakarui nutariau ieškoti vietos nakvynei. Aplinkiniai laukai buvo per daug atviri tai nuėjau į dešinėje pusėje tolumoje dungsantį kaimą. Tai buvo senovinis kaimas: centras kompaktiškas, visi namai masyvios išvaizdos storomis tinkuoto mūro sienomis. Gatvės labai švarios. Tuoj už centrinės gatvės išsimėtę pavienės sodybos turinčios didelius kimų ir daržų plotus. Pas vieną gyventoją prisipildęs vandens butelį grįžau kiek atgal. Paėjau kaimą juosiančio upelio, apaugusio medžiais, pakraščiu. Radau užuolanką kur prasidėjo didžiulis ražienų laukas, kuriame gulėjo šiaudų pradalgės. Prisigrėbęs tų šiaudų ant jų pasistačiau palapinę ir šį kartą labai minkštai išsimiegojau. Rytą suradau autobusų sustojimą ir grįžau į Budovicy. Labai gražus nedidelis miesto centras primenantis Varšuvos senamiesčio turgaus aikštę, kur buvo pirmoji autostopininkų konferenciją. Parduotuvėje nusipirkau duonos kepaliuką. Tai antrasis ir paskutinis maisto pirkinys šioje kelionėje. Užkandžiaudamas miesto parke sutikau imigrantę ukrainietę gyvenančią Buduvicuose. Ji pasakė, kad pro miestą eina apvažiavimas, kuriuo mašinos važiuoja į Prahą, reikia balsuoti eiti ten. To patarimo paklausiau. Per pusdienį pasiekiau Prahą. Vairuotojas privežė prie centrinės geležinkelio stoties. Kelionė pradėjo įgrįsti. Nutariau niekur neiti, pailsėti stotyje, kuri buvo visai kitokia negu Zalcburge. Dvi didelės pirmo ir antro aukšto salės uždaro tipo. Raudonos lubos sudaro vakaro žaros įspūdį, ypač efektingai jos atrodo sutemus, kai lubose užsidega rausvos šviesos. Stotyje daug žmonių. Priešais stotį nedidelis parkas. Jo priekiniu pakraščiu eilė suoliukų, kuriuos apsėdę stotyje nesutilpę keleiviai. Čia jau nebejauti austriško santūrumo ir ramumo atmosferos. publika buvo labai įvairi. Zujo nemaža pietiečių iš buvusių socialistinių šalių. Suoliukus aplink parką buvo apsėdus į bomžas panaši publika. Tačiau stotyje buvo pakankamai sėdimų vietų, ir net minkštų, pailsėti. Visą vakarykštę dieną praleidęs lauke balsuodamas kepinant saulei, šią pavakarę nutariau praleisti uždarose patalpose, pailsėti, o po nakties anksti rytą išeiti į miestą ir visą dieną po jį vaikščioti.Slampinėjant po stotį prie manęs priėjo jauna mergina pietryčių azijietė ir siūlė eiti su ja išgerti kavos ir t.t. Keista kas gi jas atveja iš tokios tolybės užsiiminėti tokiu amatu. Užbėgdamas į priekį pasakysiu, kad po kiek laiko ji dar kartą mėgino mane užkalbinti. Pavakarieniavau ir pabodus sėdėti išėjau į lauką. Parko pievoje gulėjo keletas žmonių, prisidėjau prie jų, bet po kiek laiko atėjo policija ir perspėjo, kad parke gulėti negalima. Atsisėdau ant tuščių suoliukų. Čia, jau trečią kartą priėjo, jau minėta mergina, bet jau su palydovu - juodbrūviu virzyla. Siūlė jis parduoti kokį tai rūbą ir dar kai ką. Nusivylęs kategorišku mano atsisakymu nueidamas suniurnėjo: "Būtum už 20 markių apturėjęs malonumą..." Kalbėjo jis mandagiai, kaip vėliau įsitikinau, stotis akylai saugoma policijos ir jos teritorijoje sukčiams veiklos laisvės nėra.
Ateinant nakčiai trečiame stoties aukšte suradau patalpą, kur buvo sustumti minkšti be atramų suolai.