NEMENČINĖS KELIONĖ Į LISABONĄ, 1996 RUGPJŪTIS

pasakoja nmcn

Veikėjai: Vladas Sapranavičius ir Ingrida Jankauskaitė
Kelionės data: 199 m. rugpjūčio 10 - 23 dienos
Maršrutas: Kaunas - Lazdijai - Frankfurt/O - Frankfurt/M - Salzgiter - Metz - Nimes - Lyon - Montpellier - Perpignan - Barcelona - Zaragoza - Madrid - Lisboa - Porto - Sevilla - Malaga - Almeria - Valenzia - Barcelona - Montpellier - Lyon - Potsdam - Kaunas

1996 08 10 (šeštadienis)

Išvažiavom iš namų Kaune ~10.30 su "Latvija" į Garliavą. Čia "sutranzavom" į Alytų, kur mus nuvežė iškart į reikiamą poziciją. Iš čia pavažiavome iki Seirijų, o po to su "Gazelka" iki Lazdijų. Čia šiaip ne taip pagavom moterišką, kuri mus nuvežė iki sienos. Dauguma čia važiuoja į Lenkiją, todėl laksčiau ~2-3 valandas. Pagaliau suradau sunkvežimiuką "VW" (vairuotojas Sigitas). Tame sunkvežimiuke 6 vietos. Tai prie mūsų dar prisiplakė tokia Aušra iš Biblijos mokyklos. Jai staigiai reikėjo nusigauti iki Prancūzijos pas draugą ir ji neturėjo jokios vizos! Vairuotojas važiavo į Bernhavną (Šiaurės Vokietija) ir mus pažadėjo nuvežti iki Hanoverio.

1996 08 11 (sekmadienis)

Nakvojome visi pas Sigitą mašinoje. Ten, pasirodo, daug vietos besą. Ant LT-PL sienos nuo Sigio nulupo "dovanėlę", mat jo mašinos benzino bakas nestandartinis. Aušrelė PL-VFR sieną praėjo be problemų (profesionalai taip neprasmuktų!). Kol mūsų mašiną iškratė, ji jau buvo toli VFR pusėje. Kvailesnių už vokiečių muitininkus (ir apskritai valdžios atstovus) tikriausiai nebūna. Jis vos neišardė mašinos beieškodamas cigarečių, o į kabiną galvos net neįkišo. Taigi apie 15 valandą buvome Briunšvyge (prieš Hanoverį). Ten išlipome "tankštelėje" (pakelės degalinė su restoranu). Iš tos vietos labai sunku patekti į kelią einantį į pietus pro Salzgiterį. Aš suradau "furą" iš Ispanijos. Vairuotojas Rikardo kalbėjo tik ispaniškai, bet su "Lietuvių - ispanų pasikalbėjimų" pagalba šiaip taip išsiaiškinom, kad pirmadienį jis važiuos į Manheimą (Pietų Vokietija), o antradienį vakare į Valenciją (Pietų Ispanija). Jis sutiko mus pavežėti. Iki 22 valandos nesėkmingai "tranzavom" (tiksliau "tranzavau", nes mano kolegė atsisakė tai daryti) ir 22 valandą su Enriko patraukėm į pietus. Naktį truputį pavažiavom ir po to nakvojom jo mašinoje "DAF".

1996 08 12 (pirmadienis)

Atsisveikinom su senjoru Enriko ir be didelių problemų sutranzavom į Frankfurtą, o po to į Loršą (prieš Manheimą). Ten ilgokai pasėdėjom, bet pagavom mašiną iki degalinės prie Waldmohro (~40 km prieš Zarbriukeną). Visur sutikdavome autostopininkus iš Lenkijos, Čekijos ir Slovakijos. Visur jų pilna, todėl apie juos nerašysiu. Visose pozicijose buvo pilna "įsiamžinimų" - mini grafiti. Minėtoje degalinėje sėdėjom septyniese. Visi stovėjo prie išvažiavimo iš degalinės, o aš klausinėjau užpilinėjančių kurą vairuotojų. Pagaliau viena prancūzė sutiko mus paimti į Prancūziją. Kaip vėliau išsiaiškinom, ji važiavo į Paryžių. Mes pagalvojome, kad į Paryžių mes visada suspėsime, o dabar mūsų laukia Ispanija ir Portugalija. Ta moteriškė pasirodė besanti vienos prancūzų - amerikiečių grupės vadybininkė Visą kelią iki Metzo klausėm tos grupės Jazz - Rock - Afrikos folkloro miksą. Metze tik išlipę sutranzavom Prancūzijos afganistanietį, kuris važiavo į Vokietiją. Jis studijavęs Voroneže (todėl kalbėjo rusiškai) ir dabar dirba "Gydytojai be sienų" organizacijoje administratoriumi. Dažnai būna įvairiose Afrikos šalyse (skiepija vaikus ir pan.). Jis mus nusivežė pas save į Nansį. Ten perkandom šokolado, sausainių, atsigėrėm ir ~17.30 išėjom tranzuoti. Jis sakė, kad jei nesutranzuosim, kad paskambintume jam. Davė adresą, telefono numerį ir telefono kortelę. Mes išgėrėme prancūziško alaus ir tranzavom kol sutemo. Tada paskambinom jam, bet neradome namuose. Vis dėlto patraukėme link jo namų ir pagaliau šiaip taip prisiskambinom. Jis mus atvažiavo pasiimti ir mes vėl nuvažiavome pas jį. Vakarieniavome su jo trimis kaimynėmis - supranzūzėjusiomis marokietėmis ir likom pas jį nakvoti.

1996 08 13 (antradienis)

Papusryčiavome su ta pačia kompanija ir apie 8 valandą mus išvežė ant plento. Jis pats su dviem merginom darbo reikalais išvažiavo į Paryžių. Nuo čia nuvažiavom iki Tūlio (15 km) ir po to ėjom pėsčiomis 2,5 kilometro iki "pjažo" (mokesčio už kelius postas).Iš ten pasigavome mašiną iki Beaune "pjažo". Netrukus prasidėjo Alpės, per kurias važiavome visą dieną. Nuvažiavom nemažai, bet tik atvažiavęs pamačiau, kad čia yra "mirtina vieta". Stovėjom daugiau negu 2 valandas ir nieko. Tada pasidarėm užrašą "DIJON" ir grįžome atgal iki "pjažo" prieš Dižoną. Čia buvo dar blogesnė vieta, todėl vėl sutranzavom vaikinuką iki Dižono. Čia buvo nemažas "pjažas" ir netrukus mes jau judėjom link Makono. Čia vėl pagavom žmogelį, kuris mus ir dar vieną lenką nuvežė už Liono, nors jam reikėjo į Lioną. Čia pasėdėjom valandėlę ir sutranzavom gerą žmogelį, kuris mus pavežė net už Oranžo (Prancūzijos nacių centras). Su juo skridom 160 km/h greičiu, vaišinomės ir skambinome mobiliu telefonu tėvams. Po to per "furistų" raciją bandė mums surasti "furą" į Madridą, bet nesėkmingai. Išsiskyrėm su vairuotoju jau sutemus, tad pavakarieniavome ir sulindome nakvoti į palapinę. Toje pačioje degalinėje dar nakvojo vienas vaikinas ir trys merginos.

1996 08 14 (trečiadienis)

Kol mes papusryčiavome, panelės ištranzavo. Mes taip pat netrukus pagavom mašiną iki Nimes. Čia prieš pat Montpeljė yra didžiulis "pjažas". Tiesa, didžiausią "pjažą" pravažiavome prie Liono. Ten "pjažas" buvo antras pagal dydį Prancūzijoje (12 eilių viena kryptimi).

Prie Montpeljė važiavo daug furų į Madridą, Barseloną, Valenciją, bet jos ima tik po vieną žmogų. Pastovėję 1-1,5 valandos mes nusprendėm išsiskirti ir susitikti Madride. Prie manęs privažiavo mašina į Perpinjaną, o Ingrida tuo metu pagavo "furą" į Barseloną

Aš nuvažiavau apie 150 km iki šiaurinio Perpinjano "pjažo". Čia pasirodo besanti "mirusi vieta" keliaujantiems į Pietus. Radau ir tai patvirtinantį užrašą "We were hitch-hiking in this fucking place 2 days on the way to Spain". Aš pastovėjau valandą, po to nusileidau ant įvažiavimo į autostradą. Tiesa, sutikau du olandus, kurie grįžinėjo namo patranzavę po Austriją, Italiją ir Ispaniją. Jie dar kartą patvirtino žinias, kad tranzavimas Ispanijoje yra penktos kategorijos sunkumo. Bevaikščiodamas prie autostrados "įsibridau" į vynuoges. Dar buvo ne visai prinokę, bet valgyti galima. Čia ištisi laukai vynuogynų. Privalgiau dviejų rūšių vynuogių ir po 1,5 valandos grįžau atgal prie "pjažo" ir dabar sutikau 2 autostopininkus iš Bohemijos. Olandai jau buvo išvažiavę. Į Ispanijos pusę mašinų buvo labai mažai, nors iki sienos tik 50 km. Teko pavartoti jau pažįstamą manevrą ir grįžti 150 km iki "pjažo" prie Montpeljė.

Ingridos nebuvo, tad ir "furos" nebestojo. Po ilgų svarstymų nusprendžiau geriau važiuoti į kokią nors aikštelę pietuose. Kelias čia eina pro pat Viduržemio jūrą. Nuo plento iki jūros buvo gal 1 ar 2 km. Pasigavau mašiną iki Narbono (tarp Montpeljė ir Perpinjano). Čia staigiai užvalgiau betranzuodamas (gavau dovanų 0,5 l pieno) ir sutikau autostopininką anglą. Jis ištranzavo į Perpinjaną. Su juo pašnekėjome, kokie negeri lenkai ir čekai, kad aprašinėja kelio ženklus ir tuo pat metu pastebėjau užrašą "Čia buvo sesės lietuvės '96". Pagalvojau, kad tai gali būti tos pačios trys merginos, kurios nakvojo toje pačioje degalinėje kaip ir mes. Beveik visi užrašai buvo švieži - dar šio mėnesio.

Jau ieškojau vietos nakvynei, kai suradau vokietį "furistą" Giunterį, kuris važiavo į Saragosą (!) Ispanijoje. Man pakeliui 600 km! Su juo nuvažiavom į Ispaniją. Čia sienos taip pat nėra, kaip ir tarp Vokietijos su Prancūzija. Pasikeičiau į pesetas 100 frankų (1 Lt - 30 pst.). bare Giunteris nusipirko kavos, o man paėmė alaus. Jam labai patiko Ispaniją, nes ten, priešingai nei Vokietijoje, šiukšles priimta mesti tiesiog sau po kojomis prie baro ir cigaretės žymiai pigesnės nei Vokietijoje ar Prancūzijoje. Su Giunteriu kalbėjomės vokiškai, nors aš tos kalbos niekados nesimokiau. Visai neblogai gavosi. Kalbėjom ir apie politiką, ir ekonomiką, ir apie save pasakojom.

1996 08 15 (ketvirtadienis)

Ispanija man jau dešimta šalis šiais metais!

Kol aš "furoje" miegojau, nuvažiavom 300 km. Po to aš sėdėjau už vairo, o Giunteris miegojo. Iki Saragosos buvo likę apie 100 km. Ryte nusiprausėm ir nuėjom į kavinukę. Čia sukirtom po omletą su bagete ir pomidorais, išgėrėm po taurę ispaniško vyno, kavos ir arbatos. Aš mokėjau tik už arbatą ir tai gavau barti, nes už viską mokėjo Giunteris. Iš čia nuvažiavom dar apie 80 km iki Alfažerono miestelio prieš Saragosą (20 km). Čia jis mane išleido ir paliko savo "mobilo" numerį. Sakė, kad jei niekas nepaims iki 18.00, tai paskambinti ir manęs atvažiuos paimti jis arba jo draugas ir nuveš apie 420 km iki Madrido.

Toje vietoje prie plento stovėjau virš 3 val. Važiuoja daug mašinų į Madridą, bet į mane nekreipia jokio dėmesio (ne taip, kaip Vokietijoje ar Prancūzijoje). Bet kaip visada, paima, kai labiausiai to nesitiki. Netyčia atsisuku, žiūriu - moja man iš mašinos - namuko ("FORD"). Pribėgau, pasirodo - australų porelė keliauja po visą Europą ir dabar važiuoja į Madridą. Įsitaisiau kaip ponas ir važiuoju per Kordiljerus. Aplink kalnai - fantastiškas vaizdas. Gaila, niekur nesustojam - negaliu nufotografuoti. Pasirodo mano geradarius vakar Barselonoje apvogė. Pavogė 1200 $, 1500 DM, videokamerą ir kasetes. Jie jau aplankė Didžiąją Britaniją, Belgiją, Čekiją, Austriją, Prancūziją ir dabar keliauja po Ispaniją.

Visi kalnų šlaitai ir slėniai apsodinti vynuogynais. Pakeliui sustojom perkąsti bagetę ir apie 18.30 atvažiavom į Madrido centrą. 19.10 buvau sutartoje vietoje, bet Ingridos neradau. Neradau ir 20.00, 21.00, 22.00. Po to nubridau į Atašą (geležinkelio stotį), išsiaiškinau kaip funkcionuoja vietinis transportas (3 rūšys geležinkelių). Reiks įdomumo dėlei pavažiuoti su metro.

00.15 susipažinau su jaunu (apie 25 metų) bomžiku, pavaišinau džiūvėsiais ir šokoladu. Po to kartu nuėjom į parką ir panakvojom. Jis sau ir man parinko kartono gabalų pasitiesimui.

1996 08 16 (penktadienis)

Naktį budriai miegojau, kad jaunasis "paukštis" (jo pavardė, kiek supratau, susijusi su paukščiu) nesugalvotų ko nors pasisavinti. 8.00 atsikėliau ir staigiai susikroviau. Bomžikas dar norėjo pamiegoti, bet buvo prižadėjęs nuvesti į "Interreilą". Suradus tą vietą pasirodė, kad čia visai ne "Interreilas", o tarptautinių traukinių bilietų kasos ir pan. tądien vėl kas valandą grįžinėjau į Nepriklausomybės parką ir po 15 min. laukdavau Ingridos. Apėjau daugelį žymių Madrido vietų, buvau bare, daug fotografavau. Daugiausiai laiko praleidau parke prie Nepriklausomybės aikštės. Voverės čia ėda žmonėms iš rankų, gausybė balandžių vos ant galvos netūpia, prūdas pilnas didžiulių žuvų. Užmetus nuoga kabliuką užkibtų didžiausia žuvis, nes nustumtų mažesnes nuo grobio. Per pietus nuėmiau pleistrą nuo Kaukaze sužeisto kelio ir šildžiau koją prieš saulę. Karščių didelių nėra - max +35-37⁰C. Nuėjęs į paštą išsiunčiau atvirlaiškius į VTU TK ir namus.

Paskutinį kartą Ingridos laukti atėjau 21.00 vakare. Ji nepasirodė ir ji patraukė į miesto pakraštį. Žmonės čia nešneka jokia užsienio kalba, todėl sunkiai galėjau kelio paklausti, teko kalbėti ispaniškai. Visi žmonės rodė į skirtingas puses, rodyklės ir miesto planas taip pat nesusitarė. Galiausiai nutariau paklausti kelio taksisto. Jis po ilgų aiškinimų pritrūko kantrybės ir mane nuvežė į benzino kolonėlę miesto pakraštį, prie kelio į Lisaboną. Vaikščiodamas po miestą suradau pigius supermarketus "VIPS". Čia pirkau alaus (0.5 l - 2.5 Lt) ir pieno (1l - 4 lt). Taip pat nutariau pasmaguriauti ledais (1 porcija šaldytų sulčių - 2-3.3 Lt). buvau užėjęs į CD parduotuvę. Galva tik sukosi nuo tokios įrašų gausybės. Deja kainos didžiulės (min 90 Lt), tai nieko ir nepirkau.

Nakvojimui suradau parką prie Tivolio. Mačiau tik mažą jo dalelę, bet tokių galingų atrakcionų dar netekę buvo matyti. Nakvynės vietoje pavalgiau vakarienę - tradicinį hitch - hiker'ių maistą: avižiniai dribsniai, razinos ir pienas. Miegojau ant suoliuko.

1996 08 17 (šeštadienis)

Ryte, kaip visada, atsikėliau apie 8.00 pavalgiau ir nulėkiau į benzino kolonėlę. “Tranzuoti” miesto kolonėlėje didelio malonumo nėra, ypač kai dar esi Ispanijoje. 80% automobilių iš miesto nevažiuoja. Todėl aš įsiprašiau į pirmąją mašiną, važiuojančią reikiama kryptimi. Mašinoje buvo dvi senos tetulės ir jauna porelė. Viena iš tetulių šiek tiek šnekėjo angliškai. Ji persodino merginą į galą ir mane pasodino į priekį. Iš pradžių galvojau važiuoti kartu su jais į Avilą, į š.v. nuo Madrido (man nepakeliui beveik), bet šiek tiek pavažiavęs pamačiau nemažą kolonėlę (jau už miesto) dar ant "mano" kelio. Čia tuoj pat išlipau ir džiaugiausi taip lengvai pasprukęs iš Madrido.

Čia man sustojo prašmatnus "CRYSLER". Juo važiavo galinga šeimynėlė. Galinga todėl, kad visi 3 (tėtė, mama ir sūnus) pretendavo patekti į storiausių žmonių Ispanijoje sąrašą. Su jais važiavau apie 180 km. Buvom sustoję bare, kur atliko savo pareigą - pavaišino mane "Coca-cola".

Išlipau vėlgi benzino kolonėlėje prie Navalmoral de la Mata. Čia mane paėmė italų porelė. Jie iš Romos iškeliavo po Ispaniją ir Portugaliją. Su jais vėlgi nemažai pavažiavau - beveik iki Portugalijos. Sakė, kad Italijoje būtų labai sunku “tranzuoti’. Išleido mane labai blogoje vietoje netoli Bada Joz miesto ir dar nuvežė į šalį nuo autostrados.

Išlipęs papietavau restorano kiemelyje ir pėsčiomis patraukiau atgal link autostrados. Nukeliavau iki autostrados ir nežinodamas kiek kilometrų teko eiti, patraukiau link Portugalijos. Rankoje nešiausi plakatą "PORTUGAL". Praėjus apie 10 min., sustojo mašina ir trys jauni portugalai nuvežė mane iki pirmo miestelio Portugalijoje ir išleido kolonėlėje.

Čia stovėjau apie porą valandų, kol sustabdžiau portugalą, važiuojantį į Porto. Šį miestą prieš metus pasiekė keli hitch-hiker'iai iš VTU TIF. Portugalas mane pavežėjo iki pat Lisabonos. Važiuojant besidairydamas vos neišlindau per langą. Pervažiavau žymųjį tiltą per Težą, kurio pietiniame gale stovi dar žymesnė Jėzaus Kristaus statula. Vairuotojas pavažinėjo po miestą ir galiausiai, aprodęs kur keisti pinigus, kur įsigyti planą ir kur gauti informaciją, išleido pačiame centre.

Pirmiausiai nutariau pasirūpinti planu ir pagavau šeimynėlę, šifruojančią mano paieškų objektą. Priėjęs angliškai paprašiau paaiškinti, kur jie įsigijo planą. Tėvas sūnui lenkiškai liepė su manim pasišnekėti. Išgirdęs, kad tai mūsų "sonsiadai", paklausiau jų to paties lenkiškai, bet po to pasigailėjau, nes jie vėl sugrūdo akis į akiduobes, kai jos iš ten iškrito, nuo nustebimo. Paaiškėjo, kad jie pirko planą kioske, kuris dabar gali būti uždarytas. Taigi atsisveikinom, o pavaikščiojęs pamačiau, kad planą galima nusipirkti kas 200 m, ant kiekvieno kampo, bet kainos taip kandžiojo, kad bėgau nuo kioskelių kuo toliau. Lisabonos žemėlapis čia kainuoja apie 20 - 40 Lt. be to galima orientuotis ir be jo, mat čia kas 500 m stovi didžiulis stendas su žemėlapiu.

Antroji problema buvo eskudai. Ne, čia ne portugalų separatistai. Eskudais jie vadina savo pinigus ir būna labai gerai, kai jų yra pilna piniginė. Šeštadienio vakarą visi bankai jau buvo užsidarę, o pinigų keitimo aparatų aš bijojau. O jei praris kokį 10 baksų, įrodyk paskui, kad tu juos ten įgrūdai? Na, bet kaip visada, nelaimėje gelbsti užsieniečiai. Prie pinigų keitimo automato pamačiau moterį ir merginą, kurios įgrūdo į aparatą kažkokį plastmasės gabalą ir iš ten pažiro… krūva eskudų. Pasirodo, jog ten buvo kažkokia stebuklinga kortelė. Na tai va, prieinu aš prie jų ir dėstau savo bėdas: nėra mat pinigų, o miesto plano labai noriu, šešias dienas negėriau vyno ir panašiai. Moteriškė pagalvojo, kad mano dolerių ji niekur nepanaudos, todėl aš jai pasiūliau frankų. Ji pažiūrėjo kursą banko lange ir pakeitė man 50 FF.

Na štai, dabar aš jau turtingas, galima ir apie nakvynę pagalvoti. Pirmiausia puoliau ieškoti "Interreilo" arba"i". Informacija pasirodo nedirba, bet viena mergina patarė nakvoti pensione. To pensiono rasti nepasisekė, bet užtai plane pamačiau nuostabų parką. Nuostabus jis tebuvo tik plane, nes visur aplinkui vyko statybos. Bet aš ne iš kelmo spirtas - ant kelmo spardytas ir vis dėlto radau kaip į tą parką įlįsti. Čia dar aptikau kažkokius puikius rūmus. Žmonių beveik nebuvo. Taip pat stovėjo stalai su suolais. Taigi po sunkios dienos gerai prisivalgiau ir išsirinkęs mažiau skruzdėlingą vietą, įlindau į miegmaišį.

1996 08 18 (sekmadienis)

Ryte atsikėliau ir suradau bėgančio vandens kraniuką. Kiek sugebėjau apsiprausiau, papusryčiavau ir patraukiau į centrą. Prie to kraniuko ryte pradėjo sukinėtis keletas bomžų. Iš pradžių pagalvojau, kad nužiūrėjo mano žaliąją kuprinę, bet vėliau pamačiau, kad blogietis čia aš, mat užėmiau jų prausyklą.

Centre visą valandą ieškojau pensiono, suvalgiau porciją ledų, suradau neveikiantį supermarketą (sekmadienį!). Po ilgų klajonių aptikau labai prastą ir dvokiantį pensioną. Paklausęs, kiek kainuoja nakvynė, vos neapakau - tik 10 Lt. jau puoliau kraustytis, bet paskutinę akimirką apmečiau, kad beskaičiuodamas kainas kablelį padėjau per vieną skaičių ne ten. Aišku, kad nakvynė nekainavo 10 Lt. Taigi, susivyniojau šmutkes ir nužygiavau į geležinkelio stotį. Čia kuprinę palikau saugojimo kameroje ir pasiėmiau tik fotoaparatą ir šiek tiek maisto. Už dvi paras saugojimo aparatas plėšia 10 Lt. Patikėkit, geriau sumokėti, negu jaustis vėžliu (visom prasmėm). Prie saugyklos sutikau porelę rusų hitch-hiker'ių iš Maskvos. Jie jau aplankė Lisaboną ir ruošėsi važiuoti atgal. Porelė išsiaiškino, kad pigiausia nakvynė kainuoja 25 Lt, bet ten visos vietos užimtos, o jie mokėjo už nakvynę po 50Lt. Taip pat išsiaiškinau, kad išvažiuoti iš Lisabonos lengva tik važiuojant į Porto (į Šiaurę). Jie kaip ir aš važiuoja į pietus, o į pietus kelias eina tik per tiltą. Tas malonumas kainuoja 20 Lt. aš bet kokiu atveju pasiryžau nemokėti šitiek pinigų.

Taigi palikau daiktus kameros gerklėje ir patraukiau paklajoti. Pirmiausia nuėjau į centrą, prisikeičiau krūvą eskudų. 10$ ryžausi įgrūsti į automatą, o jis metalinė galva, atsiskaičiavo sau visą krūvą komisinių. Mano pykčiui nebuvo galo. Po to turizmo informacijos centre gavau nemokamai šiokį tokį planelį, kuriame buvo sužymėtos visos įžymybės, taigi nulėkai pėsčiomis prie jau matyto tilto pažiūrėti iš apačios. Galingas vaizdelis. Neįsivaizduojama galybė. Po to tramvajum sugrįžau į centrą. Išsiaiškinau kaip funkcionuoja geležinkelis ir jūrų uostas bei perkėlos. Persikelti į kitą pusę upės - įlankos kainuoja tik 2.3 Lt. Visur daug fotografavau. Ant kalno centre matėsi didžiulė pilis, tai aš užsibrėžiau tikslą ten patekti. Iš centro kilau autobusu į statų kalną. Už 10 min. pavažiavimą suplojau 4 Lt. Niekados gyvenime, šiukštu. Kad aš daugiau gyvenime važiuočiau tokiais transportais.

Na bet jau pilis, tai ir kelių dolerių verta. Didesnė ir gražesnė už mūsų Trakiškę kelis kartus. Didžiulės sienos su korais, prisodinta kedrų, baseinėliai, pilyje prašmatnus restoranas. Kaip nusiminiau, kai pilyje pastebėjau, kad baigėsi juostelė, o kita palikta miesto centre ir geležinė galva ją saugo.

Iš pilies ėjau žemyn pėsčiomis. Pakeliui vis užeidavau į mažas suvenyrų parduotuvėles. Vienoje vyno parduotuvėje buvo Faro miesto vyno, kokių tik nori metų gamybos. Čia galima buvo nemokamai paragauti 1994 - 1995 metų vyno. Po to užėjau į kitą parduotuvę - kavinukę ir radau pigaus vyno 0.375 l talpos buteliuose. 6 buteliai kainuoja 40 Lt. Aš nusipirkau keturis. Po to, kitoje parduotuvėje už 40 Lt nusipirkau marškinėlius su laivu ir užrašu "PORTUGAL". Ten pat pasikeičiau dar 10 $ į eskudus. Čia, kaip ir Lietuvoje - jei užsienietis pašlamina doleriu, tai dėl jo viską padarys.

Nusileidęs žemyn į centrą pagalvojau, kad viską, ką užsibrėžiau pamatyti, pamačiau ir nėra ko daugiau sėdėti Lisabonoje. Nuėjau į geležinkelio stotį, pasiėmiau kuprinę ir apie 19.00 patraukiau link upės - įlankos. Iš pradžių galvojau rizikuoti - eiti pėsčiomis per tiltą, bet vėliau apsigalvojau ir patraukiau į uostą. Persikelti į kitą pusę kainavo tik 90 eskudų (apie 2.3 Lt), bet aš teturėjau 80. Už tiek man aišku nepardavė. Teko paprašyti pas kažkokią užsienietę. Su keltu kėliausi kokį 10 - 15 min. ten ėjau pėsčiomis iki 20.30 kol pasiekiau automagistralę. Pabandžiau stabdyti mašinas keliose vietose iki 21.30 ir po to, kai sutemo, tolumoje pamačiau kažką šviečiant. Patraukiau ten tikėdamasis rasti kolonėlę.

Ir tikrai 22.00 buvau "Mobil" kolonėlėje. Kiek laiko pastovėjęs suradau mašiną, kuri važiavo reikiama kryptimi. Kaip aš apsidžiaugiau taip lengvai pakliuvęs į autostradą. Bet deja, deja… kaip visada tokiais atvejais nepravažiavom nė vienos degalinės ir … vėl išsukom iš autostrados. Išleido mane tokioje vietoje, kur kelios mašinos tevažiuoja ir miegoti nėra kur. Teko važiuoti toliau. Šiaip kryptis ta pati, tik tiek, kad ne autostrada, o šalutinis kelias. Nuvažiavau į trečią kolonėlę - čia vieta dar blogesnė, o miegoti nėra kur.

Taigi pasigavau supuvusią mašiną, su kuria jaunimėlis važiavo į Lisaboną alaus prisigerti. Su jais nuvažiavau kokį 10 km atgal, į gerą vietą. Savotiškas rekordas - jau sutemus važiavau su trim mašinom. Išlipęs kolonėlėje patraukiau ieškoti vietos nakvynei. Buvo apie 24.00. Girdžiu, man iš kolonėlės kažką rėkia ispaniškai. Aš priėjau ir paprašiau kalbėti lietuviškai. Iš 3 vienas šiek tiek šnekėjo angliškai. Išsiaiškinom iš kur aš, kur važiuoju. Sužinojęs, kad aš autostopu atvažiavau 4 000 km, mane kalbinęs senukas vos nenumirė iš juoko ir pavaišino alum. Po to apie 1.30 pasikvietė mane pas save pernakvoti.

Geriau jau būčiau nakvojęs lauke. Senio namukas dar blogesnis už blogiausią garažą: sukaltas iš lentų, be langų ir be baldų, pilnas voratinklių, bet buvau galingai pavargęs ir iškart užmigau.

1996 08 19 (pirmadienis)

Ryte pabudau tik 10.00, nes "namelyje" nebuvo langų (žiūr. nuotrauką). Senis dar knarkė. Aš staigiai susipakavau ir nulėkiau atgal į kolonėlę. Čia neilgai trukus pasigavau diedalą, kuris kalba tik ispaniškai ir važiuoja į Setubalą. Setubalas yra ant pagrindinio kelio, todėl dienos pradžia buvo sėkminga ir daug žadanti. Setubale man nurodė kryptį ir, sekdamas rodykles, nuėjau prie kelio į Faro. Priėjęs gerą vietą užėjau į autobusų stotelės būdelę užsirašyti artimiausio miestelio pavadinimą "Alcacer". Miestelių pavadinimai čia labai ilgi: pavyzdžiui miestelis, kur nakvojau paskutinę naktį, vadinasi SAO LOURENCO (VILA NOGUEIRA DE AZEITAO), todėl rašomas tik pirmasis žodis.

Man berašant pavadinimą, sustojo baltas krovininis autobusiukas. Jo vairuotojas taip pat kalbėjo tik ispaniškai, bet labai maloniai pakvietė važiuoti kartu. Netoli pavažiavus, pradėjau įtarti, kad vairuotojas ne tik pavežti mane nori, bet ir dar kai ką padaryti…

Taigi išlipau aš iš jo mašinos ir pasilikau kolonėlėje. Čia vėl gi ne per ilgiausiai užtrukau ir įsėdau į mašiną jau važiuojančia į "Faro". Kiek teko pastebėti - be žemėlapio čia riesta, nes nei vairuotojai žino kur yra kolonėlės, nei yra ženklų. Ant pagrindinių kelių beveik visai nėra kolonėlių - reikia sukti į miestelį. Taigi, jau apie 15 - 16 val. buvau pačiuose Portugalijos pietuose Faro centre. Užėjęs į kolonėlę bandžiau “tranzuoti”, bet nebuvo nei vienos mašinos, važiuojančios į reikiamą pusę. Visos važiavo tik į Lisaboną. Tada kolonėlėje pasižiūrėjau į žemėlapį ir patraukiau link kito kelio, vedančio iš miesto. Miesto centre prie sankryžos sutikau tris lenkaites, kurios “tranzavo” į Lisaboną. Aš joms patariau nueiti į "Mobil" kolonėlę, iš kurios aš ėjau, bet jos nepaklausė, nors sakė stovinčios čia jau 3 valandas. Aš ėjau reikiamu keliu, bet kažkur praleidau rodyklę ir nubridau ne ten, kur reikia. Po to važiavau su supuvusiu sunkvežimiuku per porą kaimų. Ir vėl dar ilgai kulniavau pėsčiomis su krūva vyno butelių kuprinėje. Būtų buvę geras, jeigu būtų trūkęs vienas kuprinės dirželis, kuris vos laikėsi. Pėdinau aš per visokias plantacijas ir galo nesimatė. Pagaliau sustojo dvi merginos, kurios pavežė gabalą kelio iki autostrados. Buvo jau vakaras, temo ir aš jau dairiausi vietos nakvynei. Bet vėl - kaip tai netikėtai sustojo vaikinukai, važiuojantys į Huelvą (jau Ispanijoje). Aš labai pasidžiaugiau, nes jau nesitikėjau tądien išvažiuoti iš Portugalijos. Pasimokęs iš klaidų, aš išlipau geroje vietoje, nelaukdamas, kol kur nors išsuksime iš autostrados. Vaikinukai man padovanojo pistacijų pakelį ir aš, dar kiek patranzavęs, nors buvo apie 23.00, patraukiau miegoti į šalia kolonėlės buvusius šabakštynus. Ispanijoje tas ir yra blogumas, kad nėra tokių "servise station" su gražiom pievutėm, kaip Vokietijoje ar Prancūzijoje.

1996 08 20 (pirmadienis)

Šiandien man vaišių diena.

Tik prašvitus, susivyniojau daiktus ir į kelią. Sustojęs žmogelis pavežė tik kelias dešimtis km už Hulvos, todėl net jo neįsiminiau. Kitoje kolonėlėje nusipirkau ledų už 5 Lt. Suvalgęs toliau tranzavau ir neužilgo sustojo solidus verslininkas su prašmatniu "Citroenu". Pasirodo, jo firma aptarnauja autostrados ruožą nuo Sevilijos iki Kadišo ir joje dirba 50 žmonių. Jis pažadėjo mane nuvežti į Seviliją, bet pavažinėjęs po Seviliją, jis apsigalvojo ir važiavom dar toliau man reikiama kryptimi. Kiek pavažiavę pasukom iš autostrados į kažkokį dykumų kelią. Netrukus privažiavome priedykumoje stovinčio kubo formos nameliuko. Aš pagalvojau, kad atvažiavom pas kokius nors vairuotojo gimines kaime. Vairuotojas nuėjo į namą, o aš likau mašinoje. Po kelių inučių suskambo telefonas. Aš atsiliepiau ir išgirdau, kad kažkas kviečia Benito. Paėmiau mobiliaką ir nuėjau į namuką. Viduje sėdėjo sekretorė, aplink viskas buvo balta, kambariuose, kabinetuose buvo daug PC, faksų ir kitos orgtechnikos. Sekretorei nespėjus manęs sulaikyti įsibroviau į vieną iš kabinetų ir radęs Benito, padaviau jam telefoną. Po to vėl nuėjau į mašiną.

Grįžęs Benito labai dėkojo ir aš, pasinaudojęs proga, paprašiau paskambinti Lietuvon. Jis sutiko, bet nei jis, nei aš nežinojom išėjimo kodo, tai buvo skaudu. Išvažiavę iš dykumos nuvažiavom į kavinę, kur buvau tradiciškai vaišinamas omletu ir raudonu vynu. Po to jis mane išleido kažkokiame miestelyje tarp Sevilijos ir Kadišo. Į Kadišą važiuoti neturėjau jokio noro, nors tai bene svarbiausias Ispanijos uostas. Tiesa, aš turėjau važiuoti pro Kadišą, bet Benito važiavo į kitą pusę.

Miestelyje stovėjau gal porą valandų, kol sustojo vienas vyriškis, kuris važiavo ne į Kadišą, bet sakė galįs nuvežti kur aš panorėsiu, jei su juo padarysiu "Love". Jis tik šitą vieną žodį ir temokėjo angliškai, o visą kitą išaiškino ženklais. Aš atsisakiau, nes pagalvojau, kad geriau palauksiu dar porą valandų, negu su juo gaišiu laiką. aišku juokauju.

Taigi pastovėjau dar pusę valandos ir mane paėmė vienas medicininės technikos specialistas, kuris gyvena Sevilijoje ir važiuoja pas atostogaujančią šeimyną prie jūros. Pakeliui mes užsukome į 2 barus, o galiausiai į restoraną. Privaišino mane vynu, alumi, omletu su šparaginėm pupelm ir t.t.. Taip pat siūlė paragauti geriausio pasaulyje Andalūzijos kumpio, kuriuo čia užversta visa Andalūzija.

Trumpindami kelią važiavome kalnų keliais ir aš vos neišlindau per langą besigrožėdamas vaizdais. Visą kelią kalbėjom apie žmonių santykius, taiką. Vadinasi susitiko du pacifistai. Bevažiuodami per tas kelias valandas susidraugavom, apsikeitėm adresais (jis man davė savo vizitinę kortelę). Išsiskyrėm restorane prie Kadišo - Malagos kelio. Čia išgėrėm po paskutinę taurę (aš - vyno, jis - kokteilio). Išsiskiriant Miguelis net ašarą išspaudė ir nupirko man didelį butelį balto brangaus vyno, pagaminto Kadiše. Išsiskyrėm labai gražioje vietoje, kalnuose prie arabų kaimo. Tą vaizdelį galima pamatyti VGTU TK esančioje atvirutėje, kurią atsiunčiau iš minėto restorano. Atvirutę nusipirkau restorane, o pašto ženklą padovanojo anglė mergina - studentė iš Liverpulio, kuri atlikinėjo praktiką šiame restorane. Anglijoje ji studijuoja prancūzų - ispanų kalbas.

Prie to restorano džiūvau daugiau kaip 3 valandas. Galiausiai sustojo apie 60 metų ispanas. Nekalbėjo jis, kaip ir daugelis ispanų, jokia kita kalba. Bet kam ta kalba žmonėms, kurie rankas turi. Ženklų - gestų kalba praktiškai yra geriausia pasaulyje ir lengviausiai išmokstama. Pasirodo dėdulė yra verslininkas ir užsiima žuvies eksportu į JAV. Laisvalaikiu užsiima piešimu ir matematika. Iš pradžių kalbėjome apie ekonomiką (lengva bendrauti, nes dauguma ekonominių terminų yra tarptautiniai), o po to užvažiavome į kavinę išgerti kavos su pyragu. Išėjus iš kavinės jis mane nusivedė prie savo "kupriuko" (į "Zaporožietį" panašus "Citroenas") bagažinės ir ištraukė ant medžiagos nupieštą paveikslą. Apie pusę valandos jis man aiškino apie tą paveikslą, kas ten kieno simbolis ir pan. po to parodė riedučius, su kuriais sakė vakarais mokysis važinėti !!! Dar vėliau ištraukė popierinę piramidę, kurioje buvo žuvies gabaliukas. Jis mat domisi ta problema, kad piramidėje maistas lėčiau genda. Jis apskaičiavo, kurią dieną žuvis turi sugesti ir sakė, kad pusės dienos tikslumu atspėjo. Po to jis dar kažką aiškino apie astronomiją ir astrologiją, o po kokių 45 min. prastovėjimo važiavom toliau.

Jau sutemus mes įriedėjom į Alkaserį. Tai piečiausia vieta, kurioje man teko buvoti. Ji yra prie pat Gibraltaro. Tolumoje matėsi Afrikos žiburiai ir kalnai. Buvo apie 21.30 ir aš dar bandžiau tranzuoti, bet nieko neišėjo ir aš pradėjau dairytis aplinkui. Suradau kasas, kuriose parduoda bilietus į keltus, keliančius į Seutą (Ispanijos kolonija Afrikoje) ir Tandžą (miestas Maroke). Kaina vienam žmogui apie 60 Lt. jei ir būčiau turėjęs tokius pinigus, vargu ar būčiau kėlęsis keltu, nes pagalvojau, kad bus labai nuobodu vienam. Į Afriką turi būti atskira "Hitch-hiking expedition", o ne užvažiavimas vienai dienai.

Po to pabandžiau išeiti į pakrantę, bet buvo jau labai tamsu ir girdėjosi tik bangų mūša. Kur beėjau, visur kabėjo lentelės, šaukdamos, kad aš braunuosi į privačias valdas. Taigi teko nakvoti "ispaniškoje pievelėje" - sausoje dygliuotoje žolėje. Žinoma, užkandau tradiciško maisto: avižinių dribsnių su vandeniu, sirupu ir razinomis. Tiesa, dažniau valgomi dribsniai su pienu, bet šiuo atveju pieno kolonėlėse negavau.

1996 08 21 (trečiadienis)

Rytas kaip visada. Pusryčiai ir į kelią. Pajudėjau greitai. Pagavau mašiną į Malagą. Tai vienas kiečiausių pasaulio kurortų. Išleido mane (vežė du vyrai apie 40 metų) nepatogioje vietoje, todėl patraukiau eilinį kartą ieškoti degalinės. Degalinė buvo netoliese. Patranzavau apie 0.5 val. ir po to radau fantastišką pliažą. Nusprendžiau truputį pasivolioti, užkramčiau abrikosų, riešutų, nusifotografavau Viduržemio jūros fone. Atėjęs į pliažą nusirengiau ir atsiguliau ant medinio gulto, ant kurio dar buvo storas čiužinys. Po kiek laiko priėjo kažkoks "plaukuotasis" ir pradėjo kažką ispaniškai dėstyti. Pagaliau išsiaiškinau, kad jis nori pinigų už čiužinį. Aš ištraukiau iš po savęs čiužinį ir atidaviau jam. Jis nuėjo, bet po kiek laiko vėl sugrįžo ir ėmė "čiulbėti". Supratau, kad jis nori pinigų ir už gultą. Aš apsimečiau, kad nieko nesuprantu ir nereagavau, nes tas vaikinas jau buvo man nusibodęs. Tada jis nuėjo ir aš pagalvojau, kad ko gero jis dar sugrįš suvertėju, todėl išsitraukiau miegmaišį ir pasitiesiau ant smėlio. Kelis kartus buvau įlindęs pasimaudyti, bet ilgai pasilikti ten niekas netraukė - nebuvo nei jaunimo, nei ko nors, su kuo vertėtų užmegzti pažintį.

Susipakavau daiktus ir nuėjau tranzuoti prie išvažiavimo prie degalinės. Čia dar stovėjo vienas hitch-hikeris ispanas. Jis stabdė mašinas, važiuojančias gatve pro šalį, o aš - išvažiuojančias iš stovėjimo aikštelės. Po 2.5 val. "darbo" man sustojo moteriškė, važiuojanti į Motril'ą (112 km). Tai į reikiamą pusę, todėl sėdau nedelsdamas. Be to dar paėmė ir ispaną. Vairuotoja mokėjo angliškai, todėl vertė ispanui mano pasakojimus, o man - jo, bet pagrinde bendravo su mano bendrakeleiviu. Ispanas papasakojo, kad kažkokį jo pažįstamą bemiegantį prie Almeria miesto užpuolė apie 12 "žydrų" ir jam blogai baigėsi.

"Mobil" degalinėje sutranzavau jauną ispanų pasienio policijos karininką, dirbantį laivyne. Mes visą kelią iki Almerijos šnekėjome apie mafiją, kontrabandą, korupciją, ekonomiką, bankus ir t.t.. Išlipant ilgai negalėjom atsisveikinti, pasikeitėm adresais. Man buvo pasibaigę pesetos, todėl paprašiau pakeisti 5 dol., o jis man davė pesetomis 8 dol.

Kai išlipau buvo apie 22.00, pradėjo temti. Aš nusipirkau alaus, pieno, pavalgiau ir ėmiau dairytis nakvynės. Man besidairant pamačiau mašiną su Prancūzijos numeriais. Vairuotojo prancūziškai paklausiau, ar važiuoja į Mursiją (apie 218 km). Jis atsakė, kad važiuoja pro šalį. Aš atsivilkau daiktus ir dar kartą pasitikslinau kur jis važiuoja. Pasirodo, jis traukia į Montpelje. Ir jis pavežė mane 1 200 km per 8 val. visą kelią klausėm "bleko" ir lėkėm 160/170 km/h. buvom sustoję tik 1 val.

1996 08 22 (ketvirtadienis)

Taip prasilėkus man gimė viltis iki šeštadienio ryto pasiekti Kauną. Aišku, visi hitch- hiker'iai iš to tik juokėsi. Taigi, 6.00 ryto aš jau stovėjau Montpelje "pjaže". Apie 6.30 išlindo iš požeminės perėjos hitch-hiker'is pasirąžyti ir toje pozoje sustingo mane pamatęs. "Iš kur tu čia?" - sako. Sakau: "ką tik iš Malagos atvažiavau". Jis aišku nepatikėjo.

Aš nusileidau irgi į perėją ir ten apšilau bei pavalgiau. Ten miegojo dar vienas autostopininkas. Jis važiavo į Tulūzą.

Apie 7.00 vėl išėjau į paviršių ir pradėjau balsuoti. Mašinų srautas pasidarė milžiniškas palyginus su 6.00. Po pusvalandžio išėjo ir kiti hitch-hiker'iai. Pastovėjau dar keletą minučių ir vidury autostrados sustojo pilnas automobilis, tik viena sėdynė prie vairuotojo buvo laisva. Kaip vėliau išsiaiškinau mašinos gale dar straksėjo pitbulis. Vairuotojas važiavo per Lioną, Liuksemburgą į Amsterdamą, bet turėjo reikalų Lione ir mane išleido prieš šį miestą. Bevažiuojant pas vairuotoją pamačiau "mobiliaką" ir paprašiau paskambinti. Jis pradėjo baisiai juoktis ir paklausė, ar aš žinau, kas tai yra tas telefonas. Na, sakau, nežinau. Sako, gi čia mobilus telefonas, juo paskambinti ir iš karto tai kainuoja 100 dol. jis dar sakė, kad pats net neskambina, o tik jam visi skambina, nes jam per brangu.

Taip mes išsiskyrėm prie Liono.

Aš užsirašiau "DIJON" ir po 15 min. sutranzavau vokietuką apie 60 metų su "Ford" "kabrioletu". Jis pavežė mane iki Salzgiterio mazgo. Sakė, kad greitai nevažiuoja, nes lyja lietus, bet plėšė apie 130-140 km/h. Žodžiu 19.00 buvau netoli Berlyno - Hanoverio "autobano". Čia sutikau daug lenkų hitch-hiker'ių, kurie nenorėjo tikėti, jog aš iki poryt ryto nusikasiu iki Kauno. Lyg tai norėdamas tai jiems įrodyti aš pirmas pasigavau mašiną į Berlyną ir pamojavęs ranka, palikau kompaniją ant ledo.

Vežė mane toks tipiškas vokietukas. Taigi prieš Berlyną mes dar užsukom į vieną restoranėlį, kur susipylėm po taurę alaus. Be to dar paskambinau jo mobiliu į namus ir pasakiau, kad turėčiau spėti grįžti iki autožygio "ŠEIMA - 96" pradžios.

Su vokiečiu atsisveikinau prie Potsdamo, kur aš jau buvau kaip ir namie. Aikštelėje stovėjo viena mašina su Vilniaus numeriais ir viena su Kauno. Vilniečiai neturėjo vietos, o Kauniečiai miegojo. Nusprendžiau ilgiau neklaidžioti ir eiti miegoti, juk aš per pastarąsias 24 h pagerinau paros autostopo pasaulio rekordą: 2635 km/24h.

Gineso rekordas yra 2300 km/24h.

Žodžiu aš išsikroviau daiktus ir ėmiau valgyti. Man bevalgant nuvažiavo kauniečiai. Buvo labai "abidna". Tada tariau, kad rytas protingesnis už vakarą ir nuėjau miegoti.

1996 08 23 (penktadienis)

Tai ką? Atsikėliau ryte, turėjau 24 val. iki autožygio starto. Staigiai susipakavęs išlėkiau į aikštelę ir čia pat pamačiau 3 “Audines”su lietuviškais tranzitiniais numeriais, kuriose sėdėjo po vieną vyruką. Aš iškart prie jų ir po kelių sumišimo sekundžių įsitaisau vienoje iš mašinų. Jų vairuotojai – tai trys tauragiškiai, kurie varė automobilius iš Belgijos.

Visą kelią vairuotojai mane maitino, girdė, žodžiu, geriau nebūna. Įvažiavus į Lenkiją maniškis vairuotojas dar pakelėje “nusipirko” bulgarę, kurios sutenerė buvo jos mama! Sumokėjo tik 10 DEM. Ta motušėlė viso tris dukreles ten iškišinėjo. Apie 22 val. pasiekėme Lietuvos sieną, kur su vairuotojais padariau buteliuką vynelio iš Lisabonos.

Atsisveikines su “chebra”, nušokau prie sienos ir ne už ilgo sėdėjau smulkaus verslininko iš Kauno mašinikėje. Jis vežė šampūną šunims ir galvojo, kad ilgai sėdėsim “ant sienos”, bet laimė eilinį kartą nusišiepė ir apie 2 val. naktį buvau Kaune.

Pirmas pasitaikęs taksi ir aš jau namie. Ką gi – visai neblogai – per 50 valandų parvažiavau iš Ispanijos į Kauną!

Pabandykit tai padaryti greičiau!!!!!!!!!!!!!!!!!