ĮSPŪDŽIAI IŠ KELIONĖS Į SVETLOGORSKĄ, 1998 BALANDIS

pasakoja Egidijus Surma

Noriu šiek tiek pasidalinti įspudziais apie Svetlogorską , kur aš su Giedre buvau vieną balandžio savaitgalį. Jeigu jūs jau išvažinėjote visą Lietuvą, dalinai Latviją ir Estiją, jeigu mėgstat gamtą, o ne tik civilizaciją ir jeigu jūs turit tik savaitgalį kur nors nuvažiuot - važiuokit į Svetlogorską. Svetlogorskas, tai Nidos didumo pajūrio kurortas, 40 km į šiaurės vakarus nuo Kaliningrado. Statytas aišku vokiečių, bet sovietai jau daug pagadinę - pristatė "Vojienii sanatorii" . Bet jūros pakrantė yra visiškai skirtinga nuo to, ką jūs galite pamatyti Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje. Tai labai aukštas (gal 60 m, gal daugiau) ir status šlaitas. Tiesa, Estijoje yra šlaitai iki 40 m, bet ten jie akmeniniai, o čia iš tokio kieto smėlio. Vienu žodžiu keista, kaip labai pasikeičia pakrantė vos 70 km nuo Lietuvos. Paėję iki artimiausio iškyšulio mes čia suradome ir visiškai padengtą akmenimis pakrantę, bet ji jau nėra unikali - Estijoje toks vaizdas vyraujantis. Vienu žodžiu važiuokit - vaizdai įkvepiantys.

Yra įvairių požiūrių į tai, kiek maisto reikia imtis kur nors tranzuojant. Vieni sugeba prisikrauti maisto į kuprinę mėnesiui, kiti kelioms dienoms. Aš pats paprastai beveik nesidedu. Mano nuomone reikia visados bandyti vietinės gamybos maistą ir tokį visada perku kur nors nuvažiaęves. Šitoks bandymas visada duoda dar šiek tiek vietos, į kuria nuvažiavau, pajautimo. Po mano pirmo bandymo nusipirkti ką nors kaliningradietišką, pastebėjau, kad visa, kas valgoma, yra lietuviška arba vokiška. Bet šiaip parduotuvė atrodė pusė bėdos - į šį kurortą atvažiuoja daug vokiečių.

Kiek kitaip buvo kai mes kitą dieną Kaliningrade jau artėdami prie jo rytinio išvažiavimo užėjom į "Universam Moskovkii". Mano manymu, pardavėjų reakcija į pirkėją galima būtų suskirstyti į tris grupes: nėra reakcijos (socialismus), greičiau pirk iš manęs (turgus), neįkyri reakcija (marketas). Vilniuje jau labai daug kur įsigali trečias tipas. Dar yra ir antro. Bet tam, kad pamatytum gryną pirmą - jūs tikrai turit nuvažiuoti į Kaliningradą. Kai kurios pardavėjos aišku užsiima kokiais nors reikalais - šnekasi telefonu, bet kitos kažkokiame transe. Prieini prie beveik tuščios parduotuvės prekystalio, pardaveja sedi pasisukusi profiliu ir visiškai nejudėdama žiūri į vieną tašką. Galu gale jos dėmesį pavyksta patraukti, bet jautiesi taip, lyg nutrauktum religines apeigas ar meditaciją. Mes suradome vieną valgomą kaliningradietišką produktą - tai buvo original ledai vaflinėse stiklinėse. Mes išsiėmėm juos iš šaldytuvo, bet paskui kelias minutes blaškėmės tarp prekystalių nesulaukdami dėmesio. Kai galų gale viena iš pardavėjų gryžo šiapus, ji labai nustebo pamačiusi, kad mes jau turim ledus, bet vis dar norim už juos sumokėti. Visa tai lydi šių apeigų kvapas - pradėjusios gesti žuvies, pelėsių ir dar kažko, apibūdinamo kaip original Soviet.

Ta pačią dieną, tik gryžęs, aš užėjau į "EKO", nes namuose nieko nebuvo valgyti. Staiga pagavau savo galvoje mintį - kaip tai gali būti - viskas sukrauta ir galima iminėti, kas bus jeigu kiekvienas iminės, bet ta mintis atėjo tik akimirkai, po jos aš vėl prisiminiau paskutinių dešimt metų vyksmą. Grojo švelni neįkyri muzika, ryškus apšvietimas kėlė nuotaiką. Vienu momentu nuo viso to pasijutau gerokai apsvaigęs, o jeigu tiksliau - tai toks jausmas būna pavasarį, kai pirmą kartą atšyla oras ir tu išeini į lauką. Aš ir kitą dieną buvau "EKO", bet jis jau buvo įprastinis.